Mirties bausmė kainuoja brangiau negu įkalinimas iki gyvos galvos (30)
Po ilgus dešimtmečius trukusių diskusijų, ar mirties bausmė atitinka moralės normas, ar ji yra teisinga ir priimtina bausmės forma, kai kurios JAV valstijos svarsto uždrausti nuteistiesiems taikyti mirties bausmes. Tačiau tai nieko bendro neturi su morale: klausimas iškilo dėl pinigų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tyrimai rodo, kad daug pigiau yra įkalinti nusikaltėlį iki gyvos galvos, o ne nuteisti jį mirties bausme. Politikai naudojasi situacija, kai daugelis valstijų kenčia ekonominį sunkmetį ir skaičiuoja biudžetų deficitus, tad siūlo taupyti uždraudžiant mirties bausmes.
Mirties bausmės tyrimai yra brangesni dėl keleto priežasčių. Visų pirma, jie reikalauja papildomų teisininkų. Taip pat reikia ilgą patirtį turinčių advokatų, kurie gintų abi puses per labai ilgą apeliacijos laikotarpį. Daugiau kainuoja ir nuteistojo apsaugos dalykai, tarp kurių ne tik apsaugos darbuotojų pasamdymas, bet ir DNR testai, kainuojantys kur kas daugiau negu paprasti kraujo tyrimai. Tuo labiau, jog jau yra žinomų atveju, kai po DNR testo paaiškėja, jog žmogus nuteistas nekaltai. Nors nekaltam pasėdėti kalėjime irgi menkas malonumas, tačiau bent jau esi gyvas.
Po nuosprendžio kainos auga dar. Mirties bausme nuteistąjį reikia laikyti ypatingomis sąlygomis, individualiose kamerose. Jiems taip pat reikia apsaugos darbuotojo, tikrinančio viską, pradedant maistu ir baigiant tualetiniu popieriumi. Kaina dar padidėja, kai mirties bausmę tenka atidėti dėl vaistų trūkumo.
Kalifornijoje, rekordinį žmonių skaičių – 667 – mirties bausme nuteisusioje valstijoje, išlaikyti mirties laukiantį kalinį kainuoja 90 tūkst. JAV dolerių. Tam valstija sumoka 63,3 mln. JAV dolerių kasmet.
Vis dėlto su metais mirties bausmei nuteisiamų asmenų skaičius mažėja: 1999 m. mirčiai JAV buvo nuteisti 284 asmenys, o 2008 m. – 111. Tendencijos priežastis visi mato skirtingai: mirties bausmės šalininkai teigia, kad dėl tokios geros prevencinės priemonės krito nusikaltimų lygis; priešininkai tvirtina, kad teisėjai vis rečiau priima sprendimą nužudyti žmogų baimindamiesi jog vėliau paaiškės, kad jis nekaltas.
Įvykdomų mirties bausmių skaičius taip pat mažėja: 1999 m. jų įvykdyta 98, 2008 m. – 37.
Žinoma, yra daugybė priežasčių atsisakyti persigalvoti dėl mirties bausmės, argumentuojant, kad tai tinkam bausmė už atitinkamus nusikaltimus. Tačiau dažniausiai tokiu atveju vis tiek pabrėžiama, kad mirties bausmė neturėtų kainuoti tiek daug.
Kentas Scheideggeris, teisinis „Criminal Justice Legal Foundation“ direktorius, sako: „Tam kad efektyviai vyktų skundų tyrimo tvarka gali reikėti ir mažiau pinigų“. Anot jo, „valstijos skaičiuoja išlaidas taip, tarsi tie žmonės būtų pasmerkti visą laiką atlikti mirties bausmę. Mums reikia peržiūrėti skundų procesų tvarką, kad viskas vyktų greičiau“.
Teismų sistemos ir jų išlaidos varijuoja skirtingose valstijose, priklausomai nuo to, kiek laiko paliekama skundams teikti ir jiems nagrinėti. Buvęs Kalifornijos teisėjas Donaldas McCartinas, nuteisės 9 žmones myriop, sako: „Aš savo nuomonę dėl mirties bausmių pakeičiau dėl aukų šeimų, kurios yra taip kankinamos per apeliacijų nagrinėjimus“.
Tačiau jeigu serijiniai žudikai nuteisiami kalėjimo bausme iki gyvos galvos, ar tai nėra per lengvas atpildas už jų nusikaltimus?
„Tikrai ne“, – sako 52-iejų Gordonas „Randy“ Steidlas. Jis laukė mirties nuosprendžio įgyvendinimo, kai jo bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Nuteistasis norėjo grįžti prie pirmojo nuosprendžio.
G.Steidlas buvo paleistas 2004 m, po to kai jis buvo atleistas nuo bausmės už 1986-aisiais įvykdytą jaunavedžių nužudymą Paryžiuje. Nors nužudymo nakčiai jis turėjo kitų patvirtintą alibi, teisėjų tai neįtikino, mat miesto girtuoklių ir narkomanų liudijimai rodė įtariamojo kaltę. Tačiau vėliau jie parodymus atsiėmė.
Jis praleido 12 metų nedidelėje kameroje laukdamas mirties nuosprendžio įvykdymo. Vėliau, vykstant apeliacinio teismo procesui, jis buvo perkeltas į atvirąjį kalėjimą, kur nuolat tykojo grėsmė būti nužudytam, išprievartautam ar dar baisiau. Nuolat supo kurtinantis triukšmas ir psichologinė įtampa. „Jeigu norite ką nors nužudyti, suteikite jam gyvenimą kalėjime be galimybės išeiti lygtinai“, – siūlo S.Steidlas. „Tai blogiau negu mirti“, – mano jis.
