Be grimo, bet su humoru: lietuvių jaunuolių tarnyba sovietų kariuomenėje

Nieko kito nesitikėjau, autoriui matomai blogai su istorija. Nes visas š užvirė dėl to jog USA dislokavo atomines bombas USSR pašonėje Turkijoje ir Italijoje Kuba buvo SSRS atsakas ir visko atomazga buvo jog USA pašalino bombas iš Turkijos, o USSR iš Kubos, bet savaime aišku juk USA negali būti įžūliai provokuojanti

Kad knygų reklamas talpinate tai dar nieko, bet su šituo pasiekėte naujas "aukštumas". Kur bent jau ištrauka iš knygos?

Gimiau ir augau tarp išėjusių šitą kalėjimą. Jie vis dar gyvi ir nemaža dalimi formuoja visos Sovietų Sąjungos socialinį kraštovaizdį. Ir čia nėra nieko juokingo.

Kad knygas reklamuoja gerai. Sita butinai isigysiu, patinka man tokie skaitinei

Kariuomenė, bet kokiu atveju yra gerai, nesvarbu ar tai totalitarinis rėžimas ar demokratinis, nes disciplina tik viena ir tapati. Kariuomenė dar neivieno nesugadino, visiems tik į naudą visapusiškai. Išimtis nebent jūs turite genialų verslo planą ar įdėją kurią reikia vykdyti šią akimirką, toku atveju manau galima pateisinti nenorą atitarnauti Žinoma jai gyvenimas anksti sugadintas vedybinio gyvenimo, skolų, lizingų, įsipareigojimų tuomet žinoma kariuomenė neišgelbės Straipsnis "čiesnai" propagandinis, o dar kažkas sako jog propaganda gali būti tik vatnikų.

SSRS kariuomenė sugriovė mano kaimyno sveikatą. Jis Kaliningrade per budėjimą nenormaliai nušalo, ėmė streikuoti širdis. Po kariuomenės ištempė kelias operacijas ir nusibaigė vos po 20 metų. Patėvis nuo tų laikų nenustojo gerti. Iki šiol girtas su ašaromis kliedi, kaip jam vadas su dantų šepetuku liepdavo tualetus valyti. Nepažįstu nei vieno, kuris iš ten būtų grįžęs vienaip ar kitaip nesuluošintas.

Nesvarbu kur ar kokiais laikais, bet "gera" kariuomenė padaro/vo iš žmogaus robotą, neturintį savo nuomonės, nemastantį aklai vykdantį įsakymus. Ar tai gerai? Priklauso kurioje kėdėje sėdi pats.

skaitant knygą (darbo reikalais, ne savo malonumui) neapleido mintis - kas ją skaitys? Moterims, pagrindiniam skaitytojui, ši knyga yra virš galimybių perskaityt ir ką nors suprast , vyrų, kurie tą absurdą praėjo, sovietine armija vadinamą, ir kuriems kiltų noras šitą mėšlą prisimint - aš nepažįstu. Na, yra tam tikra kategorija, kurie gerdami kartais pasakoja savo menamus "nuotykius", bet jie tikrai knygų neskaito. Man atvirai gaila autoriaus - šitiek savo brangaus laiko paaukojo, šitiek gražių lietuviškų žodžių sudėliojo į padorius sakinius - ir kas iš to? Argi tai ne tas pats kaip parašyti savo prisiminimus apie praleistą gyvenimo laiką lankantis tualete? Galiu su kokiu noriu humoru aprašyti apie ten paliktus riestainius, kaip einant ant klozeto pargriuvau, ar man ant galvos užkrito dėžė, kam tai dar įdomu be kelių kartu žirgliojusių žmonių? Galų gale šitoje tualetinių prisiminimų knygoj pasigedau pačio svarbiausio - su kokiomis mintimis bei jausmais aš ten lankiausi? Beje, kadangi knyga tikrai apie žmogaus priverstinį apsilankymą šikinyke, neradau joje ir pačio svarbiausio, kas visiems ten pabuvojusiems ypač įsikerta į smegenis - kvapų. Pradedant surinkimo punktais, einant toliau per traukinius ir atsiduriant kazarmuose - neplautų kojų, kūnų ir drabužių šuto, kas jau vėliau gyvenime nebeužsimiršta niekad. Autorius tikrai turi audringai platų žodyną, gerai dėlioja žodžius, bet tuo pačiu jis įrodo, jog iš šūdo vaško neišspausi net spausdamas literatūriškai, nes gausis tik nuobodi tuščiažodystė. Aš tekstą skaičiau taip - iš pradžių raukydamasis, bet pažodžiui, vėliau supratau, kad veiksmo ir gilesnių prasmių beveik nėra, tai galima žodžius praleidinėt, ir tie praleidžiami intarpai vis didėjo. Kūrinio vertę matau tik tame, kad jis įamžino XX amžiaus septinto dešimtmečio sovietinės kariuomenės realijas, kurios labai galingai skiriasi nuo tų, kurias aš radau joje po dar 20 mietų - ten jau buvo viskas gerokai agresyviau ir nežmoniškiau, ir viską lėmė nuosavo kumščio galia, plius labai sudėtingi tarpnacionaliniai santykiai tarp "čiurkų" ir "nečiurkų", ir taip toliau.