„Brexit“ išsigandusios Europos valstybės buriasi į naujas sąjungas: „ES mūsų nebeišgelbės“ (26)
Anksčiau nei britai labai maža dauguma nubalsavo, kad nori iš Europos Sąjungos išstoti, joje jau reiškėsi dezintegracijos ženklai. Kita vertus, mažiau pastebėti, bet ne mažiau realūs, buvo ir yra priešingos krypties ženklai. Kai kurios šalys Europoje vienijasi kitais, tačiau siauresniais pagrindais negu Europos Sąjungos visuma.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kai kurios Europos šalys siekia išplėsti tarpusavio bendradarbiavimą už Europos Sąjungos projekto ribų, teigia JAV nevyriausybinio tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai ir duoda konkrečių pavyzdžių.
„Štai rugpjūčio 22 d. vienas belgų politikas pasiūlė sukurti Šiaurės Jūros Sąjungą. Tą pačią dieną Suomija metėsi į derybas dėl karinio bendradarbiavimo sutarties su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis sudarymo.
Visa tai, žinoma, susiję su „Brexitu“, kuris šalims aplink Šiaurės jūrą veikia destabilizijuojančiai. Kodėl? Ogi todėl, kad Jungtinė Karalystė seniai turėjo vadovaujantį vaidmenį Šiaurės jūros reikaluose, o Europos Sąjunga suteikė platformą būtent šiems reikalams aptarti.
O Londonui iš Europos Sąjungos išėjus, kaip tik Šiaurės jūros kraštų reikalams spręsti gali susidaryti vakuumas, kurio neužpildys prie Šiaurės jūros neprieinančios valstybės, nes jų Europos Sąjungoje didžiulė dauguma.
Užtat Jungtinės Karalystės išstojimui kompensuoti Flamandų regioninės valdžios ministras pirmininkas Geertas Bourgeois ir pasiūlė steigti naują, ne Europos Sąjungos apimtyje veikiančią Šiaurės Jūros Sąjungą, kurią sudarytų Nyderlandai, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Danija, Belgija.
Šiaurės Jūros Sąjunga, panaši į jau esamą Viduržemio šalių sąjungą, būtų logiškas sprendimas mažesnei šalių grupei, vienijamai bendro intereso.
Tai primena ir buvusius Europos Sąjungos protėvius Prancūziją, Vakarų Vokietiją, Italiją, Belgiją, Nyderlandus, Liuksemburgą, susijungusius į Europos anglių ir plieno bendriją tokiu metu, kai anglies produkcija buvo šioms šalims svarbus politikos klausimas ir bendradarbiavimas čia nešė naudos visiems partneriams.
Panašiai ir Šiaurės jūros valstybėms reikia alternatyvaus forumo, kad suderintų politiką tokiais klausimais kaip žvejybos teisė, ofšorinė naftos ir dujų gavyba bei daugybė aplinkosaugos problemų.
Šiaurės Jūros Sąjunga tokiam forumui sudarytų sąlygas ir taip pat šiek tiek apsaugotų jos šalis nares nuo „Brexito“ ar kitų galimų Europos Sąjungos nutrupėjimų ateity neigiamų padarinių.
Ir ne tik gamtos išteklių – ar tai būtų anglis, ar žuvis – klausimais, bet ir siekiant stiprinti saugumą, tokios kelių valstybių sąjungos gali būti naudingos.
Per pastaruosius porą metų Lenkija prisiėmė ryškesnį vaidmenį Rytų Europoje, vadovaudama regiono saugumo iniciatyvoms. Kadangi jų saugumo rūpesčiai kitokie negu Vakarų Europos šalių, rytų europiečiai linkę prie atskiros politikos, atitinkančios jų poreikius.
Dėl to Lenkija ir kitos Rytų Europos šalys ir pagyvino savo karinį bendradarbiavimą – ne tik tarpusavyje, bet ir su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
Abiejose Baltijos jūros pusėse, pačioje Europos Sąjungos šiaurėje, Švedija ir Suomija imasi panašių žingsnių saugumui sustiprinti. Tiesa, abi šalys Šaltojo karo laikotarpiu laikėsi neutraliai, tačiau dabar Helsinkis seka Stokholmo pavyzdžiu ir derasi dėl bendradarbiavimo sutarties su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis gynybos srityje pasirašymo.
Kaip ir Europos Sąjungos šalys narės rytų Europoje, Švedija ir Suomija linkusios prie savo atskiros politikos, besiremiančios abiejų regioniniais interesais. Jeigu Europos Sąjunga praras savo ligšiolinę reikšmę, tai Švedijai ir Suomijai reikės pasikliauti viena antra daugeliu įvairių klausimų.
Nė viena iš šių dviejų šalių nepriklausė Europos Sąjungai prieš 1995-uosius (dėl to, kad per visą Šaltąjį karą jodvi laikėsi neutralumo), o ir dabar jos abi atsisako stoti į NATO, nors jos kartais ir artimai su Aljansu bei jo narėmis bendradarbiauja.
Vis dėlto įvykiai Ukrainoje iš naujo sukėlė Suomijai būgštavimus dėl Rusijos plėtimosi. Ir nors vargu, ar Suomija greitai taps NATO nare, Helsinkis vis tiek norėtų matyti kažką, kas įtikinamai atgrasytų kokius nors pavojus, galinčius Baltijos ir Šiaurės jūrų erdvėje kilti iš Maskvos.
Tuo tarpu Jungtinės Amerikos Valstijos vis tiek ragina abi šalis stoti į NATO, nes stiprių ir patvarių partnerysčių su šalimis Rytų ir Šiaurės Europoje sudarymas ir pačiam Vašingtonui suteiktų dar daugiau tikrumo tuo atveju, jei Europos Sąjungos ateitis negarantuota.
O ir pačioje Europos Sąjungoje bei už jos struktūrų ribų, šalys stengiasi suformuoti naudingas partnerystes, kurios apibrėš Europos ateitį. Ir nors tų partnerysčių esmė – bendradarbiavimas, jos vis tiek skatina tolesnę esamosios Europos Sąjungos fragmentaciją.
Šiam žemyno blokui, Europos Sąjungai, po truputį aižėjant, iškils nauji blokai, susikūrę bendros siauresnės geografijos ar siauresnių politinių interesų pagrindu“, – rašo amerikiečių instituto „Stratfor“ analitikai.
Jau yra susikūrusių kol kas dar neformalių kitų blokų, kaip antai vadinamasis Veimaro trikampis ir Višegrado grupė, kurių nepaminėjo „Stratfor“ analitikai, tačiau neužmiršta Europos spauda.
Štai Austrijos sostinės dienraštis „Standard“ klausia, ką bendro turi Veimaro trikampis ir Višegrado grupė? „Pirmiausia – Lenkiją. Sekmadienį Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrai paminėjo savo trikampio 25-metį, o pirmadienį Lenkijos užsienio reikalų ministras Vitoldas Vaščikovskis susitiko su savo partneriais Višegrado grupėje iš Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos.
Lenkijai tai tarsi diplomatinis šokis ant lyno. Višegrado valstybės dažnai pasisako vienodai bėglių klausimu ir turi „blokuotojų“ reputaciją. O „veimariškojoje“ lyno pusėje veriasi praraja tarp Varšuvos ir Berlyno.
Vis dėlto politinių krizių laikais tos grupės kuria ir palaiko atvirus komunikacijos kanalus tarp Briuselio ir nacionalinių valstybių“, – teigiamai jų reikšmę vertina Vienos dienraštis.
Lenkijos sostinės dienraščio „Rzeczpospolita“ nuomone, „saugumas ir greitesnis ūkio augimas – štai dvi sritys, kuriose Vokietija ir Lenkija galėtų glaudžiau bendradarbiauti, idant išgelbėtų Europos Sąjungą po „Brexito“, o gal net ją sustiprintų.
Juk Varšuva ir Berlynas iš esmės užima tas pačias ūkio politikos pozicijas: siekiama dar labiau stiprinti Europos konkurencingumą ir skatinti inovatyvumą. O saugumo politikos temos – bendra kova su terorizmu, geresnis Europos Sąjungos išorinių sienų kontroliavimas ir didžiausias iššūkis: „europietiškosios kariuomenės“ išplėtojimas.
Pastarasis projektas kelis dešimtmečius žlugdavo dėl Didžiosios Britanijos, norėjusios išvengti konflikto su NATO. Dabar situacija atrodo kitaip. Ir nors derybos dėl būsimo Europos Sąjungos pavidalo dar vos vos prasidėjo, tačiau ieškodami sau trečiojo partnerio šalia Prancūzijos, vokiečiai vis dažniau dairosi į Lenkiją“.
„Geresnio partnerio jie taip lengvai neras“, – tikina vienas iš pagrindinių Varšuvos dienraščių.
Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.
