Priklausomybė nuo technologijų keičia žmones

modernistineje visuomeneje tokioje kaip Lietuva tai tokiu pavyzdziu daug, bet pvz labiau issivysciusiose salyse kur jau vyrauja postmodernistinis mastymas tai technologijos yra taspats kaip puodas sriubai issivirt

Užsirašykite tai: Turi savo žavesio, jei esi bailys: chatai leidžia sukurti poeziją, kurios nespėtum ar bijotum išreikšti gyvai. Visgi čia išimtis.

Nežinau kaip dėl laimės ar nelaimės, bet man asmeniškai reikia daug daug laiko pabūti vienam kad po to jaustūsi menkas potraukis su kuo nors pasisveikinti. O ir būdamas tarp žmonių jaučiuosi nesmagiai mane tai vargina. Laimingas jaučiuosi kaip esu laisvas ir galiu daryti ką noriu, o tai galiu daryti tik būdamas vienas. Be to būdamas vienas aš geriau įvertinu visokias situacijas ko nepasakyčiau jeigu esu su draugais, tarkime vairuodamas mašiną vienas aš galiu pilnai išnaudoti jos galią, vairuodamas mašiną su šalia sėdinčiais draugais to tikrai nedaryčiau, jie mane maišytų, be to būtų papildoma rizika. Klausimas ar tu esi laimingas tiktų kiekvienam iš mūsų nesvarbu ar tu noliferis ar draugiją mėgstantis žmogus. Prie to pačio klausimo susipina ir įvairūs charakterio bruožai ar net vertybės žmogaus. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti kad dauguma extravertų linkę parodyti save, todėl jiems ir reikia daugiau žmonių kad jie gautų tą pripažinimą. Yra žmonių kurie gyvena tik dėl tikslo, jis tą tikslą susikūrė ir jo siekia kad ir visą gyvenimą, tai ir tie patys vienuoliai ir tie patys noliferiai kurių tikslas iki tam tikro dienos pakelt tam tikrą levelį tam tikram žaidime. Galbūt tai ir darbininkai kurie dirba kad užbaigtų savo darbą. Yra žmonių kurie atvirkščiai nesistengia užbaigti darbo, jie dirba dėl proceso.. Bet jie visi ieško meilės, laimės ir dar bala žino ko.. Nereikia sakyti kad laimė yra visiems vienoda, nes taip negali būti.. Kaip tu ir sakai gal aš per daug į kraštutinumus einu. Dar reikia suprast ką mes tais draugais laikome, aš asmeniškai turiu vieną tikrą draugą, kurio niekada nesu matęs gyvai nes mus skire apie 300km skirtumas. Jis mane geriau pažįsta negu mano tėvai ar tie draugai su kuriais sveikinuosi mokykloje. Tas žmogus mane supranta iš pusės žodžio. Bet kaip matai kol kas tik jį vieną sugebejau tokį surast, kuris šneka įdomiomis temomis ir kuriam gali bet kada parašyt ar bet kada išjunkt jį ir jis tą supras.. O tu pabandyk pasakyt kokiam pažystamui kad tu šiandien nenori su juo susitikt ar kalbėt, iš kart užsirauks supyks ar pradės blogai apie tave galvot.. Aš asmeniškai esu laimingas kaip galiu daryti ką noriu ir kada noriu, čia yra mano laisvė ir mano laimė. Galbūt kiti žmonės laimingi draugų apsuptyje nes jaučiasi kažkam reikalingi, man asmeniškai tokio jausmo nereikia. kaip tu sakai jie labai liūdnai atrodo iš šono žiūrint. Na gal ir liūdnai atrodom iš šono žiūrint, visgi mažuma yra tokių kaip mes ir laimingų. Nes pastoviai iškyla vienas ir tas pats klausimas "kodėl" "kokia prasmė". Ir jis tikrai ne dėl to kad mum trūksta dėmesio.. Tiosiog jau tokie esam ir tiek, jeigu turiu kuo domėtis ir grožėtis, man nereikia kad kas nors šalia stovėtų ir man pritartų jog tai gražu. Tiesiog kiekvienas žmogus savaip mąsto ir bandyti vienus ar kitus supriešinti tokiais straipsniais, nematau tame logikos, tas pats kas rūkorių įtikinėt kad rūkimas žudo...

Blizzard, vat viskas ir aišku. Tavo visą požiūri atspindi būtent pasakymas, kad turi vieną draugą ir tas labai toli. Puikiai suprantu tada tavo požiūrį ir jis pateisinamas. Turėti būrį tikrų draugų ir su jais nesusitikti, nes nori pasėdėt prie pc ištisas dienas, ir sėdėt prie pc nes neturi su kuo susitikti yra du skirtingi dalykai . Aš pats asmeniškai gyvenu kaime, todėl irgi ilgą laiką su mažai kuo bendravau ir laiką leisdavau vienas. Problema išsisprendė kai susiradau draugų kituose miestuose ir pradėjau su jais susitikinėt ( beje, čia interneto nuopelnas ). rwc, man panašiai yra su chatais skypėje ir žaidimuose, tikrai malonu prisimint ar peržvelgt ypač juokingų pokalbių screenshot'us. Bet aš to nesusiečiau su laime, veikiau nostalgija, nes suvoki, kad tai realiai jau pražuvo ir yra nesugrąžinama.

Idomiausia, kad kompiuteriai pritraukia tiek intravertus, tiek ekstravertus. Pastarieji galetu padekoti socialiniams tinklams, kurie sudaro buvimo demesio centre ir populiarumo ispudi. Dar gan idomu ir tai, kad dalis intravertu realiame gyvenime tampa ekstravertais virtualioje aplinkoje (visi puikiai zinom apie "fake" anketas, ypac su kazkuo issiskiriancia isvaizda nuotraukomis).

, kai reikia kažką prisiminti. Logai patys savaime yra kolektyvinio darbo rezultatas su nauda ateičiai. Antra, net ir asmeninių pokalbių logai yra vertingi, jei jų pagrindu kažkas sukurta. Poezija IRC'e, jei kuria žmonių santykius, suriša juos papildydama gyvą bendravimą, jei ji tampa kasdieninės, buitinės kalbos dalimi, epitetais, anekdotais - perlipa IRC ar skype sienas - pati tampa besitęsiančio gyvenimo dalimi, ne tik nostalgišku momentu praeityje.

Tai savaime keicia zmogaus atliekamus sprendimus. Intravertas vengs bendravimo su daugeliu zmoniu, kai tuo tarpu ekstravertas to sieks. Daznai buna kad zmogus, kuris turi talenta, net negalvoja apie tai, kad tas talentas turi duoti kazkam naudos. Daznai reikia kazkam toki zmogu pastebeti ir nukreipti ji tinkama linkme. Ne taip viskas paprasta, kad bendrauti yra visiskai vienareiksmiskai gerai, o nebendrauti - visiskai vienareiksmiskai blogai. Kas is to bendravimo intravertiskam zmogui, jei tai (tam tikras bendravimo kiekis) jam sukelia neigiamas emocijas ir nepatogumu, kaip kad kazkurie is cia rasiusiu ir minejo, kad jiems patiems taip yra.