Tyrimai rodo, kad veganiškas augintinių maistas gali užtikrinti šunų ir netgi kačių sveikatą ir gerą savijautą, sumažindamas tradicinio ėdalo poveikį aplinkai

Kai pagaliau atsisakiau mėsos, supratau, kad negaliu nustoti jos pirkti. Du mano paaugliai sūnųs ją labai mėgsta, o dvi katės nieko, išskyrus mėsą, neėdė. Ir nors sūnūs ilgainiui gali jos atsisakyti, katėms tai netinka. Žinojau, kad yra veganiškų dietų šunims, bet maniau, kad jos nėra visavertės ir nemaniau, kad tai galėtų padaryti katės, neprarasdamos vienos iš devynių savo gyvybių. Tačiau dabar sūnūs jau išvyko iš namų, o katės persikėlė į amžinos medžioklės plotus. Pagaliau nebeliko mėsos. O kai įsigysime naują katę, ir galbūt šunį, svarstau, galėčiau auginti juos ir be mėsos.

Biologiškai tai nėra neįmanoma, ir vis daugėja įrodymų, kad katės ir šunys gali puikiausiai tenkintis vegetariška ar netgi veganiška dieta. Iš tiesų, tai jiems gali būti netgi sveikiau už įprastinį augintinių mitalą. Tačiau veterinarai augintinių savininkams nurodo šunų ir kačių nurodo nenaudoti augalinių dietų šunims ir katėms, įspėdami, kad tai galbūt nesveika, žiauru ir gal netgi nelegalu. Tai kokia tiesa apie augalėdžius šunis ir kates?

Katės, šunys ir jų ėdesys yra didelis verslas. 2018 metais pasaulyje buvo apie 370 milijonų naminių kačių ir 470 milijonų šunų, bendrai kasmet sušlamščiančių ėdalo už 134＄ milijardus. Augintinių maisto rinka auga. JK ji per penkis metus nuo 2019 išaugo 17 procentų. Populiarėjant žmonių vegetarizmui, veganizmui ir fleksitarianizmui, pastaraisiais metais tarp šimtų naujų rinkoje pasirodančių augintinių maisto produktų, buvo daug augalinių. „Šiais laikais žmonėms daug labiau rūpi maisto gamybos įtaka aplinkai, ypač galvijų sektoriaus,“ sako Andrew Knight iš Gyvūnų gerovės centro universiteto Winchesteryje, JK. „Jie siekia pakeisti savo gyvenimo būdą ir taip pat pradeda vertinti savo šunų ir kačių.“ Posūkį šia kryptimi skatina ir nerimas dėl standartino augintinių maisto sveikumo, pastebi jis.

Jo vedini ir kai kurios savininkai linksta rinktis premium klasės augintinių maistą ir paleodietas, sudarytas iš žalios mėsos, kraujo, subproduktų ir kaulų ir kaulų smegenų, kurios dar vadinamos biologiškai tinkamomis žalio maisto dietomis (biologically-appropriate raw food, sutrumpintai – BARF. Bet labiausiai auga augalais pagrįstos dietos. Jų rinka auga sparčiau, nei visa rinka bendrai – 2020 metais pasaulinė šios rinkos vertė buvo 9 milijardai dolerių, ir planuojama, kad iki 2028 metų ji beveik padvigubės, sako Knight. Dabar vertinama, kad veganiška dieta šeriama mažiau nei 1 procentas naminių kačių ir 1,6％šunų.

Tačiau vien tai, kad tiek savininkų pereina prie tokių dietų, nereiškia, kad jų augintiniai nuo jų klesti – ar kad tai naudinga aplinkai (žr. „Aplinkosauginis letenos pėdsakas“). Prieš ieškant augalinio augintinių pašaro naudos, reikia įsigilinti į bazinę kačių ir šunų maitinimosi biologiją. Palikti patys sau, jie linkę valgyti mėsą, kas yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl žmonėms sunku patikėti, kad augintiniai be jos gali išgyventi. Šunys į augalinį maistą žvelgia aiškiai draugiškiau, nei katės.

Nors ir kilę iš vilkų, kurie maitinasi praktiškai vien mėsa, dešimtys tūkstantčių koevoliucijos su žmogumi metų šunų dietas pakreipė link visaėdiškumo. Mėsą jie griebs vos pasitaikys proga, bet maistiniu požiūriu šunims nereikia nieko, ko jie negalėtų gauti iš augalų, teigias Knightas.

Laukinės katės didžiąją dalį kalorijų gauna, ėsdamos mažus žinduolius, paukščius ir vabzdžius.

Tuo tarpu katės tebėra pusiau domestikuotos ir lieka būtinomis plėšrūnėmis, tai reiškia, kad joms būtinos kai kurios maisto medžiagos, kurių yra tik mėsoje. Viena iš jų – aminorūgštis taurinas, kurios augaluose praktiškai nėra ir katės jo pačios sintetinti negali. Be to, jų maiste būtinai turi būti arachidono rūgšties, kurios daugiausai yra gyvuliniuose riebaluose. Katės prastai verčia augaluose esančius karotenoidus į vitaminą A, todėl turi gauti jo iš gyvulinės kilmės maisto, o ir gyvulinės kilmės vitamino D forma – cholekalciferolis joms tinka labiau, nei auglinis ergokalciferolis. Ir galiausiai, bet ne mažiau svarbu, yra tai, kad didžiąją dalį savo energijos jos gauna iš aminorūgščių ir riebalų, o ne gliukozės, tad jų baltymų ir riebalų poreikis daug didesnis, nei šunų. Laukinės katės maždaug pusę kalorijų gauna iš baltymų, ir pusę iš riebalų, daugiausiai ėsdamos mažus žinduoliud ir vabzdžius, ir apie 2 procentus – iš angliavandenių turtingų šaltinių, pavyzdžiui, žolės.

Nepanašu į gyvūninės kilmės produktų atsisakymo perspektyvą, bet iš tiesų, šios poreikius galima patenkinti augalais ir papildais, tvirtina Knightas. Taurino klausimas yra šiek tiek klaidinantis: ir standartinį kačių ėdalą reikia papildyti sintetiniu taurinu, nes pasterizuojant ėdalą, didžioji dalis taurino suyra, sako jis.

„Jokiai rūšiai nereikia konkrečiai mėsos, ar kokio kito konkretaus ingrediento,“ sako Knightas. „Reikia, kad maisto sudėtyje būtų pakankamai sukramtomų ir skanių maistinių medžiagų .“ Tas pats pasakytina ir apie kitus mėsėdžius augintinius – naminius šeškus, gyvates, driežus ir žuvis.

Iš šios perspektyvos, nelabai svarbu ir koks pagrindinis baltymų šaltinis. Todėl kai kurių augalinių augintinių pašarų pagrindas būna iš daržovių, kitų iš mielių ar kitokių grybeli ar jūrų dumblių. Vegetariškuose ir peskatariškuose maistuose taip panaudojami kiaušiniai, pienas ir žuvis. Bet tai nesvarbu, jei dieta „maistiškai visavertė“, tai yra, atitinka teisinius reikalavimus, keliamus visų gyvūnų maistiniams poreikiams.

 

Bemėsę dietą vartojantys šunys gali būti tokie pat sveiki, jei ne dar sveikesni, už mėsą ėdančius šunis

Laimingi skalikai

Žinoma, vien tai, kad maistiniai poreikiai gali patenkinti, dar nereiškia, kad dieta yra priimtina. „Kai kurie žmonės teigė, kad šunis ir kates šerti veganiškomis dietomis yra žiaurus elgesys,“ sako Knightas.

Siekdamas išsiaiškinti, ar tai daro poveikį laimės pojūčiui, Knightas su kolegomis apklausė beveik 4000 šunų ir kačių savininkų apie jų augintinių pasitenkinimą maistu, remiantis nustatytais elgesio rodikliais.

Šunų atveju, skanų maistą jie ryja, prašo daugiau, sukinėjasi apie tuščią dubenį, vagia iš lentynų ir krepšių, ir agresyviai jį gina. Nuo ne tokio skanaus maisto šunys nebūtinai suka nosį, tačiau ėdą jį akivaizdžiai menkiau mėgaudamiesi. Jei ėdalas patinka katėms, jos laižosi, glostosi snukučius ir pusiau primerkia akis; jei ne, judina uodegą ir ausis, laižosi nosį ir tvarkosi kūną.

Knighto tyrime dalyvavo įvairiomis dietomis maitinamų 2300 šunų ir 1100 kačių, ir jokių reikšmingų skirtumų tarp skonių aptikta nenustatyta. „Veganiškas dietas ėdantys gyvūnai atrodė maistu besimėgaujantys taip pat, kaip ir mėsines dietas,“ sako jis.

Žinoma, skanus maistas nebūtinai yra sveikas. Pirmasis didelio masto veganizmo poveikio naminių gyvūnų sveikatai tyrimas buvo publikuotas pernai. Adronie Verbrugghe iš Guelph universiteto Ontarijuje, Kanadoje, vadovaujama komanda apklausė 1000 kačių šeimininkų, iš kurių 18 procentų savo augintines šėrė griežtai augalinės kilmės maistu. Veganiškų gyvūnų dalį tyrėjai dar padidino, pakvietę į tyrimą didžiausio Ontarijo augalinio maisto augintiniams pardavėjo klientus. Savininkų buvo prašoma pasidalinti detalėmis apie jų kačių sveikatos problemas, įvertinti jų išmatas, suteikti savo augintiniems „kūno būsenos tašką“ ir pranešti, kaip jie bendrai vertina savo kačių sveikatą.

Katės veganės

Kadangi kačių maitinimosi poreikiai tokie mėsingi, tyrėjai manė, kad augalus ėdančių kačių sveikata bus prastesnė, nei mėsėdžių. Tačiau rezultatai pasirodė priešingi, retesni virškinamojo trakto sutrikimai, vidutiniškai geresnė kūno būseną ir didesnė dalis buvo labai geros sveikatos.

„Rezultatai mus nustebino,“ sako komandos narė Sarah Dodd. „Išties tikėjomės, kad su augaline dieta kils pora klausimų dėl sveikatos, tad buvo tikrai įdomu, kad nieko tokio neišvydome.“

Dodd supranta, kad šis tyrimas ne be trūkumų. Respondentai patys pasirinko dalyvauti tyrime, dėl to rezultatai galėjo būti šališki. Tačiau, kaip bebūtų, panašų tyrimą su 1400 kačių atliekantis Knightas sako, kad „tai labai nustebino, nes nepatvirtino daugelio žmonių įsigalėjusio įsitikinimo, kad katės negali visavertiškai maitintis vien veganiškai“.

Šunims irgi viskas gerai. Naujas Knighto tyrimas, kur apklausta daugiau, nei 2500 šunų savininkų, iš kurių pusė savo šunis šėrė įprastu šunų maistu, trečdalis – žalia mėsa, o likę – veganiška dieta. Jis savininkų paprašė metus stebėti septynis sveikatos rodiklius, tarp kurių vizitai pas veterinarą, diagnozės, duodami vaistai ir kaip jie asmeniškai vertina šunų sveikatą. Sveikiausi buvo žalia mėsa maitinami šunys, tuo tarpu ligočiausi ėdė įprastą maistą. Tačiau žalią mėsą ėdę šunys buvo gerokai jaunesni už kitus dalyvius, ir Knightui įvertinus šį faktorių, geriausia pasirodė veganiška dieta.

Vienas iš tyrimo apribojimų buvo tai, kad jame buvo vertinamas tik šunų pagrindinis maistas, neatsižvelgta į skanukus, žmonių maisto likučius ar iš kur nors kitur prasimanytą ėdesį. Kaip bebūtų, „manau, mūsų studijoje atspindėtas realus pasaulis. Pasvėrus įrodymus, labai aišku, kad maistiškai visaverte veganiška dieta maitinamų šunų sveikata tokia pat gera arba geresnė, nei maitinamų įprastu maistu ar žalios mėsos dieta.“ – sako Knightas.

Čia svarbiausi du žodžiai: „maistiškai visavertis“ (žr. „Kaip išvaduoti katę ar šunį nuo mėsos”). Kačių ir šunų atveju tai reiškia dietas, kurias pateikia tokios autoritetingos institucijos, kaip Europos augintinių maisto pramonės federacija (European Pet Food Industry Federation) ir JAV Pašarų kontrolės pareigūnų asociacija (US Association of American Feed Control Officials). Jos abi paremtos JAV Nacionalinės tyrimų tarybos 2006 metai paskelbtais maistingumo reikalavimais.

Tai yr apotenciali ne tik veganiškų dietų problema. Daugybė tyrimų parodė, kad šių standartų kartais neatitinka ir įprastinis augintinių maistas, jame gali būti ant pakuotės neminimų gyvūnų DNR ir juose dažnai pasitaiko gyvūninių baltymų, kuriems katės ir šunys alergiški.

Tuo tarpu BARF dietose trūksta tam tikrų mikronutrientų ir juose dažnai būna nepageiadujamų bakterinių patogenų ir žarnyno parazitų.

Panašios ir veganiškų dietų problemos. Kai Dodd išanalizavo 26 augalinio pagrindo naminių gyvūnų maistus, kurie buvo prieinami apylinkėse 2018 m., paaiškėjo, kad tik keturi iš jų – visi skirti šunims – atitiko JAV standartus ir vos vienas – griežtesnius europietiškus.

Maistiškai visaverčiu veganišku ėdalu maitinamų šunų sveikata yra tokia pat gera arba geresnė, nei šeriamų įprastu maistu ar žalia mėsa.

Naujesnė Knighto atlikta analizė parodė, kad problema nėra pati dieta kaip tokia, o jos gaminimo būdas. Jis analizavo 19 mėsiškų ir 10 alternatyvių dietų, tarp kurių buvo veganiškos, vegetariškos ir pagrįstos vabzdžiais, ir išsiaiškino, kad jeigu jose būtų viskas, kas parašyta etiketėje, jos iš tiesų būtų maistiškai visavertės. Tačiau jos to nepasiekia dėl daugelio priežasčių, tarp kurių sezoninis maistinės ingredientų vertės kintamumas ir tokie veiksniai, kaip pernelyg stiprus terminis apdoromjimas bei priedai, galintys sumažinti maistingumą.

Jei šuniui maistas patinka, jis maista godžiai ryja, vagia iš lentynų ir meldžia daugiau

Savadarbis augintinių maistas

Tačiau kai kurios veganiškos dietos visgi neatitinka standartų, ką rodo tyrimas Toulousoje, Prancūzijoje. Dvi jaunos katės iš tų pačių namų pateko pas veterinarą, kai tapo letargiškos, patino ir prarado apetitą. Testai parodė, kad gyvūnai anemiški, prarado raumenų masę ir jiems smarkiai trūko vitamino B9 (folinės rūgšties). Veterinaras išsiaiškino, kad prieš penkis mėnesius šios katės pradėtos maitini augaline dieta ir pasiūlė sugrįžti prie senosios dietos. Savininkai – abu veganai – atsisakė, tad veterinaras išrašė maito papildus.

Po trijų mėnesių katės vis dar sirgo ir savininkai sumanymo atsisakė. Pradėtos maitinti mėsa, abi katės visiškai atsigavo. Veterinaras išanalizavo naudotą augalinį maistą ir išsiaiškino, kad jame nebuvo minimalaus folinės rūgšties ir kelių kitų B grupės vitaminų lygio.

Nepaisant tokių atvejų, maistiškai visaverčiu augaliniu maistu šeriamos katės ir šunys gali klestėti. Tai tikriausiai lemia du pagrindiniai faktoriai, svarsto Knightas. Vienas – veganiškoje dietoje nėra maisto alergenų. Kitas, kaip ir su žmonėmis, veganės katės ir šunys linkę būti lieknesni, nes įprastiniame augintinių maiste pilna kalorijų. „Tai svarbu, nes viršsvoris ir nutukimas yra vieni iš labiausiai paplitusių ir svarbiausių grėsmių kačių ir šunų sveikatai,“ sako jis.

Tačiau veterinarų skepsio gylis nesenka. „Kol kas trūksta patikimų duomenų apie didelio skaičiaus šunų ir daug metų trunkantį maitinimą veganiška dieta pasekmes sveikatai,“ sako Britanijos veterinarijos asociacijos (BVA) prezidentė Justine Shotton. „Laukiame tolesnių tyrimų apie negyvūninės kilmės baltymų atitikimą ilgalaikiams šunų dietos reikalavimams. Katės yra išskirtinai plėšrūnės ir neturėtų būti šeriamos vegetariška ar veganiška dieta.“

Veterinarai ir profesionalios organizacijos irgi retkarčiais vangiai pagrasina teisinėmis pasekmėmis žmonėms, savo augintinius šeriantiems veganiškomis dietomis. Kaip nurodo Prancūzijoje atlikto kačių tyrimo Nacionalinėje Toulouse'os veterinarijos mokykloje autoriai, Prancūzijoje įstatymai apibrėžia, kad gyvūnams „jų savininkai privalo sukurti sąlygas, atitinkančias biologinius jų rūšies imperatyvus“, dėl ko jiems kyla klausimų dėl augalinio kačių ir šunų maisto. Panašiai BVA nurodo, kda remiantis JK gyvūnų gerovės legislatūra, savininkai privalo pateikti adekvačią dietą ir priešingu atveju jiems gali būti pateikti teisiniai kaltinimai.

Nepaisydamas kliūčių, Knightas su komanda yra užtikrinti, kad pakanka įrodymų, kad maistiškai visaverte bemėse dieta maitinami šunys ir katės klesti. „Šiame sektoriuje vyksta revoliucija, kurią skatina vartotojai ir nerimas dėl klimato kaitos ir jų kačių ir šunų gerovės,“ sako Knightas. „Tai nėra tiesiog haipas.“

Komentarai (1)