Prancūzijos prezidento pareiškimas, kad desantinių „Mistral“ tipo laivų perdavimas Rusijai vėl atidedamas, šį kartą „neribotam laikui“, regis, palietė Kremliaus rėmėjų nervą. Kaip taip gali būti? Mokėsit baudas, niekur nesidėsit! O jei nemokėsit – prancūziškas įmones Rusijoje nacionalizuosime.

Tokiais pareiškimais imta svaidytis dar rudens pradžioje, kai pirmą sykį buvo nukelta perdavimo data. Bet istoriniai pavyzdžiai rodo, kad rusai „Mistral“ gali matyt, kaip pats V. Putinas kadaise yra išsireiškęs, „kaip padvėsusio asilo ausis“.

1,2 mlrd. eurų sutartis dėl dviejų „Mistral“ tipo laivų pastatymo ir pristatymo Rusijai jau šį mėnesį turėjo būti vykdoma: pirmasis laivas, kuriam Sen Nazero uoste specialiai ruošėsi šimtų rusų jūreivių įgula, jau turėjo plaukti į Rusiją. Netgi planuota, kad simboliškai „Sevastopol“ pavadintas antrasis iš dviejų laivų (pirmasis, jau pastatytas vadinasi „Vladivostok“) turėtų prisišvaruoti būtent Rusijos atplėštame Kryme, Sevastopolio uoste.

Bet tokias svajones apniko abejonės – dėl Rusijos veiksmų prieš Ukrainą NATO ir ES partnerių spaudžiama Prancūzija leido suprasti, kad „laikas laivų perdavimui nėra tinkamas“. Jau antrą sykį, tik šį kartą „neribotam laikui“ atidėtas laivo perdavimas oficialios itin neigiamos Rusijos reakcijos nesukėlė.

Tiesa, pagal sutartį Prancūzija turi 120 dienų laivo perdavimui. Tai normalu tokio tipo sutartyse, mat kartais laivų statybos užtrunka ilgiau, nei tikėtasi. Tik po to už sutarties sąlygų nesilaikymą būtų mokami 1 mln. dolerių delspinigiai per dieną.

Taip tikina rusai, tačiau gali būti, kad realybėje Kremlius negaus nei savo išsvajotų pinigų, nei kompensacijų. Arba dėl jų turės ilgai ir nuobodžiai kovoti teismuose. Bent jau tokia yra ironija spinduliuojanti istorinė praktika, kuri Lietuvos prezidentės teroristine valstybe pavadintai Rusijai nėra palanki.

Sumokėjo už tankus, kurių negavo

Bene ilgiausiai trunkanti ginkluotės nepristatymo byla įpainiojo Jungtinę Karalystę ir Iraną. Šacho valdymo laikais iki 1979-ųjų revoliucijos Iranas atseikėjo dosnias sumas Vakarų šalims už ginkluotę – pirko naujausią ir daug.

Iš Jungtinės Karalystės Iranas užsisakė 1,7 tūkst. tankų "Chieftain" ir paramos transporto priemonių už 650 mln. svarų. Tačiau buvo pristatyti tik 185 tankai, o likusius britai pasiliko motyvuodami valdžios perversmu Irane.

Bendrovę, kuri tiekė tankus „International mlitary services“ Iranas padavė į teismą. Po ilgo bylinėjimosi tam tikras sprendimas buvo pasiektas tik 2010 metais ir britai jau buvo pasiruošę mokėti 400 mln. svarų. Tačiau dėl Iranui taikomų ES sankcijų Teheranas šių pinigų liesti negalėjo, tad Iranas atnaujino teisinį procesą vėl reikalaudamas pinigų.

Vis dėlto Jungtinė Karalystė leido suprasti, kad be ES sankcijų sušvelninimo apie jokius mokėjimus negali būti ir kalbos.

Laivus statė Iranui, bet pasiliko sau

Panaši istorija nutiko ir Irano laivynui, kuris dar iki revoliucijos džiaugėsi užsakymu – tuomet moderniais amerikietiškais „Kidd“ klasės laivais. 4 modernizuotos „Spurance“ klasės laivai turėjo būti perduoti Iranui, tačiau po to, kai iraniečiai ne tik nuvertė Šachą, bet ir užgrobė JAV ambasadą, apie sandėrį daugiau niekas nebegalvojo.

Minėtus laivus „priglaudė“ JAV laivynas ir pavadino mūšiuose žuvusių admirolų vardais – taip šiltesnėse klimato juostose pritaikyti plaukioti laivai „USS Kidd“, „USS Callaghan“, „USS Scott“ ir „USS Chandler“ tapo svarbiu amerikiečių ramsčiu. Šie laivai Persijos įlankoje netgi saugojo tanklaivius nuo nuo iraniečių atakų.

Galiausiai visi keturi laivai buvo nurašyti, o vėliau modernizuoti ir parduoti Taivanui, kur tarnauja iki šiol.

Kiek sėkmingiau revoliucijos pasekmes pajuto Irano karinės oro pajėgos. 1972-siais Iranui JAV leido pasirinkti, kokių naujausių naikintuvų nori.

Iranas pasirinko tuomet naujausią JAV laivyno vėliau sėkmingai naudotą F-14. Iš viso JAV pagamino per 700 tokių naikintuvų, iš kurių 30, o vėliau 80 buvo skirta būtent Iranui, kuris išreiškė pageidavimą įsigyti ir dar daugiau tokio tipo orlaivių.

Pirmoji 30 naikintuvų partija už 300 mln. tuometinių dolerių ( 1,5 mlrd. šiandieninių dolerių) buvo pristatyta sėkmingai, kaip ir likusi, išskyrus vieną – paskutinio F-14 Iranas negavo ir šis naikintuvas bei dešimtys planuotų atsidūrė JAV laivyne.

Likusius naikintuvus Iranas gana sėkmingai naudojo kare su Iraku ir numušė per 160 priešininkų lėktuvų. Tačiau dėl ginklų embargo ėmė chroniškai trūkti atsarginių dalių. Iranas šiandien į orą gali pakelti nuo 19 iki 28 tokių lėktuvų, tačiau jie yra vieninteliai F-14, kurie iki šiol skraido pasaulyje. JAV šių itin pamėgtų dangaus gražuolių atsisakė 2006 metais.

Beje, ironiška ir tai, kad Iranas 1976 metais iš JAV buvo užsisakęs per 160 naikintuvų F-16. Tačiau nė vienas iš šių naikintuvų nebuvo pristatytas Iranui. Vietoje to JAV juos pardavė mirtinam Irano režimo priešininkui – Izraeliui.

Pastarasis iki šiol sėkmingai naudoja F-16, su kuriais atliko ne vieną antskrydį prieš iraniečių remiamas teroristines grupuotes. Tolimiausia Izraelio naikintuvų F-16 operacija buvo atlikta prieš taikinius Tunise, be to, kalbama, kad būtent tokiais naikintuvais Izraelis būtų pasirengęs smogti Irano branduoliniams objektams.

Kaip Izraelis išsisuko nuo embargo?

Beje, Izraelio istorija, kaip išvengti karinio embargo ir pasiimti karinę techniką sau, taip pat yra įspūdinga. Po 1967-ųjų metų 6 dienų karo, kai gerokai mažesnis Izraelis sutraiškė kelias iš eilės agresyvias arabų kaimynes, Prancūzija pakeitė savo požiūrį į jauną žydų valstybę. Tradiciškai patikima ginkluotės tiekėja Izraeliui, Prancūzija įsiuto, kai 1968 metais izraeliečiai surengė reidą prieš palestiniečių kovotojus Libano sostinėje Beirute.

Tuomet Beiruto oro uoste buvo sunaikinta 13 lėktuvų. Aštuoni iš jų priklausė bendrovei MEA, kurios 30 proc. akcijų priklausė Prancūzijai. Šios prezidentas Charle'is De Gaulle'is įsakė taikyti ginklų embargą Izraeliui.

Buvo nutraukti patrulinių laivų kontraktai, sustabdytos prancūziškų naikintuvų Mirrage 5 sutartys, nors tiek Izraelio laivyno, tiek oro pajėgų įgulos jau ruošėsi Prancūzijoje valdyti naujausius karinės technikos pavyzdžius. Izraelis šią embargo problemą išsprendė tipiškai izraelietiškai – originaliai.

Prancūzijos Šerbūro uoste stovėjo Izraeliui paruošti 5 „Sa'ar 3“ tipo patruliniai laivai be ginkluotės. Izraeliečiai 1969-ųjų Kalėdų išvakarėse surengė įspūdingą operaciją „Noa“, kurios metu pagrobė laivus prancūzams iš panosės ir atsigabeno į Izraelį.

Izraeliečiai surezgė gudrų planą: iš žvalgybos sužinoję apie būsimojo embargo pasekmes jie elgėsi lyg niekur nieko. Izraeliečių jūreivių įgulos toliau kasdien išplaukdavo į jūrą kartu su prancūzais bandyti laivų.

Prancūzai nė neįtarė, kad laivų bandymai tėra priedanga, skirta užmigdyti jų budrumą. Į Prancūziją iš įvairių šalių atvyko nedideli būreliai „turistų“ - jais apsimetę Izraelio karininkai neapsistodavo ilgiau nei vieną parą, kad nesukeltų įtarimo. Dėl tos pačios priežasties vietos prekybos centruose jie įsigijo maisto ir vandens atsargų 8 dienų kelionei, bet pirko tik nedideliais kiekiais. Tokiu pat principu degalais buvo užpildyti laivai.

O kad naktinis pabėgimas nesukeltų įtarimo, kai vienu metu užsiveda 5 laivų varikliai, izraeliečiai kasnakt įjungdavo variklius. Šerbūro gyventojus ir policiją iš pradžių tai varė iš proto, bet izraeliečiai teisinosi, kad taip esą būtina šildyti variklius ir treniruotis.

Galiausiai, po 1969-ųjų Šv. Kūčių 5 laivai pajudėjo iš uosto. Praėjus 12 valandų po pabėgimo prancūzai dar nebuvo susivokę, kad izraeliečiai užgrobė laivus ir praspruko – ironiška, kad apie tai Prancūzija sužinojo tik iš britų transliuotojo BBC reportažo, mat vienas britų žurnalistas pastebėjo Izraelio operaciją.

Dar vieną kiaulystę britai iškrėtė prie Gibraltaro. Izraelio laivus pastebėjęs britų sraigtasparnis kiek pasisukiojo virš laivų, be atpažinimo ženklų ir neatsiliepiančių į šaukinius. Galiausiai britai šviesos signalais palinkėjo žydams „geros kelionės“ - Izraelis tai priėmė kaip geros valios ženklą: britai viską supranta, bet žiūri į kitą pusę ir gerdami arbatėlę mieliau kalbasi apie orą. Į medžioklę leidęsi prancūzai tūžo ir norėjo paskandinti laivus, bet jau buvo per vėlu.

Pažadėję skaudžias pasekmes Izraeliui prancūzai apsiriko – Sa'ar 3 korvetes savo gamybos raketomis apginklavę izraeliečiai 1973-ųjų kare laimėjo įspūdingą jūrų mūšį, kuriame pirmą kartą pasaulio istorijoje sėkmę lėmė raketos. Iš šio mūšio teko mokytis ir prancūzams, o praėjus keliems dešimtmečiams po „Šerbūro aferos“ Prancūzija jau pati mielai perka izraelietiškus orlaivius – šį kartą modernius bepiločius.

Orlaivius įsigijo slapta arba nusikopijavo

Beje, panašiai baigėsi ir prancūzų noras pamokyti Izraelio karines oro pajėgas. Naikintuvus Mirrage 5 norėję įsigyti izraliečiai Korsikos saloje jais jau treniravosi, bet po įvykių Šerbūre prancūzai buvo ypač įtarūs.

Didžiausią įtarimą jiems kėlė izraeliečių naudojami papildomi kuro bakai – baimintasi, kad žydai nuvarys lėktuvus, kaip ir laivus. Sutartis dėl 30 lėktuvų buvo oficialiai atšaukta, kaip ir techninė parama anksčiau įsigytiems Mirrage III, o Izraelis oficialiai sutiko su kompensacija už 50 sumokėtų orlaivių.

Tačiau neoficialiai teigiama, kad slapta Prancūzija vis tiek pristatė dėžes su 50 dar nesurinktų naikintuvų Mirrage 5. Izraelis palaiko mitą, kad šiuos lėktuvus jis ne įsigijo, o pasigamino pats pagal žvalgybos „Mossad“ gautus naikintuvų brėžinius.

Lėktuvas buvo pavadintas „Nesher“ ir vėliau eksportuotas į Argentiną, kurios oro pajėgos su nelegaliai Izraelio gautais orlaiviais sugebėjo suduoti smūgį britų laivams karo dėl Folklendo salų metu 1982 metais. Tiesa, britai numušė 5 tokius naikintuvus.

Patys britai pyko ant prancūzų, kad šie tiekė priešlaivines raketas „Exocet“ argentiniečiams. Prancūzija sutiko sustabdyti kontraktą ir argentiniečiai gavo tik 5 tokias raketas.

Beje, dar prieš atšaukdami sutartį su Iranu dėl tankų „Chieftain“ pardavimo britai buvo atšaukę ir sutartį su Izraeliu. Šis planavo įsigyti šimtus britų tankų, tačiau perdavę izraeliečiams tiktai du tankus britai nutraukė sutartį.

Izraeliečiai nesutriko – 1973-ųjų kare prieš Siriją sėkmingai naudojo senesnio modelio tankus „Centurion“, kuriais sudaužė modernesnių ir skaičiumi dešimtis kartų pranokstančių sirų tankų puolimą. O išstudijavę du gautus „Chieftain“ modelius izraliečiai sukūrė savo tanką – „Merkava“, kuris tapo vienu geriausiu pasaulyje.

Prancūzijos ketinimai parduoti arba drausti ginkluotės pardavimą įvairioms šalims iki šiol kelia nemažai klausimų. Pavyzdžiui 2007 metais tuometinis Prancūzijos prezidentas neslėpė ketinimų parduoti naujausių naikintuvų „Rafale“ Libijos dikatoriui Muamarui Gaddafi.

Libija pageidavo 13-18 tokių lėktuvų, tačiau sandėris taip ir nebuvo sudarytas, nors prancūzai savo orlaivius buvo atskraidinę į parodą Tripolyje. Galiausiai 2011 metais būtent tokais naikintuvais Prancūzija sudaužė Libijos režimą, o jam žlugus pasirodė informacija apie „Rafale“ kontrakto atnaujinimą.

Iš pradžių pardavė, o tada atėmė

Prancūzai tokius pardavimus aiškina labai paprasta ir pragmatizmu grįsta logika: yra perkančiųjų, mes parduosime. Jei to nepadarysime – padarys kiti. Juk tai yra verslas, jokios moralės. Tad „Mistral“ pardavimo įšaldymas greičiau yra išimtis iš taisyklės.

Juolab, kad Prancūziją ir apskritai Vakarų šalis – Jungtinę Karalystę, Vokietiją bei JAV sieja glaudūs ryšiai su Rusija, kalbant apie karo laivų pardavimus.

Dar XIX amžiaus pabaigoje Rusija išreiškė pageidavimą įsigyti modernių karo laivų. Iki tol nedidelis ir atsilikęs Rusijos laivynas nieko negalėjo padaryti modernioms jūrų galybėms, tokioms, kaip Britanijos imperija. O visos Rusijoje esančios laivų statyklos buvo užimtos. Todėl caras nusprendė, kad laivus bus galima įsigyti Vakarų šalyse, kurioms pralaimėjo Krymo karą.

1898 metais buvo pasirašyta virtinė sutarčių. Pirmasis laivas buvo pastatytas Prancūzijoje ir vadinosi „Carievič“. Milžinišką laivą Rusija įsigijo už 11 mln. tuometinių rublių. Rusijos laivyne šis laivas pasižymėjo mūšyje su japonais 1904-ųjų rugpjūtį ir smarkiai nukentėjo.

Kare su japonais sąlyginai modernius laivus turėję rusai išties nukentėjo itin smarkiai. Pavyzdžiui kito ne Rusijoje, o JAV, Filadelfijos uoste pastatyto legendinio rusų laivo „Variagas“ likimas tragikomiškas: Čempulo įlankos mūšyje išgarsėjęs laivas buvo smarkiai apgadintas, nuskandintas ir perimtas japonų.

Vėliau grąžintas ir 1916 metais nuplukdytas į Didžiąją Britaniją, Liverpulio uostą, kur turėjo būti atnaujintas. Tačiau po metų Rusijoje kilus revoliucijai „Variagą“ perėmė britų jūreiviai. Rusijoje mėgstama girtis „Variago“ žygiais, tačiau nutylimi šie gėdingi faktai. Galiausiai po karo „Variagas“ buvo supjaustytas ir atiduotas gabalais į metalo laužą Vokietijoje.

Britų dovana estams - bolševikų laivai

Panašiai baigėsi ir daugeliui kitų Vakaruose pastatytų, bet rusų prarastų rusų laivams. Pavyzdžiui Rusijos pilietinio karo metu 1918-1919 metais britai vykdė aktyvią karinę kampaniją Baltijos jūroje. Jos tikslas buvo remti baltagvardiečių pajėgas bei nepriklausomas Latvijos bei Estijos valstybes.

1918-ųjų gruodį britai užgrobė du sovietų laivus ir juos perdavė Estijos laivynui. Padedami šių laivų estai nustūmė bolševikų pajėgas tolyn nuo Estijos, pakeliui sutriuškino estų komunistus ir netgi užėmė Pskovą.

Tačiau liūdniausiai baigėsi Rusijos Juodosios jūros laivynui. Kilus revoliucijai dalies laivų įgulos nepakluso bolševikams ir kovėsi prieš juos. Šie laivai tapo žinomi "Vrangelio laivyno" vardu ir 1920-ųjų lapkritį evakavo tūkstančius civilių į Prancūziją, kur buvo internuoti. Naujoji bolševikų valdžia reikalavo gražinti laivus, tarp jų ir Vokietijoje pastatytą laivą „Bogatyr“.

Tačiau Prancūzija atsisakė ir tik pripažinus Sovietų Sąjungą 1924 metais sutiko atiduoti rusų laivus. Bet atvykę sovietų inspektoriai greitai nustatė, kad laivai jau yra niekam tinkami, nebent metalo laužui, o šiuose laivuose tarnavę jūreiviai pasiliko gyventi Prancūzijoje, toli nuo bolševikų teroro.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Vaidas Saldžiūnas

Komentarai (23)