Humanitarinė intervencija: ką ginti, o ką apleisti?

Čia jau labai sudėtinga tema. Ir iš vis ar humanitarinė karinė pagalba yra tokia jau humanitarinė? O gal tiesiog savu papročių, įsitikinimų ir įstatymų primėtimas kitiems? Humanitarinės intervencijos metų bandoma ginti žmogaus teises, bet kokias žmogus turi teises? Aš laikausi nuomonės, kad visos žmogaus teisės tėra susitarimo reikalas. Žmogus neturi įgimtų teisių, jam jos tiesiog suteikiamos gimimo metų, o augant įgyja vis daugiau (balsavimo teisė). Taigi jei karine jėga einama "ginti" žmogaus teisių tai iš tiesų čia einama jų neginti, o prievarta primesti.

Juk tokia logika vadovaujantis, žudymas nėra blogai - teisė gyventi nėra įgimta. Gimęs gavai, o dabar nebeturi, galiojimas baigėsi, į istorijos šiukšlyną tave. Žinai, visai nesupykčiau, jei kas man primestų teisę gyventi

Neblogas straipsnis, parinkta įdomių minčių, bei žinoma išlaikytas neutralumas konkrečiu, Libijos, atveju. Jei karo pradžioje dar buvo už ką palaikyti misiją, nes tikrai vidinius šalies nesutarimus reikia spręsti ne su naikintuvai į minią šaudant, tai kuo toliau tuo panašiau jog ruošiamasi pastatyti savą statytinį į šios valstybės sostą.

Tau ją ir primetą Jei sugalvotum nusižudyti ir apie tai praneštum policijai ji tave turėtu visomis įmanomomis priemonėmis "išgelbėti" uždaryti į psichiatrinę ten gerai praplauti smegenėles (kol nebenorėsi žudytis) ir tada paleisti (jei gydymas sėkmingas). O jei esi įgimtų teisių gynėjas tai man pasakyk kur jos yra parašytos. Kokias žmogus turi teises gimdamas (ne užrašus kuriuos parašė žmonės, o kurie jau buvo prieš jiems atsirandant). Nes įgimtos teisės turi atsirasti prieš žmogaus atsiradimą. Ir pasakyk kodėl aš neturiu įgimtos teisės eiti gatve ir šaudyti į kitus žmones? Ar tik ne todėl, kad visas teises ir pareigas išsigalvojo patys žmonės? P.S. visos teisės ir pareigos yra suteikiamos (primetamos) gimimo metų arba augant, bet tikrai nėra su jomis gimstama.

Prigimtinės teisės ir neturi būti užrašytos. Jų esmė, kad yra tam tikros taisyklės, be kurių visuomenė negalėtų gyventi, todėl įstatymų leidėjas yra priverstas jas užtikrinti. O šiaip neverta veltis į diskusiją, nes šitą temą jau ne pirma karta bando spręst. O tiesos yra ir pozityvistinėje teorijoje ir prigimtinių teisių fronte

paprasciausia demagogija, kaip patogu taip ir kisies ar nesikisi, panasu kad "oranzines" revoliucijos pravala pritaiko kitoms salims...ar tai gerai ar blogai laikas parodys... mano nuomone humanitarine pagalba tik skurdziausiems regionams+pabegeliams is saliu, kuriose jie persekiojimi ar vyksta kariniai veiksmai ir nedaugiau, del kisimosi : tauta nusipelno tokios valdzios kokia turi netgi jei tai diktatorius ir tas bedas jie patys turi sprest, ir jei ta salis nesilaiko zmogaus teisiu ir tt konvenciju ji pilnai izoliuojama...o Kosovas manau ir manysiu kad pati didziausia klaida ES...

reikia paprasciau priciupti visus diktatorius ir vietoi ju ivesti demokratini valdyma

Todėl aš ir sakau, kad prigimtinės teisės yra išgalvotos pačio žmogaus ir palaikomos. Dėl to skirtingose tautose, religijose ir šiaip skirtingiems žmonėms jos gali skirtis. Todėl vykti į kita šalį ir sakyti, kad atlieki humanitarinę pagalbą yra klaidinga, nes jų politinėje, religinėje ar dar kokioje sistemoje žmogus tu teisių gali ir neturėti. Tai tas pat kas pasakyti kad pas mus pvm yra 28 % tad ir zimbabvėje pvm turi būti 28%. O jei taip nėra einu keisti valdžios su humanitarinės pagalbos vardu. Ką noriu pasakyti tai joks žmogus negali kitam žmogui primesti savu įsitikinimu, papročių, nuomonės ar dar ko. Karas gali vykti tik tarp dviejų ar daugiau grupių asmenų, tai reiškia jei viena pusė kovoja už demokratiją šaliję kita kovoja diktatūra. Tad sakyti, kad eini padėti demokratiniai pusei dėl humanitariniu pažiūrų yra klaidinga. Nes skriaudi kitą pusę ir jai primeti savo politines ir humanitarines pažiūras kaip ir jos primeta savo diktatoriškas pažiūras kitiems. Šioje situacijoje nėra teisios pusės. Tad jos nereikia paišyti rožinėmis spalvomis. Čia paprasčiausiai skirtingos pažiūros ir skirtingas gyvenimo būdas.

O kas sako, kad demokratija geriausia valdymo forma? Čia tas pats kas paimti 9 ūkininkus ir viena televizorių meistrą ir liepti demokratiškai sutvarkyti sugedusi televizorių. Kokie šansai, kad jis bus sutaisytas? Antra. Demokratija yra labai sunkiai įgyvendinamas dalykas, nes dauguma žodi demokratiją supranta kaip "daugumos valdžia", bet toks dalykas negali egzistuoti ten kur yra daugiau nei du pasirinkimai. Ir kuo jų daugiau tuo ji labiau neatitinka tokio mastymo. Pav. jei į prezidentus yra 4 kandidatai ir už juos balsuoja taip 30%, 25%, 25%, 20%. Laimi kandidatas surinkęs 30%, bet 30% nėra dauguma. Tai tik trečdalis. Nes likusieji 70% norėjo visai kito prezidento.

tokiu atveju vyksta antras balsavimas atmetant ta su 20% ir taip toliau..

Tokiu atveju, kažkurie vistiek praranda savo kandidatą ir jau privalo balsuoti už kitus, nelabai patinkančius. Rezultate vis viena tas pats, kaip ir minėjo Shinigami. Man asmeniškai, labai nepatinka tas kišimasis į kitas valstybes. Dažnai kvepia savanaudiškomis paskatomis, o ne gelbėjimo operacija, kaip ir dabar Libijoje... Demokratija nėra ideali valdymo forma, nes tokia tiesiog neegzistuoja. Joje yra pabrėžiama žmogaus teisė ir laisvė rinktis, taigi, nelogiška versti atsisakyti diktatūros. Visuomenė turi būti labai išsilavinusi ir protinga, jei norime, kad įvedus demokratiją jie pasijustų geriau. Ir jokiu būdu nesutinku, kad įvedus demokratiją žmonės iškart taps labiau nuovokūs ir pan. Net Lietuvoje, palyginus, netvarka, nors nesame idiotai. Taigi net neįsivaizduoju, koks bordakas dėtųsi, Libijoje įvedus demokratiją. Gal tiesiog reikia palaukti, kol visi žmonės norės kitos santvarkos ir tada jie ją tikrai įsives...

Atvažiuos užsieniečiai verslininkai, viska išpirks. O pačius Libiečius kaip vergus vers dirbti savo firmose. Nes jie nežino kas ta demokratija ir kaip su ja elgtis. O paskui kaip ir Lietuviai verks, kad užsieniečių verslininkai viską supirko ir Lietuviams nieko nepaliko

Na tikrai ne idialu, bet geraiusia ka esame sukure

nėra geros/negeros sistemos, yra tik geri/negeri vadovai.

Tiesiog nėra tokios galios pasaulyje, kuri tai sugebėtų.

Žmonija ne viena tūkstantmetį pragyveno be jų ir gyveno visuomenėse kurios neturi jokių teisių. Tiesiog tai nėra tokia pati visuomenė kaip visuomenė su prigimtinėmis teisėmis. Bet esmė ne tame. Aš noriu pasakyti, kad tai ką dauguma vadina prigimtinėmis teisėmis yra tiesiog visuomenės susitarimo reikalas. Tai nėra kažkas su kuo visi gimsta. Su kokiomis teisėmis ir pareigomis gimsi priklauso nuo to kokioje visuomenėje gimsi. Todėl bet koks kišimasis į kitos visuomenės reikalus - tai savu vertybių, taisyklių ir papročių primetimas kitiems. Vieni jas priima su džiaugsmų kitiems jas kiši į gerklę per prievartą. Nei vienas diktatorius nėra toks stiprus, kad pats vienas galėtu kontroliuoti visą tautą. Tam jam reikia nemažo palaikimo. Kuri sudaro tos pačios šalie piliečiai. Kas rodo, kad ne visi šalies piliečiai nori demokratijos. O demokratinės šalys remia tą pusę kuri yra demokratinė (arba iš kurios gauna daugiau naudos). Supaprastintas demokratijos variantas: Yra 10 žmonių šeši iš jų nori eiti į kaire, o kiti keturi į dešinę. Bet jie gali eiti tik visi dešimt kartu. Todėl tie šeši jėga priverčia likusius keturis eiti kairę. Supaprastintas diktatūros variantas: Yra 10 žmonių vienas nori eiti į kairę, o devyni į dešinę. Bet tas vienas turi daugiau jėgos nei likę devyni todėl jėga juos priverčia eiti į kairę. Kaip matyti abiem atvejais tam, kad visi eitu vienu kelių naudojama jėga kuri yra didesnė nei opozicijos. Tiek diktatūra, tiek demokratija paremta jėgos naudojimu ir prievarta.

Na, aš esu imperialistas, todėl manęs ir nevargina tokie moraliniai menkniekiai. Svarbiausia yra užtikrinti turtingą ir saugų gyvenimą savo piliečiams. Ir tie, kurie yra silpni, turi būti palenkti tautos valiai. Ar blogai, kad Amerika buvo kolonizuota? Ar, kad buvo paimta neišnaudojimą Australijos žemę? Nors kolonijinė sistema žlugo, bet tai nereiškia, kad turime atsisakyti pačios idėjos. Paprastai, tos atsiskyrusios valstybės yra juokingos. Jos savo trumparegiškais sprendimais, tiesiog tampa aukomis. Aukomis, labiau patyrusių, išsilavinusių, turtingesnių šalių, įmonių. Valstybės turi bandyti papirkti tų šalių lyderius, dėl jiems palankių sprendimų. Pakreipti karus tokia linkme, kad jos gautų daugiausia naudos. Ir padaryti tą patį, kas buvo padaryta ankščiau. Kolonizuoti valstybę. Tik dabar viską paslėpti po dabartinio kapitalizmo kaukę. Ir ar pabaigoje, imperializmas iš tiesų nebuvo tų atsilikusių valstybių palaima? Juk jos galiausiai tapo turtingesniomis, nei jų, nekolonizuotos kaimynės. Juk galime suteikti šaliai ramybę ir lėtą, bet užtikrintą ekonominį augimą. O tie, kurie kelia ginklą prieš valstybę- turi būti sunaikinti. Jav padarė tą, kam turėjo teisę. Tik, kad jų sprendimai nebuvo patys tinkamiausi ir todėl, jie išleido milijardus beprasmiam karui. Asmeniškai, nežinau kiek tai realu, bet vistiek pasakysiu. Snaiperis reikiamoje vietoje gali padaryti tą, kam antraip prireiktų visos armijos, tūkstančių piliečių gyvybių ir išleistų milijardų. O sukilėlių rėmimas, nesantaikos kurstymas ir įsikišimas lemtingu momentu gali galų gale, atnešti didžiulį pelną. Tiek ginkluotės tiekime už tolimesnį bendradarbavimą prekyboje, tiek ir santvarkos nuvertimas, pakeičiant ją, ramesniu, taikesniu ir paklusnesniu. Karas iš tiesų nėra niekam nenaudingas. Jei viskas padaroma tvarkingai, gaunamas milžiniškas pelnas. O kariavimo samprata, šiais laikas išlieka labai siaura. Žinoma. Jums gal ir nepriimtina, kad aš noriu modernizuoti ir atitinkamai išnaudoti visą žemę. Bet pasakykit: kiek jums iš tiesų rūpi tų žmonių likimas, anapus? Ar jūs aukojate labdaros organizasijoms? Ar jūs kasdien susimastote ir užjaučiate tuos, kuriems yra blogiau? Ar tikrai norite, kad kas dėl jų būtų padaryta, jūsų pačių sąskaita? Daugeliui žmonių, jų likimas iš tiesų, nerūpi. O tada, jau ir mano idėjos tampa priimtinesnės. Juk gamtoje išlieka tik stipriausi, kam toleruoti silpnuosius? Kol jie tuos pinigus leidžia beprasmėms karams, mes galėtume padaryti tiek daug... Ech, kaip smagu skaičiuoti svetimus pinigus... Sakome, kad demokratijai reikia subręsti. O kas, jei autoritarinė valdžia galima tik ypač išsilavinusioje ir subrendusioje visuomenėje? Juk demokratijoje, politikai bijo imtis rimtesnių žingsnių, dėl savo popiularumo. Ir taip, rimtos, bei sudėtingos problemos yra atidėlojimos, kol galiausiai į jas nekreipti dėmesio, tampa jau nebeįmanomą. Gaila, nors žmonija yra gabi daugelyje sričių, tačiau mąstymas apie save, kaip rūšį- nėra mūsų stiprioji pusė. Nors mano požiūris ir kardinaliai skiriasi, bet aš noriu to pačio- gerovės savo piliečiams, bei šaliai. Mažesniems, bet konkurencingiems ir ,,tvarkingiems" (su veikančia valdžia) žaidėjams nebūtų taikomas toks pat modelis. Nors ir būtų bandoma palenkti juos į savo pusę, bet kitomis ir labiau įprastomis priemonėmis. Bet kiek tai veiktų? Juk tam reikalinga tikrai gera lyderystę, kad neprasidėtų savidekstrukcija. Nereikalinga piliečių priespauda, bei savižudiški ir trumparegiški sprendimai. Dėl to aš ir labiausiai nerimauju. Dėl to pačio, tai tėra tik idealistiniai kliedesiai apie rimtą ir organizuotą valstybę. Nežinau, kiek pataikiau į pačią temą, bet bent bandžiau pažvelgti į ją ir iš kitos pusės.

Amerikos kisimasis i Libija tas pats kas Irakas ir Afganistanas, tik sykart iniaciatyva parode Nato europos valstybes, suprato kad degalu kainos kils toliau tai mano bent pristabdys, vienintelis tikslas ten lyst tik del naftos. As sitai intervencijai pritariau ispradziu kai Kadafis perzenge ribas zudant protestuotojus, bet dabar mano nuomone skiriasi, pastebejau kad Kadafis nera toks tironas kaip visi ji vaizduoja, dauguma libijos zmoniu ji megsta. Nemegstu JAV jau tokie ereliai pasidare ypac su tom atakom is predatoriu afganistane saudo i bet ka.

jam būtų tekę susirinkti savo milijardus ir išsikraustyti į kokią Venesuelą. Iškeltų sąlygų (paliaubų) jis nesilaikė ir negana to, pats paskelbė "šventąjį" karą Europos valstybėms. Taigi, pats pasirinko žūtbūtinį mūšį, kaip ir Miloševičius ar Husseinas. Dabar jau kelio atgal nėra - nes karas vyksta, todėl net ir jo pergalės atveju (numalšinus neramumus ir atstačius valdžią), su juo niekas iš NATO valstybių nesišnekėtų, nebent jis pats pirmiausia prisistatytų į Hagos tribunolą, kur pabandytų įrodyti savo teisumą ir nekaltumą. Tokiu atveju, jis atkirstų savo valstybę nuo stambiausių ekonominių partnerių - Europos ir JAV. Kam tuomet pardavinėtų naftą - Kinijai? Kaip ją ten gabentų - lėktuvais ar kupranugariais? Dar prieš neramumus buvo beįsisiubuojanti humanitarinė krizė: nors ir gaudami neblogus atlyginimus, gyventojai nebegalėjo įsigyti būtiniausių prekių. Kas toliau: antra Š.Korėja? Kuo viskas baigsis, ir taip aišku. Klausimas, tik kiek tai tęsis. Visiškai suprantamas ir NATO noras kuo greičiau Kadafiu atsipurtyti, tegu ir nušaunant, nes niekam nereikia dar vieno tąsymosi kaip Irake. Gerai, tegu jį pagaus gyvą ir prievarta atveš Hagon - besibylinėdamas gal dar pratemps kokį penkmetį. Beveik neabejoju, kad slapta to tikisi ir Rusija, Kinija, Indija, Vokietija ir kitos arabų šalys, tik dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenori to parodyti. O gal Kadafis tikisi, kad jam pavyks pastatyti patikėtinį ir nepastebėtam išsmukti į kokį Iraną? Taip galbūt net režimas liktų nenuverstas.

rwc, man atrodo Kadafi islamo pasaulyje, ypač tokiame radikaliame kaip Iranas nelaukiamas svečias. Kokioje Turkijoje ar JAE manau galėtu pritapti. Kas dėl diplomatijos, gana akivaizdžiai stumiami sukilėliai, ir tolstama nuo pradinio plano, užkirsti kelią civilių žudymui. Juk kiek pasaulyje pasipylė pasipiktimo, ir net NATO teisinosi jog nežinojo, kad sukilėliai turi tankų, sunkiųjų kulkosvaidžių, net perimtų raketinių ginklų, ir per klaidą juos atakavo. Beje, žinojai kad realiai svarstoma sukilėliams dar nesibaigus konfliktui atiduoti Libijos pinigus, leisti pardavinėti naftą. Klausimas ar tai visų libių pozicija. O šiap sutinku, kad Kadafi perlenkė ir jam reiktu pasitraukti, tik abejoju Vakarų nuoširdumu persitvarkant Libijai (kad ir vėl su tais pačiais sukilėlių parėmimais, juk perversmas vidaus reikalas).