Garsiausias Trečiojo reicho diversantas apie vokiečių ginklą, kuris galėjo kardinaliai pakeisti karo eigą: tuo metu pasaulis dar nebuvo matęs nieko panašaus, o jo galimybės kėlė šiurpuliukus ()
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
***
V-2 buvo ne lėktuvas, o raketa: ilgis – 14,03 m, sparnų plotis – 3,564 m, skersmuo – 1,561 m. Pradinė masė – 12,5 t, 70 procentų sudarė degalai (metilo alkoholis ir suskystintas deguonis). Įveikiamas nuotolis – apie 800 km. Greitis – 5 300 km/h. Sprogstamoji medžiaga – 1 t.
Raketą V-2 išrado trisdešimtmetis inžinierius, labai kūrybingos grupės vadovas Wernheris von Braunas. Po karo jis buvo „eksportuotas“ į JAV, vėliau gavo Amerikos pilietybę.
Wernheris von Braunas dirbo Pėnemiundėje kariuomenės bandymų centre, kuriam vadovavo pulkininkas Walteris Dornbergeris. Jis buvo puikus karininkas ir, kaip sakoma, „pirmarūšis vaikinas“.
Pirmas sėkmingas V-2 bandymas Pėnemiundėje įvyko 1942 m. spalio 3 d. (žinoma, be kovinės galvutės) – raketa, skrisdama 80 km aukštyje, pasiekė taikinį, esantį už 190 km. Bandymais Pėnemiundėje Hitleris domėjosi asmeniškai. Jis pakėlė Dornbergerį į generolus, o jaunajam inžinieriui suteikė profesoriaus vardą.
Dar visai jaunas Wernheris von Braunas tapo raketų specialistu, 1933 – 1936 m. dirbo Kumersdorfo bandymų centre. Pėnemiundė yra Uznamo saloje – Baltijos jūroje, Oderio žiotyse, per ją ėjo Rytų Vokietijos ir Lenkijos siena.
Praėjus kelioms savaitėms po Wernherio von Brauno priėmimo pas Hitlerį (1943 m. liepą), sala naktį buvo bombarduota – įrenginiai beveik visiškai sunaikinti, žuvo 800 žmonių. Centro tyrėjų grupė iširo, sunaikintas svarbiausias tyrimo ir gamybos centras.
Bavarijoje, Kochelyje, buvo pastatytas „vėjo tunelis“, kuriame vėjo greitis pasiekdavo daugiau nei 4 800 km/h. Toks greitis gerokai pranoko priešo specialistų visais įmanomais testais nustatytą didžiausią greitį aerodinaminiame vamzdyje. V-1 ir V-2 sumontavo vokiečių darbininkai.
Pagal V-Waffen programą planuota pagaminti ir tokią raketą, kuri įstengtų pasiekti Niujorką ar Maskvą. 1945 m. kovo pabaigoje tokia raketa buvo beveik pagaminta, nuo birželio planuota ją gaminti serijiniu būdu.
Bet atėjo rusai. Generolas Dornbergeris, Wernheris von Braunas, jo brolis Magnusas, pulkininkas Axteris, inžinieriai Lindenbergas, Tassmannas ir Huzelis įstengė išgelbėti dalį dokumentų. Jie pabėgo į Bavariją ir pasidavė amerikiečių 44-ajai divizijai. Netrukus pasirašė bendradarbiavimo su JAV kariuomene sutartį ir rugsėjį išvyko į JAV.
**
Galima būtų išvardyti daugybę naujų ginklų, kuriuos per karą planavome gaminti ir gaminome. Bachem 8-348-A-I prototipas nuotoliniu būdu nukreipiamas į priešo bombonešius, jį pilotuojantis lakūnas dviem salvėmis gali iššauti po tuziną priešlėktuvinių raketų.
Prototipas su bandomąja įranga nukrito per pirmąjį bandymą. Pulkininkas leitenantas Lotharas Sieberis žuvo. Šiame lėktuve buvo derinami V-1 ir V-2 elementai.
Sieberį galima vadinti pirmuoju pasaulyje lakūnu, kuris vertikaliai pakilo raketa į orą, kaip dabar amerikiečių ir rusų astronautai.
Yra įvairių valdomų V-2 priešlėktuvinių raketų. Wasserfall, arba C-2, – tai nedidelė V-2 kopija, raketa žemė–oras su kovine galvute. Ji šaunama vertikaliai, automatiškai nutaikoma į karščiausią taikinio dalį.
Jos greitis – 2 900 km/h, už ją greitesnė tik raketa Taifun, naudojama priešlėktuvinei gynybai, galinti pasiekti 4 500 km/h greitį. Dar reikėtų paminėti Rheintochter – dviejų pakopų raketą, ir Feuerlilie, arba F-55, raketą Enzian su dviem reaktyvinėmis traukėmis.
Pirmasis vokiečių reaktyvinis lėktuvas He-178 pakilo 1939 m. rugpjūčio pabaigoje. Prof. Heinkelis kūrė jį trejus metus. Messerschmitt-262, naikintuvo su keturiais 30 mm pabūklais, greitis – 950 km/h. Bombonešio Arado-234 greitis – 900 km/h. Jis gali pakilti į 11 000 km aukštį, veikimo spindulys – 1 600 km.
1945 m. balandį bombonešio Henschel 0-122 konstruktoriai susprogdino prototipą su turboreaktoriumi (greitis – 1 000 km/h, veikimo spindulys – per 2 000 km). Britų ekspertai konfiskavo šio aparato brėžinius ir jo nuolaužas – labai stebėjosi, kad vokiečiai gali turėti tokį lėktuvą.
Norėčiau priminti vieną, veikiausiai menkai žinomą faktą: sėkmingiausia Rytų ir Vakarų operacija prieš Vokietiją įvykdyta tada, kai mūsų kariuomenė jau turėjo besąlygiškai kapituliuoti.
Šios operacijos tikslas buvo nusavinti visus vokiečių patentus ir išradimus. Įdomu tai, kad ši operacija buvo pavadinta Paperclip („Sąvaržėlė“). Po karo Eisenhoweris pastebėjo: „Jei vokiečiai V-1 ir V-2 būtų pasigaminę šešiais mėnesiais anksčiau, 1944 m. birželį invazijos į Normandiją nebūtų buvę.“
Apie autorių
O. Skorzeny (1908–1975) – iš Austrijos kilęs nacių partijos narys, Waffen-SS karininkas, specialiosios paskirties būrio vadas, vienas iš slaptų Trečiojo reicho operacijų rengėjų. Garsiausia jo operacija – Abrucų kalnuose įkalinto Italijos diktatoriaus B. Mussolinio išlaisvinimas 1943 metais.
Norėdamas išsklaidyti šiuos mitus vienas garsiausių Trečiojo reicho diversantų, SS karininkas O. Skorzeny ėmė rašyti atsiminimus apie savo vaidmenį nacistinėje Vokietijoje ir veiklą karo metais – visame pasaulyje daugybę kartų perleistą bestselerį.
Otto Skorzeny. Aš – Hitlerio komandosas. Iš vokiečių kalbos vertė Valdemaras Vičkus. – Vilnius: Briedis [2018]. – 392 p. iliustr.
