Ką apie Lietuvą pasakojo I-ojo Pasaulinio karo metais čia kariavęs vokiečių karys: kaip veikė utėlių krosnys ir kokį neišdildomai gilų įspūdį padarė viena lietuviška ceremonija (1)
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
O dabar nedidelė išvyka į Raseinius pašto vežimu! Norėjau važiuoti dviračiu, tik nepavyko gauti. Turime tris, bet visų prireikė tarnyboje. Dviratis tikras rusiškas, be spyruoklių, ratai ne visai apvalūs, vairas sukiojasi į visas pasaulio puses.
Du vežimo arklius vadelioja niurzgantis panža, vienam arkliui tikrai daugiau kaip 20 metų. Įgula: kapralas Nissenas, Sonderborgas, jefreitorius Nilsenas, Tonderis, eilinis Aug. Kochas (vadinamas „linksmuoju Kochu“) ir skulptorius Henningsenas, puiki kompanija.
Be mūsų, vežimas prikimštas įvairiausio šlamšto. Dardame negrįstais keliais, vežimas girgžda per visus sąnarius, o ką jau kalbėti apie draugiškus atodūsius ties kiekvienu šoktelėjimu per akmenį. Keliai visiškai išdarkyti į frontą gabenamos sunkiosios artilerijos.
Šitaip po dviejų valandų nenutrūkstamo juoko ir pokštų, per vežimo kraštus tabaluojančiomis kojomis, su vadeliotoju, niurzgančiu ir keikiančiu savo oželius, gerai išsikratę atvykome į Raseinius ir nusipirkome sodos vandens. Alaus niekas nepilsto, tik arbata, kava, limonadas.
O tada į dideliame svirne įrengtą paštą. O Viešpatie švenčiausias, erzelynė didžiausia, kaip turguje. Patikėjome užduotį Nissenui, jis pasiutęs kaip mėsininko šuo, tai kartais išeina į naudą. Kiti patraukėme į miestą apsipirkti.
Gavau savo dažų, bet ne dažų parduotuvėje, o ūkinėse prekėse, ten pat prekiaujama ir sviestu, džemu, dėvėtais drabužiais, cigarais, limonadu, arbata, raugintais agurkais, silke, duona, sena geležimi ir t. t. Viskas viename, lyg Jeruzalės griuvėsiuose.
„Gott den gerechte! Sara helfa mir.“ (Dievas teisingas! Sara, padėk man. – red. past.). Šiame chaose plūkiasi Sarų dukterys ir Moišių sūnūs, visi viename purviname ūkyje. (...)
1915 m. liepos 20–21 d. dienoraštis
Liepos 20-ąją, 4 valandą ryto, išaušo diena žygiuoti paskui rusą. Įvyko mūšis, pasistatėme palapines, bet nieko nenutiko.
Liepos 21 dieną atvykome į Agelaičius, kuriuos palikome prieš septynias savaites, tą lemtingąją naktį keldamiesi per Dubysą. Varge, koks vaizdas, kaimelyje nė vieno sveiko mūro. Viskas kulkų suvarpyta, vien dvokiančios gyvulių dvėsenos ir gerai įmitę krankliai. Daugiau nieko.
1915 m. liepos 21 d. laiškas
Pikčiūnai
Ir vėl mūsų Dubysa, prieš akis verda kova, kartkartėm netoliese sprogsta sviedinys. Nelikę nė namo, viskas sulyginta su žeme, štai koks vaizdas.
Slėnyje taip gražiai vešėję javų laukai išrausti apkasų, o likučiai ištrypti. Baisiai gaila, bet rusas prisiekė, kad mes atėję nei šiaudo, nei pastato, nei gyvos būtybės nerastume.
Na, ir tegul, diena iš dienos neapykanta šiam nesuvokiamam priešui stiprėja.
Vakar vakare rusui traukiantis, suskaičiavome 6–7 dideles gaisravietes. Sodyba, kurioje paskutinį kartą rinkome savo sužeistuosius (turite jos piešinį), taip pat sulyginta su žeme.
Savo pačių žemę jie verčia žvyro kapu – veltui, kol galime gauti maisto iš Vokietijos, nors ir mažai, išgyvensime ir esame patenkinti. Atsitraukti nebegalime, tik į priekį. Jei tik į savo rankas perimtume bėgius, dėl kurių dabar verda kova, didžioji dalis būtų laimėta.
Tada turėtume tiesioginį ryšį su Vokietija, ir vieną sekmadienį atvažiuočiau jūsų aplankyti.
Vakarykštė diena, kurios taip ilgai laukėme, nieko neatnešė. Kovai iš tiesų dar neužvirus, rusas dingo. Dabar tenka jį persekioti, vakar atsitraukė 16 kilometrų.
Lipame jam ant kulnų, turime jį apsupti ir sučiupti. Kas iš tiesų vakar įvyko, dar tiksliai nežinome. Turėjome tik 40 lengvai sužeistų, jie pasakojo, kad, pamatę mūsų sviedinius, rusai puolė bėgti. Šiandien frontas monotoniškai ūžia, taip visą naktį.
* * *
Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai. Sud. Kaj Henningsen, Lars N. Henningsen, Martin Bo Nørregård. Iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė. – Vilnius: Briedis [2017]. – 296 p.: iliustr.
Leidykla „Briedis“ pradėjo leisti naują knygų seriją „I pasaulinis karas“ ir pristatė pirmąją šios serijos knygą „Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai“.
Po 1864 m. įsiplieskusio ginkluoto vokiečių-danų konflikto Haderslevas – gimtasis Ivero Henningseno miestas – pateko į Prūsijos sudėtį, todėl Didžiajame 1914–1918 m. kare Vokietijos kaizerio kariuomenės gretose buvo priversti kovoti keliasdešimt tūkstančių etninių danų.
Savanoriu į kariuomenę stojęs I. Henningsenas priskirtas 60-ajai sanitarinei atsargos kuopai. Į šiuos pagalbinius dalinius dažniausia rinkti brandaus amžiaus rezervistai, kurie sekė paskui mūšiuose besikaunančią kariuomenę ir rūpinosi sužeistaisiais.
Įspūdžius iš žygių jis kruopščiai fiksavo į namus siųstuose laiškuose. Juose sanitarinės kuopos kareivis ne tik šiltai bendrauja su žmona ir vaikais, bet ir vaizdžiai aprašo tai, ką pamatė, pridėdamas paties pieštų piešinių.
Per beveik metus trukusią tarnybą Rytų fronte I. Henningsenas lankėsi tuo metu Rusijos imperijai priklausančios Lietuvos miestuose ir kaimuose, stebėjo jų gyventojus, matė vietos papročius, vertino gyvenimo būdą. Marijampolė, Vilkaviškis, Raseiniai, Zarasai, buvusių savininkų paliktos dvarvietės, valstiečių kaimeliai ir Dubysos pakrantės...
Lietuva, kariuomenės sanitaro akimis, – tolimas, ne itin „civilizuotas“, bet vaizdingas, nuostabios gamtos, upėmis bei miškais turtingas Rytų kraštas. Valstiečiai čia „tamsūs“ ir „netvarkingi“, tačiau labai religingi, sunkias gyvenimo sąlygas pakeliantys, gausias šeimas turintys žmonės.
Prieš skaitytoją atsiveria mažai kam pažįstama Pirmojo pasaulinio karo negandų krečiama Lietuva. Dažnai visai ne tokia, kokią esame įpratę įsivaizduoti...
Kai ką I. Henningseno aprašymai gali šokiruoti ar net papiktini, bet vargu ar galima XX a. pradžios kareivį, kuris civiliame gyvenime buvo paprastas dažytojas, kaltinti tyčia rašius netiesą.
Taip, I. Henningseno laiškuose daug netikslumų: lietuvių jis neskiria nuo lenkų ir rusų, nekvaršina sau galvos aprašomo krašto istorijos klausimais, religinės ir tautinės padėties ypatumais, tačiau tai vakariečio požiūris iš šalies.
Tai, kad Pirmojo pasaulinio karo dalyvio laiškai buvo išleisti knyga – Ivero vaikaičio Kajaus nuopelnas. 2006 m. į Lietuvą atvykęs danas surengė ekspediciją, stengdamasis aplankyti visas senelio laiškuose aprašytas vietas.
Knyga „Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai“ pirmą kartą išleista Danijoje ir susilaukė nemažo dėmesio.
Šį dokumentinį, istorinį šaltinį dabar turi galimybę perskaityti ir lietuvių skaitytojai bei pamatyti, kokia buvo Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais baigiantis šimtametei carinės Rusijos okupacijai.
