Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Būdamas puikus fotografas, Žakinas žinojo, kaip parodyti vos uždengtą, pusiau uždengtą ir trumpam tarsi atsitiktinai atsivėrusį vaizdą. Jo kamera beveik visada buvo nukreipta šiek tiek į šoną, nedideliu kampu, tarsi žvilgtelėdama iš už užsklandos.
O Sylvia Kristel nebuvo stulbinančio grožio moteris. Ji buvo tiesiog labai miela mergina su puikia figūra. Ir ji spinduliavo kažkokį naivų, žavų smalsumą. Iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad šiai mergaitei viskas įdomu.
Iš karto po filmo pasirodymo išsirikiavo ilgos eilės. Neoficialiais duomenimis, per pirmąsias šešias savaites jį pamatė pusė Paryžiaus gyventojų. Matyt, 1974 m. Paryžiuje gyvenimas buvo daug nuobodesnis, nei norėtume manyti. Filmas pateko į Gineso rekordų knygą, nes Paryžiaus ekranuose buvo rodomas vienuolika metų.
Sėkmė, lydima skandalingų cenzūros draudimų, po kurių sekė teismo procesai ir grįžimas į ekranus, pasikartojo kitose Europos šalyse ir JAV. Vėliau buvo išleisti šeši filmo tęsiniai su Sylvia Kristel ir nesuskaičiuojama daugybė perdirbinių ir padirbinių. O pačios Sylvios kūrybinės karjeros vainiku tapo Prancūzijos prezidento Valéry Giscard d'Estaigne meilužės vaidmuo. Šiame vaidmenyje jis visus metus tempė ją su savimi į beveik visus oficialius valstybinius renginius. Prancūzai – nuostabi tauta!
Visiškai neteisūs buvo tie, kurie „Emmanuelle“ laikė lengvu erotiniu niekalu. Ir visiškai neteisūs buvo tie, kurie skundėsi, kad nėra siužeto. Tai yra senas geras auklėjimo romanas, parašytas pagal geriausias prancūzų tradicijas. Jame jauna inžinierė nueina sudėtingą kelią nuo naivios, lengvai įsimylinčios paprastos merginos iki patyrusios suaugusios moters, išmanančios subtiliausius meilės malonumus.
Jauna, graži, neseniai už 33 metų prancūzų diplomato ištekėjusi Emmanuelle skrenda iš Paryžiaus į Bangkoką, kur dirba jos vyras. Vyras jiems įrengė jaukų šeimos lizdelį specialioje baltaodžių gyvenvietėje. Ten gyvenimas susiklostęs taip: baltaodžiai gyvena prabangiuose vilose, kuriuos aptarnauja gražūs, nedideli tajų tarnai, pasirengę patenkinti bet kokius jų poreikius, įskaitant seksualinius. Visų pirma seksualinius. Tarp baltųjų taip pat egzistuoja sudėtinga seksualinių santykių sistema, kurią jie aptaria visą savo laisvą laiką, išskyrus miegą, valgį ir seksualinių poreikių tenkinimą su tarnais ir vieni su kitais.
Jos iniciacija įvyksta dar lėktuve, kur naktį, kai visi keleiviai užmiega, ji paeiliui atsiduoda dviems nepažįstamiems ir išvaizda beveik nesiskiriantiems kelionės draugams. Tačiau galbūt tai buvo tik jos fantazija.
Bangkoke ji iš karto tampa dviejų moterų geismo objektu: paauglės, nuolat čiulpiančios saldainį ant pagaliuko, ir brandžios moters, kurios nuogumas prieš daugelį metų mane taip išgąsdino.
Tačiau Emmanuelle atiduoda savo širdį merginai archeologei, versliai darbštuolei, nežinančiai meilės žodžių. Deja, po trumpo ir intensyvaus meilės ryšio archeologė atstumia Emmanuelle, kad ji netrukdytų jai dirbti. Ašarodama ir sudaužyta širdimi nelaiminga Emmanuelle grįžta pas savo vyrą. O šis, norėdamas ištraukti ją iš juodos nevilties bedugnės, priverstas imtis kraštutinės priemonės: jis siunčia ją perauklėti pas vietinį seksualinį guru Mario.
Šį Mario vaidina Alain Cuny, vienintelis palyginti žinomas aktorius, nusifilmavęs „Emmanuelle“. Kadaise jis netgi vaidino Fellini filme „Saldus gyvenimas“. Ten jo personažas nusižudė. Susidaro įspūdis, kad jis tai mielai būtų padaręs ir „Emmanuelle“ filmavimo metu. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad jam darosi bloga nuo kiekvienos ištartos frazės. Ir kam nebūtų bloga nuo tokios frazės: „Leisk man nuvesti tave už paskutinių erotizmo ribų“.
66-metis Kuni buvo panašus į neseniai į pensiją išėjusį kaimo policininką. Normalus pagyvenęs vyras. Visiškai ne ištvirkęs senis ir tikrai ne sekso galiūnas. Jis visiškai nekėlė grėsmės. Kaip ir kiti vyriški personažai. Visos moterys šiame filme atrodė plėšrios. O visi vyrai, priešingai, buvo jaukūs, nekenksmingi ir namisėdiški. Net tajų prievartautojai ir tajų boksininkai priminė pliušinius meškiukus. Ir keista: atrodo, kad moterys šiame filme buvo objektyvuotos (kaip be to, tai juk soft porno), bet filmas dabar atrodo labai moteriškas. Ne veltui jis buvo ne mažiau populiarus moterų auditorijoje nei tarp vyrų. Šiuo atžvilgiu „Emmanuelle“ daug ką numatė.
„Emmanuelle“ iš esmės sukūrė naują žanrą: pornografiją, kurią galima žiūrėti įprastame, o ne specializuotame kino teatre. Jį galima drąsiai vadinti pornografiniu, nes jis neturi jokio kito tikslo, išskyrus seksualinį susijaudinimą ir žiūrovo seksualinio smalsumo patenkinimą. Tačiau jis maskuojasi kaip „normalus“ filmas, į kurį eilinis žiūrovas nesigėdija eiti ir kurį nesigėdija žiūrėti tamsoje kino salėje dideliame ekrane kartu su kitais tokiais pačiais geranoriškais žiūrovais.
Šis žanras buvo labai populiarus nuo 1970-ųjų vidurio iki 80-ųjų vidurio, o vėliau, su masiniu namų vaizdo įrašų atsiradimu, tiesiog išnyko. (Apie tai pasakojama puikiame Paulo Tomo Andersono filme „Pašėlusios naktys“). Pasirodo, vidutinis žmogus seksualinį smalsumą mieliau tenkina intymioje namų aplinkoje. Todėl pornografiniams filmams visai nebūtina apsimetinėti tikru kinu. Pakanka tiesiog filmuoti tinkamų fizinių duomenų žmones, užsiimančius lytiniais santykius. Taip yra ryškiau ir, svarbiausia, daug pigiau.
Beje, toks nuostabus reiškinys kaip nesenas įvairių pilkos spalvos atspalvių populiarumas jau neturi nieko bendra nei su seksu, nei su pornografija. Tai greičiau filmai-memai. Juos žiūri visi, nes „visi žiūri“.
Tačiau Rusijoje 1980-aisiais įvyko kažkas priešingo. „Emmanuelle“ ten atėjo kartu su namų vaizdo įrašais. Bet namų vaizdo įrašai buvo prieinami nedaugeliui. Iš čia kilo keistas kolektyvinio „Emmanuelle“ žiūrėjimo reiškinys mažame ekrane perpildytose kambariuose, o vėliau – pusiau pogrindinių vaizdo salonų pusrūsiuose. Šie kolektyviniai peržiūrėjimai su pažįstamais ir pusiau pažįstamais žmonėmis iš esmės skyrėsi nuo kino seansų tamsoje, kur visi žiūrovai yra anoniminiai ir niekas nieko nemato ir nepažįsta. Tai labai keista ir šiek tiek gėdinga patirtis, kurią, tikriausiai, patyrė dauguma mano bendraamžių. Todėl beveik kiekvienas iš jų turi savo „Emmanuelle“.
Vis dėlto ne veltui dabar pažiūrėjau šį filmą. Kaip dabar sakoma, „uždariau geštaltą“? Ir staiga paaiškėjo, kad jaunystėje mes nuolat šokdavome lėtus šokius pagal Pjero Bašlė dainą iš šio filmo. Tik Džo Daseno atlikimu. O aš net nežinojau, kad ji iš ten. Kokia nuostabi miela dainelė. Kaip ten, jei išversti?
Viešpatie, kokia nesąmonė! Ir kaip malonu prisiminti!
republic.ru
![[ŽT] „4 val.! Akivaizdu, kad jis buvo geros nuotaikos“ (Foto, Video)](/photo/202412/18/16/thumb_550498__1.jpg)
![[ŽT] To dar nematėte. „Kalėdinis dronų šou“ (Video)](/photo/202412/24/22/thumb_045742__paveikslas(6275).png)
