Nepagražinti ir be nutylėjimų: Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusio japonų kapitono Tameichi Haros autentiški prisiminimai: tapo bestseleriu abiejose kariavusiose pusėse – ir Japonijoje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose ()
Po Antrojo pasaulinio karo Japonijai ėmus stotis ant kojų, japonai karą pradėjo vertinti objektyviai, vis daugiau žmonių ėmė reikalauti nepagražintos įvykių versijos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Antrąjį pasaulinį karą ant eskadrinio minininko, mažiausio karinio laivo, kapitono tiltelio išgyvenusio japonų kapitono Tameichi Haros autentiški prisiminimai, sugulę į knygą „Japonijos karinio jūrų laivyno kapitonas“, vos pasirodę ano amžiaus septintąjį dešimtmetį tapo bestseleriu abiejose kariavusiose pusėse – ir Japonijoje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši knyga iki šiol ypač vertinama istorikų dėl detaliai perteikiamų įvykių, galimybės iš arti pažvelgti į tai, kas vyko Japonijos karinės vadovybės kabinetuose ir tuose Imperatoriškojo karinio jūrų laivyno laivuose, kurie kariavo Ramiajame vandenyne virusiuose jūrų mūšiuose.
Kapitonas Hara, kuris buvo vadinamas Stebuklinguoju Kapitonu, o jo eskadrinis minininkas „Shigure“ – nesunaikinamuoju, nusprendė nesilaikyti seno Rytų posakio „pralaimėjusieji neturėtų kalbėti apie savo mūšius“ ir papasakoti tai, ką patyrė, nevengdamas nei pelnytai pagirti priešų, nei pažerti kritikos sau, savo kolegoms, bičiuliams ir Japonijos karinei vadovybei, kuri, karo svarstyklėms pasvirus priešų pusėn, priėmė ne vieną prastą ar net katastrofišką sprendimą, pasiuntusį myriop tūkstančius japonų.
Mažyliai eskadriniai minininkai, kokiame tarnybą karo metu atliko kapitonas Hara, buvo Imperatoriškojo karo laivyno darbiniai arkliai, naudoti ne tik kaip karo laivai, bet ir kaip transportinių laivų eskortas arba transportiniai laivai – ypač nuo 1943-iųjų pradžios iki 1944-ųjų vidurio, kai daugelis didesnių Japonijos laivų buvo tausojami ir laikomi per saugų atstumą nuo mūšio vietų. O Japonijos eskadriniai minininkai kovėsi narsiai ir nuožmiai iki pat karo pabaigos.
„Japonų lėktuvnešiai atliko pagrindinį vaidmenį Perl Harbore, kuris, šiaip ar taip, buvo vienpusis išpuolis, ir trijose vėliau vykusiose didžiulėse karinėse operacijose, kurios visos baigėsi siaubingu Japonijos pralaimėjimu: Midvėjuje, Marianų salose ir Leitės įlankoje.
Japonijos linijiniai laivai, taip saugoti ir bet kokia kaina tausoti kariuomenės vadovybės, pasirodė dar prasčiau. 72 400 tonų laivas „Musashi“, sunaudodavęs tiek degalų, kiek 30 didelių eskadrinių minininkų, per visą karą dalyvavo tik viename mūšyje. „Musashi“ buvo nuskandintas Leitės įlankoje dar prieš jam spėjant nukreipti tuos devynis 46 centimetrų pabūklus į kokį nors padoresnį taikinį.“
Japonijos nacionaliniu didvyriu tapęs kapitonas Hara buvo puikus savo srities profesionalas ir pavyzdys kitiems: aukštos kvalifikacijos (dar prieš karą sukūrė naująją torpedavimo teoriją ir buvo užsitarnavęs geriausio torpedų karininko visame kariniame jūrų laivyne vardą), kandžiai persekiojantis ir aštriai puolantis eskadrinio minininko kapitonas.
„Samurajus gyvena taip, kad bet kurią akimirką būtų pasiruošęs mirti“, – šiuos samurajų garbės kodekso žodžius jam dar mažam kartojo senelis ir nepamiršdavo priminti, kad tai nereiškia, jog jis gyvenime gali ieškoti lengvos mirties. Kapitonas Hara lengvos mirties ir neieškojo. Priešingai – ne tik pats išgyveno Japonijai pragaištingą karą, bet ir išsaugojo šimtus jūrininkų gyvybių. Parplukdydavo nė neįbrėžtą savo eskadrinį minininką iš tokių mūšių, kuriuose nuo Sąjungininkų smūgių į vandenyno dugną grimzdavo daug galingesni ir pajėgesni karo laivai.