Nors tai atrodo paradoksalu, tačiau yra tiesa: tiek kaltintojai, tiek ginamieji trokšta tokių prisiekusiųjų, kurie apie nusikaltimą ir su nusikaltimu susietus įvykius žinotų kuo mažiau - taip tikimasi lengvesnės galimybės juos "palenkti" į vieną ar kitą pusę.

Įsivaizduokite, kad jūs esate JAV dirbantis buhalteris ir jus pakviečia atlikti savo prisiekusiojo pareigą byloje, kurioje kitas buhalteris yra kaltinamas sukčiavimu ir finansiniais nusikaltimais. Tokiu atveju teisėjas iš prisiekusiųjų jus greičiausiai pašalins patį pirmą (teisėjas turi teisę vetuoti prisiekusį). Taip atsitinka todėl, kad abiejų šalių advokatų tikslas yra palenkti jūsų, kaip prisiekusiojo, nuomonę į vieną arba kitą pusę. Jei jūs esate sukaupę pakankamai asmeninės patirties ir jei ji siejasi su byla, advokatams tai yra ne į naudą. JAV teisinėje sistemoje yra susiformavusi neoficiali nuostata, kad informacija ir žinios apie bylą turi ateiti iš advokatų lūpų, o ne iš asmeninės patirties ir tikrai ne iš televizijos.

Ekspertai vis dažniau pastebi faktą, kad kriminalinės TV dramos ir serialai daro didelę įtaką prisiekusiesiems. „The Economist“ nesenai spausdintame straipsnyje rašo: „Bernardas Knightas, vyriausias Didžiosios Britanijos patologas-anatomas teigia, kad dėl televizijos kriminalinių serialų daromos įtakos prisiekusieji šiais laikais tikisi daugiau įrodymų byloje, negu kriminalinės ekspertizės mokslas gali jiems suteikti“. Tai vadinama serialo „CSI“ efektu. Šis neoficialus terminas apibūdina reiškinį, kai prisiekusysis yra įsitikinęs, jog mokslą ir ekspertizes jis suvokia geriau už kitus, nes tai matė per televiziją. Pavyzdžiui, daug tokio tipo serialų žiūrintys prisiekusieji filmuose yra įpratę matyti, kad kriminalinė ekspertizė nuolat randa "kokybiškų įrodymų", tokių kaip itin aiškūs pirštų antspaudai. Jei kaltintojai teisme teigia, jog jiems nepavyko atrasti pirštų antspaudų, prisekusysis dažnai būna įsitikinęs, jog kaltinamojo net nebuvo nusikaltimo vietoje. Deja, jis net nepagalvoja apie prielaidas, kad kaltinamasis galėjo dėvėti pirštines arba kad jis kaip nors kitaip stengėsi nepalikti atpažįstamų piršto antspaudų.

Kitas veiksnys, kenkiantis visai sistemai, yra tas faktas, jog prisiekusieji nuolatos tikisi vienareikšmiškų. Pavyzdžiui, kriminalinėse dramose vaizduojami įrodymai visada yra įtikinantys ir galutiniai - DNR analizės rezultatai atitiko kaltinamojo duomenis arba ne; liudininkas atpažino įtariamąjį arba ne. Deja, realiame pasaulyje mokslas dažnai nėra "pajėgus" pateikti tokių neginčijamų ir galutinių įrodymų. Gyvenime nuolatos egzistuoja nesėkmės faktorius – DNR testo rezultatai buvo nepakankami arba liudininko parodymai nelabai aiškūs ar prieštaringi. Realiame pasaulyje detektyvai ir psichologai puikiai žino, jog vien tik liudytojo parodymais remtis negalima - juos privalo papildyti kitais būdais gauti įrodymai. Tuo tarpu televizijos serialuose taip nėra. Kriminalinėje ekspertizėje iš viso neegzistuoja toks terminas kaip 100 proc. atitikimas.

Žinoma, yra ir geroji šio reiškinio pusė: šiandieniniai kriminalinio ir medicininio pobūdžio serialai dažnai turi gan rimtą mokslinį pagrindą, padedantį perteikti visuomenei specifines kriminalistikos sričiai žinias - jei tik mokslas filme nėra per daug "atskiestas" meniniu scenaristo polėkiu.

Komentarai (10)