Stambule gimusi sociologė Necla Kelek, į Vokietiją emigravusi būdama vienuolikos ir tapusi šios šalies piliete, dažnai pasisako opiomis temomis, pvz., dėl sudėtingų musulmonų, žydų, krikščionių santykių.

Vieną jos pranešimą, kuriame ji kritiškai atsigręžė į savo pačios – turkų – tautą, neseniai išspausdino dienraštis „Welt“.

Straipsnyje ji apgailestauja dėl „paplitusios nuostatos, jog kalti visuomet kiti, o abejotinu atveju – vokiečiai. [...] Taip, aukos vaidmenį turkų politika tiesiog garbina. Tai baisi būsena, kai šitaip reikia gyventi tam tikroje istorinėje amnezijoje. Daugelis migrantų ir taip pat turkų visuomenė gyvena infantiliškoje visuomenėje, kuri nesupranta savo istorinės ir socialinės atsakomybės ir tuomi tampa generacija be istorijos. [...]

Prieš beveik 20 metų turėjau stiprų išgyvenimą, – rašo ji. – Kaip studentė lapkričio 9-ąją nuėjau į Hamburgo sinagogą ir ten dalyvavau antižydiško pogromo sukakties minėjime. Jame kalbėjo Ralphas Giordano, siciliečio tėvo ir žydės motinos sūnus, apie tai, kaip buvo išvežami jo šeimos nariai ir kaimynai. Manyje įvyko kažkas neįtikėtino, sukilo ne mano, kaip turkės, apmaudas dėl vokiečių padarytų skriaudų, bet buvau tiesiog sukrėsta kaip žmogus.

Tiesiog kaip žmogiška būtybė gėdijausi žmonių, kurie šitokius dalykus daro kitiems“.

Tada N. Kelek aiškina, kad vokiečiams ilgai truko prisiimti atsakomybę už Trečiojo Reicho metu padarytus nusikaltimus, bet jie tą atminties atkūrimo ir būtino gedulo darbą jau pradėjo ir toliau tęsia.

Užtat ji dabar norėtų pasinaudoti proga ir savo tautiečiams turkams bei Vokietijoje gyvenantiems musulmonams užkrauti šitą gedėjimo ir atsakomybės prisiėmimo darbą.

„Norėčiau prisidėti prie to, kad mes, migrantai, išmoktume, jog tiek geruose, tiek bloguose dalykuose turime daug ką bendro su šalimi, kurioje gyvename. [...]

Daugiau negu turkiški ar ir vokiški istorijos vadovėliai ligi šiol pripažįsta, žinomi istorijos klausimai atrodo visai kitaip, negu paprastai manoma. Vokiečių, turkų, arabų ir musulmonų istorija turi daugelį bendrų taškų, jie liečia įvykius, kurių atžvilgiu kyla mums neįprastų klausimų dėl atsakomybės.

Aš apie tai šičia, Vokietijoje, kalbu, kadangi kaip Vokietijos pilietė galiu tai daryti nebijodama, kad koks nors prokuroras patrauks mane atsakomybėn, kaip neseniai nutiko rašytojui Orhanui Pamukui, pasisakiusiam dėl armėnų atžvilgiu vykdytos tautžudystės.

Laikau nepakenčiamu dalyku, kada kiekvieną kritišką pasisakymą apie turkus, arabus, musulmonus skubama aiškinti kaip rasizmą. Prie tiesos priklauso ir aiškumas, net jeigu tiesa nemaloni.

Štai keli Vokietijos, Turkijos ir islamo istorijos susipynimo taškai. Jau 1912–13 m. Enverio Pašos vadovaujami jaunaturkiai kariniu puču nuvertė sultoną ir perėmė valdžią. Kaizeris Vilhelmas II-asis laikė politinį jaunaturkių judėjimą tam tikra vokiečių penktąja kolona. Kaizerinis Vokietijos reichas per Pirmąjį pasaulinį karą viską statė ant „islamo kortos“. Šventąjį musulmonų karą Vilhelmas norėjo mesti kaip „paskutinį kozirį“.

Pirmojo pasaulinio karo šešėlyje armėnai 1915 m. buvo išvaryti iš Anatolijos ir nužudyti. Tai buvo iki vieno milijono keturių šimtų tūkstančių žmonių. Generolas feldmaršalas Colmaras von der Goltzas buvo tas, kuris rekomendavo „nepatikimų“ armėnų deportaciją į Mesopotamijos dykumą, nes jis juos laikė grėsme savo paties vokiečių dalinių užnugaryje.

Valdant diktatūriškam Envero, Talaato ir Kemalio triumviratui, siekusiam sukurti turkų musulmonų dominuojamą Anatoliją, šis žudikiškas pasiūlymas sulaukė pritarimo. Šie trys pašos troško tautiškai grynos Turkijos“.

Toliau Nedzla Kelek rašo, kad jau nuo 1895 m. musulmonai kalbėjo apie tai, jog armėnus reikia pašalinti. Tais metais turkai kartu su kurdais „per kelias dienas suniokojo 2400 armėnų namų ir išžudė dešimt tūkstančių armėnų ir kitų krikščionių.

Ypač baisus buvo armėnų katedros Urfoje, viename iš seniausių žmonijos miestų, padegimas, pirmą užbarikadavus tris tūkstančius prieglobsčio joje ieškojusius armėnų vyrus, moteris ir vaikus, kad jie nepaspruktų ir sudegtų. Viena Urfoje buvusi amerikiečių misionierė tai piktadarystei pirmą kartą panaudojo sąvoką „holokaustas“, kas angliškame Biblijos vertime reiškia „ugnies auka“.

Nedzla Kelek rašo, kad „jei šiandien kalbama apie Rytų Anatolijos regionus ir miestus, paprastai turima omeny kurdų sritis. Taip, šiandien ten gyvena beveik išimtinai tik kurdai. Tačiau prieš šimtą metų kurdai aktyviai prisidėjo vaikant ir žudant armėnus, jie kartu su turkais pasisavino armėnų nuosavybę, užėmė jų miestus ir namus. Dar niekada nei iš kurdų, nei iš oficialiųjų turkų lūpų nesu girdėjusi apgailestavimo žodžio, rašo N. Kelek.

Bet ir Vokietijoje mažai kas žino apie poslinkius, privedusius prie armėnų holokausto, nors ir vokiečiai čia įsivėlę. Abiejose pusėse“. Autorė toliau išvardija armėnų gyvybę gelbėjusius vokiečius. Pvz., evangelikų kunigas Johannes Lepsius, ligoninės ir našlaityno vedėjas, dokumentavo „armėnų tautos žygį į mirtį“ ir organizavo jiems pagalbą. Kita vertus, vokiečių karininkai padėjo jaunaturkių vyriausybės daliniams vykdyti armėnų trėmimą ir juos besipriešinančius žudyti.

Ir Hitleris buvo smulkiai informuotas apie armėnų išžudymą ir jaunaturkių veiksmus, pagal jų pavyzdį rengė, tiesa, nepavykusį 1923 m. pučą, paskui 1939 m., prieš puldamas Lenkiją teisino savo užsimotą bandymą išnaikinti Lenkijos elitą klausimu: „O kas gi šiandien prisimena armėnų išnaikinimą?“. Galop, Hitleris ieškojo strateginės partnerystės su musulmonais prieš žydus.

Svarbu visa tai, kas tikrai buvo, pripažinti, net jeigu tai nemalonu, – teigia turkų kilmės Vokietijos sociologė Necla Kelek. Jos pasisakymą lapkričio 21-ąją išspausdino Hamburgo ir Berlyno dienraštis „Welt“.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Mykolas Drunga

Komentarai (9)