Šiemet bus pradėtas projektuoti pirmasis radioaktyvių atliekų kapinynas. Po trejus metus trukusių aikštelės paieškų pasirinkta arčiausiai atominės esanti Stabatiškės vietovė, nes kitiems variantams priešinosi kaimyninės valstybės. Specialistai pripažįsta, kad teko rinktis kompromisą, tačiau žada, kad nepaisant prastesnių geologinių sąlygų, pavojingos atliekos čia bus palaidotos saugiai.

Vėluojant Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymo darbams atsitiko taip, kad šiemet pradedamos projektuoti mažo ir vidutinio radioaktyvumo atliekų laidojimo aikštelės statybai pasiruošta anksčiau, nei šių atliekų rūšiavimo ir apdorojimo centro, iš kurio jos turėtų būti čia vežamos, įrengimui.

Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūros (RATA) vadovas Dainius Janėnas pastebi, kad skubėti tarsi ir nebuvo būtina, bet nuveiktus darbus vertina kaip pasiekimą, nes palaidoti tokias atliekas labiau apsimoka, nei laikinai saugoti pačioje jėgainėje.

„Tai buvo pats pirmasis toks poveikio aplinkai vertinimas, atliktas pagal visus standartus. Kitose šalyse diskusijos dėl tokių objektų trunka net dešimtmečius dėl socialinių problemų, o mums pavyko tą darbą atlikti vos per trejus ketverius metus“, – sako D. Janėnas.

Vietą lėmė kaimynų nuomonė

Prieš kelerius metus, renkant kapinynui tinkamą vietą, netoli jėgainės buvo tyrinėjama dešimt galimų vietovių ir galiausiai pasirinktos dvi – Apvardų ir Galilaukės gyvenvietėse.

Radioaktyvių atliekų kapinynui parinkta vieta arčiausiai jėgainės. Pirmoji apie 700 metrų nutolusi nuo sienos su Baltarusija, o antroji – apie 3 km. Nors abiejose buvo tinkamos geologinės sąlygos kapinynui, teko ieškoti tokios vietovės, kuri būtų priimtina kaimyninėms valstybėms. Būtent daugiausia dėl socialinių aspektų ekspertai rekomendavo rinktis prastesnę pagal geologines sąlygas Stabatiškės gyvenvietę IAE teritorijoje, esančią toliau nuo sienos – apie 4 km.

„Buvo siunčiamos peticijos, Baltarusijos gyventojai tikrai protestavo prieš statybas Galilaukėje, todėl Aplinkos ministerija ir vėliau Vyriausybė atsižvelgė į tai ir priėmė jiems palankesnį sprendimą“, – pasakoja D. Janėnas, tačiau neigia, kad kompromisas pasirinktas saugos sąskaita.

„Sauga bus užtikrinta, tik melioracijos darbai kainuos papildomai, tačiau juos ir taip bus būtina atlikti dėl kitų ten planuojamų statyti objektų“, – tikina pareigūnas.

Vienas iš ekspertų, nagrinėjusių kapinyno galimo poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, Vitalijus Auglys irgi tikina, kad kompromisas buvo neišvengiamas.

„Tokiems objektams pasaulyje nėra idealių vietų, panašiai kaip ir buitinių atliekų sąvartynams. Žinoma, kad socialinis aspektas buvo svarbus. Tačiau kapinynas turi būti saugus mažiausiai 300 metų ir apskaičiuota, kad ta aikštelė tenkins saugios eksploatacijos kriterijus. Tai patvirtino ir Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) ekspertai“, – teigia Aplinkos ministerijos specialistas.

Veiks pasyvios saugos sistemos

Tokie pilkapio tipo kapinynai, kokį planuojama statyti Lietuvoje, jau apie dešimtmetį veikia Prancūzijoje, Ispanijoje ir Švedijoje. Į gelžbetonio konteinerius sudėtas apdorotas pavojingas atliekas čia dengia keletas apsauginių barjerų.

100 tūkst. kubinių metrų apšvitintų rūbų, baldų, betono konstrukcijų ir panašių atliekų 40 ha teritorijoje reikės palaidoti taip, kad jos būtų apsaugotos apie 300 metų. Per tiek laiko turėtų iki nepavojingo lygio sumažėti jų skleidžiama radiacija.

Pasak RATA specialisto Stasio Motiejūno, lietuviškojo kapinyno modelis buvo pasirinktas pagal didesnę radioaktyvių atliekų laidojimo patirtį turinčių Švedijos specialistų rekomendacijas.

Uždaryto kapinyno rūsio skersinis pjūvis

„Ekspertai mums siūlė kalvą apkrauti akmenimis, tačiau Lietuvoje, kur jie laikomi gera statybine medžiaga, tai būtų nelabai saugu. Kapinynas atrodys kaip apželdinta kalva, kuri bus prižiūrima, kad neaugtų medžiai.

Po žoline danga, bus gan storas grunto sluoksnis, po juo – vandeniui nelaidus metro storio molio sluoksnis, o dar giliau – betono rūsiai su atliekų pakuotėmis“, – pirmo tokio Lietuvoje statinio konstrukciją apibūdina specialistas ir priduria, kad kapinynas bus įrengiamas taip, kad jo turinio saugai užtikrinti nereikėtų jokių technologinių įrenginių.

„Veiks vadinamosios pasyvios saugos sistemos – be variklių ir kitų nuolatinės priežiūros reikalaujančių inžinerinių dalių. Vadinasi, išjungei elektrą ir jam nieko neatsitiks“, – tikina jis.

Natūralius, laiko patikrintus apsaugos barjerus specialistai renkasi dėl to paties ilgaamžiškumo aspekto. Objektą aktyviai prižiūrėti reikės šimtus metų, o radionuklidus pernešančiam vandeniui sulaikyti nieko patikimesnio už molį ir betoną, pasak jų, nėra.

Saugiau, nes arčiau

Stabatiškės gyvenvietė yra vadinamojoje sanitarinėje jėgainės zonoje. Čia šiandien nėra nė vienos sodybos ir, kaip sako RATA radioaktyviųjų atliekų laidojimo specialistas Karolis Zemkajus, nepaisant aukščiau nei kitose kapinynui rinktose vietose esančių požeminių vandenų, jos mažas atstumas nuo jėgainės yra didelis privalumas.

„Galilaukėje būtų didesnė teritorija, todėl lengviau statyt, nereikėtų kapinyno dalinti į dvi dalis kaip Stabatiškėje, tačiau pastarojoje jau yra keliai, geležinkelis, tad atliekų gabenimas supaprastėja.

Reisus čia skaičiuosime tūkstančiais, jei ne dešimtimis tūkstančių, tad neatsakinga būtų vežti tolimais atstumais. Be to, Stabatiškėje bus galima panaudot esamas jėgainės patalpas, kurias Galilaukėje būtų reikėję statyti“, – privalumus ir trūkumus vardija specialistas.

Kapinyno projektavimo darbus planuojama pradėti jau šiemet, statybą – po penkerių metų, o pirmuosius betono rūsius užpildyti 2016 metais.

Radioaktyvių atliekų laidojimas gali kainuoti apie 400-800 milijonų litų, kuriuos skirs Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas arba Europos Komisija.

Lietuvai reiks prisidėti tik specialistais ir kokybišku moliu, kurio, pasak jų, šalyje daugiau nei pakankamai.

Komentarai (3)