2008-ieji. Didysis ištirpimas arba kaip Arkties vandenynas tampa dėmesio centru  (4)

Arkčiai tai bus sunkūs metai. Tarptautinių Ašigalio Metų (programos, kurios metu daugiau negu 60 tautų vykdo apie 200 projektų) dėka regione bus tiek daug mokslininkų, kiek dar niekada nebuvo, o Arktis iš tikrųjų nusipelno neatidėliotino dėmesio. Kartu su mokslininkais Arkties vandenynu susidomėjo iš karto daugelio valstybių politikai - taip visų pamirštas regionas žada tapti visuotino dėmesio centru.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kiekvienas yra matęs tuos ironiškus baltųjų meškų, plūduriuojančių žydrame vandenyje ant mažų ledo lyčių, paveikslėlius ir žino, kad globalus atšilimas tirpdo Arkties ledynus. Didžiuliai užšalusio vandens masyvai tirpsta stulbinančiu greičiu. 1987 m. po vasarinio tirpimo Arktyje dar buvo 7,5 milijono kvadratinių kilometrų ledynų, o 2007 m. ledynų jau liko tik 4,1 milijono kvadratinių kilometrų. Ledo plotas, lygus vienam trečdaliui Amerikos sausumos teritorijos, tiesiog išnyko, ir pirmą kartą atsidarė Šiaurės vakarų koridorius. Atskiri kompiuteriniai modeliai pranašauja, kad 2040 m. vasarą ledo Arktyje daugiau nebeliks. Sukurti tikslesnius modelius yra sunku. Baugina tik faktas, kad ledo tirpimo mastai pralenkia net niūriausias prognozes ir šie arktiniai pasikeitimai gali turėti katastrofiškų pasekmių likusiai žemės teritorijai.

Arkties vandenyno žemėlapis

Arkties vandenynas

Vis dėlto 2008 m. į Arktį keliaujančius mokslininkus domins ne tik jūra ir ledas. Geologai ieškos naftos, dujų, mineralų ir deimantų, kuriuos išorėn gali iškelti tirpstantis ledas. Geofizikai užsiims jūros dugno kartografija, kadangi tokios valstybės kaip Rusija, Kanada, Danija, Norvegija ir Amerika bando įrodyti, kad Arkties vandenų dugnas yra natūralus joms priklausančių žemių tęsinys. Rusija jau pastatė titaninę vėliavą jūros dugne po Šiaurės Ašigaliu, ir prasidėjo pirmi kivirčai dėl laivininkystės Sibiro pakrante ir Šiaurės vakarų koridoriumi.

Kadangi Arktis yra labai dinamiška, sunku prognozuoti, kuo baigsis didysis tirpimas. Ledas ne šiaip tirpsta kylant temperatūrai. Galingos jūros srovės ir vėjai stumia ledą į vandenyną. Dalis jo įstringa Boforto rate, kur pasilieka ir storėja. Kita dalis, patekdama į Tarppoliarinę dreifavimo srovę, išlenda kažkur tarp Grenlandijos ir Sibiro. Kai Žemės klimatas ėmė keistis, kadaise stabiliai reguliarūs šių sistemų svyravimai tapo nenuspėjami.

Ar toks mokslininkų dėmesys patiks baltosioms meškoms - dar labai dideslis klausimas

Ar toks mokslininkų dėmesys patiks baltosioms meškoms - dar labai didelis klausimas

Problemą apsunkina dar ir tai, kad užšalęs vandenynas yra sluoksniuotas. Ledynų paviršiuje esantis sniegas saugo juos ir lėtina tirpimą. Po ledu tekantis šaltas Arktį supančių didelių upių vanduo apsaugo ledynus nuo šiltų vandenų, tekančių iš Ramiojo ir Atlanto vandenynų. Bet koks pasikeitimas šiuose apsauginiuose sluoksniuose gali paskatinti tirpimą. Pats tirpimas savo ruožtu paskatins didesnį atšilimą. Ledas yra baltos spalvos ir atspindi saulės šviesą. Tačiau atviros jūros vandenys yra juodos spalvos ir absorbuoja šilumą. Kai prasideda tirpimas, daugiau šilumos patenka į vandenyno gelmes ir pagreitiną patį tirpimą.

Norint visa tai suprasti, palydovinių tirpstančio ledo nuotraukų nepakanka. Mokslininkai turi rinkti duomenis vietoje ir kai kurie iš jų turi 2008 metams ambicingų planų. Prancūzų komanda, dirbanti kartu su vokiečiais, dirižabliu nuvyks iš Paryžiaus į Svalbardą, o po to į Šiaurės Ašigalį ir Aliaską. Specialia dirižablyje sumontuota įranga galima išmatuoti ledo storumą ir sukurti ilgiausią kada nors darytą vertikalų ledynų kontūrų brėžinį. Rusų ekspedicija 2008 m. irgi vyks į Ašigalį, bet dirbs lėčiau, aštuonis mėnesius dreifuodama ant ledo lyties įrengtoje stotyje ir visą tą laiką analizuos aplinkinius ledynus.

Susimąstes žvilgsnis į ateitį

Susimąstęs žvilgsnis apie ateitį

Daug daugiau duomenų atkeliaus iš regione dirbsiančių laivų, lėktuvų ir sraigtasparnių bei palydovuose įrengtų automatizuotų sensorių. Taip pat veiks „lediniai plūdurai“, kurie dreifuos per Arktį ant ledo lyčių ir matuos vandens temperatūrą, sūrumą ir kitas svarbias savybes. Bus naudojamos ir mašinos-robotai, kurie gali veikti po ledu, bei prie jūros dugno pritvirtinti plūdurai, kuriais matuojama vandens, tekančio iš ir į Ramųjį bei Atlanto vandenynus, apimtis. Žemėje ir jūroje esantys sensoriai stebės debesis ir vėjus. Daug mokslininkų taip pat stebės klimato kaitos įtaką 160 tūkstančiams vietinių regiono gyventojų, jo gyvūnams bei augalams.

Tuo metu kiti mokslininkai užsiims tamsesne globalaus atšilimo puse. 2008 m. Jungtinių Valstijų Geologinėje Apžvalgoje pateikti skaičiavimai palaikys nuostatą, kad Arkyje glūdi 25% visų neatrastų pasaulio angliavandenių atsargų. Jų išgavimo procesas jau prasidėjo. 2008 m. pradžioje Norvegija Barenco jūroje pradės pumpuoti dujas iš savo Snow White telkinio. Rusijos Gazprom ir prancūzų Total savo ruožtu pradės naujų energetinių horizontų užkariavimą, realizuodami Shtokmano (dujų telkinio, besidriekiančio 600 km. atstumu nuo šiaurinės Rusijos pakrantės Arkties link) projektą.

Ledlaužių Arkties vandenyne dabar tik daugės

Ledlaužių Arkties vandenyne dabar tik daugės

Tirpstančioje Arktyje kovojant dėl dujų ir naftos užmirštama, kad didįjį Arkties tirpimą paskatino šiltnamio efektą sukeliančios dujos, atsirandančios tradicinio kuro deginimo proceso metu. Todėl lobių ieškotojams reikėtų susimąstyti dėl galimo Arkties keršto. Vienas pavojus yra jūros lygio padidėjimas. Kitas – susijęs su tarp ledynų tekančiu šaltu vandeniu, kurio patekimas į Atlantą gali „išjungti“ šiltas vandenyno sroves, atnešančias šiltą vandenį prie Europos krantų. Trečias pavojus – tai stiprių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, metano, išmetimas. Tikėkimės, kad 2008 m. moksliniai tyrimai leis mums suprasti visas su Arkties procesais susijusias rizikas.

Bet ar viskas jau aišku, kad ir su tuo pačiu klimato atšilimu? Juk nuomonių yra labai įvairių - nuo palaikančių šią teoriją, iki didžiausių skeptikų. Tačiau aišku viena - vykstantys procesai yra labai sudėtingi ir vienareikšmiškai teigti vieną arba kitą yra neįmanoma - juk ir patys augalai prisideda prie klimato atšilimo, o kylanti temperatūra ir vandens lygis dar neįrodo, jog tai vyksta tik dėl žmogaus veiklos. Tačiau tai netrukdo įvairiems didelės fantazijos mokslininkams siūlyti originalių kovos metodu su klimato kaita - kad ir sieros panaudojimo arba specialūs debesų fabrikai, o gal padėtų į jūrą išleistos specifinės medžiagos? Ir tai dalis visų sklandančių idėjų. O kol vieni mąsto kaip gelbėtis nuo šltnamio efekto, kiti sėkmingai gasdina jo padariniais. O kaip bus iš tikrųjų parodys laikas...

Parengta pagal The Economist

Šaltinis: Politika.lt

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(0)
(0)
(0)

Komentarai (4)