Rusija neketina nusileisti Vakarų spaudimui ir gali pereiti prie dar labiau priešiškos laikysenos, teigia Pereinamųjų demokratijų projekto vadovas, buvęs JAV karinės žvalgybos pareigūnas ir diplomatas Bruce'as Jacksonas.

Interviu DELFI B. Jacksonas įvertino tiek besikeičiantį Rusijos ir didžiųjų Europos Sąjungos (ES) šalių santykį, tiek žaibus tarp Vilniaus ir Maskvos. Pašnekovo žodžiais, Dalia Grybauskaitė ir Vladimiras Putinas „suteikia naują prasmę terminui „kurčiųjų dialogas“.

– Nuo Maidano revoliucijos pradžios praėjo metai. Kokie didžiausi pokyčiai Rusijos ir didžiųjų Vakarų valstybių santykiuose?

– Nuo Euromaidano pradžios stebime smarkiausią Rusijos ir Vakarų santykių pablogėjimą nuo Šaltojo karo laikų. Tačiau nebūtų tikslu sakyti, kad revoliucija Ukrainoje sukėlė Rusijos priešiškumo protrūkį, nors, ko gera, ji tam suteikė progą. Konfrontacija su Rusija brendo nuo NATO intervencijos Balkanuose 1999 m. ir po to sekusio Europos sprendimo pripažinti nepriklausomą Kosovą. Tada palaikiau abu šiuos sprendimus ir palaikau juos iki šiol. V. Putino apmaudo šaknys – Balkanuose, ne Pietų Kaukaze ar Ukrainoje.

– Daugelis apžvalgininkų teigia, kad Baracko Obamos administracija nesilaiko pakankamai griežtos pozicijos. Ar pastebite kokį nors progresą?

– Sakyčiau, prezidentas B. Obama neparodė nei noro, nei gebėjimo užsiimti užsienio politika, ypač – Europos reikalais. Sakoma, kad senas šuo naujų triukų neišmoks. Manau, tai apibūdina pastaruosius porą šios administracijos veiklos metų.

– Vokietija pastaruoju metu laikosi tvirtesnės pozicijos Maskvos atžvilgiu. Kas galėjo nulemti tokius pokyčius?

– Rizikuoju pasirodyti nerimtas, bet vis dėlto Vokietijos kanclerė Angela Merkel yra dvasininko dukra. Ji yra labiausiai demonstratyviai morali ir asmeniškai apdairi iš visų Vakarų pasaulio lyderių, ir prieš kitus čia turi didelę persvarą. Ji tikisi, netgi spaudžia rodyti asmeninę moralę, viešojo sektoriaus integralumą ir paprasčiausią sąžiningumą, kuris postsovietinio pasaulio valstybės yra nepaprastai retas ar apskritai neegzistuoja. Prezidentas Saakašvilis, prezidentas Janukovyčius, dabar – prezidentas Putinas: kiekvienas dėl skirtingų priežasčių kanclerei parodė turįs ydų, kuris neatitinka jos standartų ir ją smarkiai piktina. Aš žaviuosi kanclerės pavyzdiniais moralės standartais. Kita vertus, jei norime sustabdyti žudynes Donbase, taika su Rusija gali pareikalauti dviprasmybių, kurios neabejotinai sukeltų nepatogumų kanclerei, senatoriui Johnui McCainui ir daugeliui kitų.

– Prancūzija atrodė kaip viena iš prielankesnių Rusijai ES šalių. Tačiau „Mistral“ laivų pardavimo sandoris įšaldytas, o Francois Hollande'as nerodo noro jį tęsti. Ar tokia laikysena bus ilgalaikė?

– Visiškai tikiu, kad mūsų sąjungininkai Prancūzijoje pasielgs teisingai, kaip jie pasielgė Libijoje, Malyje ir apskritai subsacharinėje Afrikos dalyje, o tai smarkiai lenkė B. Obamos admistracijos darbus, nepaisant didelės rizikos Prancūzijos žmonių gyvybėms ir Prancūzijos pinigams. Manau, seniai laikas atsisakyti neskoningo juokelio apie „sūrį valgančias pasiduodančias beždžiones“ (taip prancūzus 1995 m. pakrikštijo „Simpsonų“ kurėjas Kenas Keeleris, o terminas netikėtai prigijo Vakarų pasaulyje – DELFI). Šiemet Prancūzijai skirčiau naudingiausio žaidėjo prizą laisvės ir vakarų gynimo srityse. Paprastai tariant, nesutinku su jūsų klausime esančia prielaida.

– Ar pastebite suaktyvėjimą Rusijos bandymuose paveikti Europos politiką? Atsižvelgiant į neseniai nuskambėjusias žinias apie Rusijos institucijų finansavimą Marine Le Pen partijai ir jos tėvo verslui, tai gali šį tą reikšti.

– Žinau, kad istorijos apie klastingą Kremliaus poveikį gąsdina Baltijos šalis, Bulgariją, Vengriją, Serbiją, Čekiją ir t. t. Nesu įsitikinęs, kad Vakarų demokratija yra tiek trapi, kad galėtų būti iškraipyta šalies, kuri nuo pat šiuolaikinės Europos istorijos pradžios demonstruoja kretinišką komunikaciją.

M. Le Pen Prancūzijoje geriau pulti dėl nepastebimų jos pasiekimų nei dėl jos finansavimo šaltinių. Mano šalyje galima skirti milijardą dolerių, kad idiotas taptų JAV prezidentu, bet dažniausiai rinkėjai tą idiotą vis tiek atmeta.

Jei Baltijos šalys mano, kad lobistų kompanija su 300 tūkst. dolerių iš Rusijos privers jų lyderius pasiduoti, jei jų rinkėjai yra taip lengvai apgaunami ir suklaidinami, reikėtų iš NATO trauktis dabar. Posakis „Rusai privertė mane tai padaryti" turėtų būti toje pačioje moralinėje kategorijoje kaip „barmenas man davė per daug alaus prieš sėdant prie vairo". Abu teiginiai – bullshit, pasiteisinimai, kad būtų galima neprisiimti atsakomybės.

– Keleivinio reiso MH17 numušimas tapo savotišku piku Maskvos ir Vakarų santykiuose. Ar dabar ši įtampa slūgsta?

– Civilinio skrydžio numušimas nebuvo įtampos zenitas. Tai buvo šokiruojantis nusikalstamo aplaidumo atvejis ir, tikėtina, nusikaltimas prieš žmogiškumą. Taip, tai sukrėtė Vakarų pasaulį, privertė suvokti Rusijos-Ukrainos krizės rimtumą, tačiau padėtis Ukrainos žmonėms nuo tada gerokai pablogėjo. Didieji pavojai ir dar didesnės žmonių aukos turbūt dar laukia ateityje.

– NATO pastebi smarkiai padidėjusį Rusijos karinių pajėgų aktyvumą Baltijos regione. Rusijos lėktuvai kone kasdien lydimi NATO naikintuvų, Lietuvoje neseniai sustiprinta dalies karinių dalinių parengtis, taip reaguojant į Rusijos aktyvumą Kaliningrade. Be to, NORAD (Šiaurės Amerikos oro erdvės gynybos vadavietė – DELFI) pripažįsta, kad Rusija tampa „saugumo problema“. Kokį žaidimą, jūsų nuomone, Rusija žaidžia tokiais provokatyviais manevrais?

– Manau, tai daugiausia ginklų žvanginimas. Kariniu požiūriu tai neturi jokios prasmės ir tik kelia įtampą. Vis dėlto tai kelia svarbų klausimą: kodėl didžiosios NATO šalys nesilaiko įsipareigojimų užtikrinti naujųjų NATO šalių gynybą. Man tai kelia kur kas daugiau nerimo nei klausimas, ar „Bear“ bombonešiai (taip NATO pakrikštijo strateginius Rusijos bombonešius Tu-95 – DELFI) turi pakankamai reaktyvinio kuro, kad galėtų stabtelėti Havanoje.

– Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pastaruoju metu keletą kartų griežtai pasisakė apie Rusiją, vadindama ją „teroristine valstybe“ ar pasakydama, kad Rusijos karinių oro pajėgų žaidimai Baltijos regione yra kvailumo apraiška. Kaip gali reaguoti Maskva? Kremlius jau išreiškė savo replikas dėl D. Grybauskaitės pareiškimų, bet ar galimas mėginimas izoliuoti ar susilpninti Lietuvos pozicijas ES viduje?

– Manau, Lietuva ir Rusija visus reikiamus pokalbius baigė prieš daugelį metų. Dalia ir Vladimiras terminui „kurčiųjų dialogas“ suteikia naują prasmę. Galbūt Lietuvos lyderiai nori matyti savo šalį kaip priešakinę valstybę konfrontacijoje su Rusija. Tačiau Vokietija, Lenkija, Suomija ir, drįstu pasakyti, Estija turi kur kas reikšmingesnes nuomones, kurios suformuos visą svarbią ES politiką Rusijos atžvilgiu.

– Rusijos ekonomika, kaip matyti, patiria rimtų sunkumų. Ar tai gali paveikti Maskvos elgesį su ne itin draugiškomis valstybėmis ir Vakarais?

– Žinoma, Rusija taps kietesnė didėjant statymams. Tai nepaprastai didelė šalis su svarbiais geografiniais pranašumais, daugybe išteklių, slaptus finansinius rezervus ir prabangą nebūtinai taikytis su demokratiniais principais. Manau, jie taps dar kietesniais žiemos metu.

– Naftos kainų nuosmukis akivaizdžiai yra labai skausmingas Rusijai. Kiek ilgai, jūsų nuomone, Rusija gali laikytis prieš patirdama tikrai stiprų ekonominį smūgį?

– Kol Rusijoje yra bent dėžė degtinės, manau, skausmo jie nejaus. Jei bus dvi dėžės degtinės, Meksikas gali būti pavojuje.

– Nepaisant visų ekonominių problemų, Rusijos rinkėjai palaiko V. Putino režimą. Ko, jūsų nuomone, prireiktų tam, kad tautos požiūris pasikeistų?

– Nemanau, kad Rusijos visuomenės požiūrio į lyderį, kurį rinko jau tris kartus, keitimas turėtų būti Vakarų demokratijų reikalas. Manau, dabartinis mūsų tikslas – pakeisti Rusijos elgesį su kaimynais. Manau, tai būtina atskirti. Mano nuomone, mūsų poziciją, jog Rusija įsibrovė į Ukrainos teritoriją ir pažeidė jos suverenumą, smarkiai silpnina tai, kad mes sykiu puoselėjame ne tokį ir slaptą norą priversti Rusijos rinkėjus balsuoti taip, kaip norime mes. Stabili euroatlantinė sistema, iš kurios Baltijos šalys gauna labai daug naudos, laikosi ant prielaidos, kad mums ne itin rūpi, kokius nelaimingus sprendimus Rusija priima pati sau – tol, kol šie sprendimai nežeidžia pašalinių valstybių, kurios niekaip neprisidėjo prie Rusijos lyderių ar politikos pasirinkimo.

Komentarai (12)