Tytuvėnų miškų urėdijos Aukštmiškio miškas vilioja ne tik tokiam objektui būdingais kvapais – jis kvepia dar ir... duona, daugeliui bebaigiamu užmiršti jos raugu. Ir kuo arčiau buvusio eigulio Stepono Jautakio sodybos, tuo šis kvapas sodresnis.

„Užsiklojo“ mišku

Jei ne užburiantis duonos kvapas, dėl kurio būtum priverstas pasukti net iš patogiausio kelio, Onos ir Stepono Jautakių sodybą Aukštmiškyje ne taip jau lengva rasti. Nors tai nėra namelis ant vištos kojelės, pasislėpęs tankmėje, o visa puiki sodyba, net visoje Šiaulių apskrityje gražiausiai tvarkomu vienkiemiu tituluota, tačiau nežinančiajam tikrai nešautų į galvą brautis vos matomu keliuku į neišvaizdų mišką.

S. Jautakis sako, jog prieš porą nepilnų dešimtmečių čia nė tokio miško nebuvę, kaip, beje, ir pačios sodybos. Nusipirko Jautakiai jau bebaigiantį griūti seno sodiečio gyvenimą miško pakraštyje ir ėmė kurtis. Bet Jautakiams nepatiko gyventi miško pakraštyje, todėl jie, turėdami keliolika hektarų nuosavos žemės, nusprendė ją užsodinti mišku. Paliko apie sodybą vieną hektarą žemės, o visą likusią mišku apželdino. „Užsiklojome“ mišku. Žiū, rodos, dar taip neseniai daigelius į žemę kišome, o dabar jau tikras miškas iš visų pusių ošia, grybų tiltais iki pat kiemo ateina“, – romantiškas Stepono pastebėjimas.

Bet į atvykėlių paaikčiojimus, jog Jautakiai labai gražioje vietoje gyveną, Steponas atkerta ne visai romantiškai: „Kaip vieną ar kitą vietą sutvarkysi, tokią ją ir turėsi. Nėra Lietuvoje negražių vietų, nebent meilės tai vietai pristinga.“ Prieš du dešimtmečius šio Lašinskių kaimo viensėdžio tikrai niekas nebūtų pavadinęs gražia vieta, čia netgi sąvartynas buvo pradėjęs „kurtis“, kurio „iškasenų“ Steponas dar ir šiandien savo valdose randa, pagal jas gali pasakyti, kokie konservai ar degtinė sovietmečiu buvo populiariausi.

Miško žmogus

Nuritinęs didžiuosius įkurtuvių rūpesčius, iš pjuvenų, kalkių purvo, cemento ir smėlio prisigaminęs plytų naujo ūkinio pastato statybai, Steponas pagalvojo, jog visai neprošal būtų ir kokią tarnystę miške gauti. Todėl vienądien jis paskambino Tytuvėnų miškų urėdijos urėdui Svajūnui Vaitekūnui ir pasisiūlė: girdi, gyvenu miške, tai ir aplinką atitinkančio darbo norėčiau. Nors esu tik ekonomistas, bet dūšioj lyg ir miško žmogus. Taip sakydamas, Steponas nė kiek neperdėjo – jo senelis dvaro eiguliu dirbo, visoje jo giminėje miško žmonių, netgi dievadirbių esama. Ir šiandien Jautakių namuose kabo didelis, įspūdingas kryžius, savo amžių skaičiuojantis šimtmečiais, daugelį giminės kartų pažinęs. Urėdas Steponu iškart patikėjo ir jis tapo miško eiguliu.

Steponas neslepia labai mylėjęs savo darbą, nė nepajutęs, kaip beeiguliaujant visas dešimtmetis medžių viršūnėm nuošė. O tada į miškus, kaip ir į visą šalį ir netgi toli nuo jos, atkeliavo sunkmetis, urėdijos ėmė veržtis diržus, mažinti etatus. Nuo to Steponas darėsi vis „turtingesnis“, jo valdos padidėjo Zakeliškės miškais, vėliau – Epydemės, Kyžbarko, nusitęsė iki pat Gėlučių.

„Pati didžiausia problema tapo ne tai, kas miške, o kaip pasiekti savo mišką. Stambinant eiguvas vis mažiau eigulio gyvenime belikdavo paties miško, o ir eigulių urėdijai pasidarė per daug. Todėl vėl grįžau „eiguliauti“ į savo nuosavą mišką.“

Ūkininko prisipažinimas

2011-ųjų gruodį S. Jautakio kepamai raugintai duonai buvo išduotas tautinio paveldo produkto sertifikatas. O viskas prasidėjo, pasakoja Steponas, nuo pažįstamo ūkininko prisipažinimo ir kai kurių kitokių pastebėjimų. „Jog ūkininkai prieš kūlimą nupurškia javus roundapu, kad visi grūdai vienu metu „subręstų“, seniai žinoma paslaptis. Bet kai tas mano pažįstamas ūkininkas ėmė girtis, jog prieš veždamas parduoti grūdus dar ir juos sulaisto roundapu, kad glitumas, nuo kurio priklauso grūdų kaina, būtų didesnis, man pasišiaušė plaukai net ten, kur jie seniai nebeauga. Odą pašiaušė ir ūkininkų aruoduose regėtos ko ne katinų dydžio žiurkės. Juk jos tualetais nesinaudoja, savo „reikaliukus“ atlieka čia pat, į grūdus. Ir tuomet pasakiau pats sau, jog tokių grūdų duonos, be viso to, dar ir visokių puriklių, standiklių bei kitokios chemijos prifarširuotos, nei pats valgysiu, nei savo artimiesiems leisiu.“

Bobutės krosnis

„Bet ne viskas taip greitai klojosi, kaip norėjau. Kone visus metus galvojau, kaip pasimūryti krosnį? Ir senų meistrų patarimo klausiau, ir internete žinių ieškojau, bet greitai patyriau, jog nė vienas jų nepasako visos teisybės iki galo. Kol pats neatrandi, tol ir nėra gerai. Juk nuo krosnies pločio, ilgio ir aukščio, nuo jų proporcijų priklauso, kaip iškeps duona. Vienaip krosnį pamūrysi, labiau keps apačia, kitaip – viršus.“

Bene daugiausiai patirties sakosi įgijęs per bobulės krosnį: paprašė viena sodietė, kad Steponas jos krosniai dureles įdėtų, kurios jau seniai buvo iškritusios. Steponas mielai sutiko senutei pagelbėti, bet vos tik barkštelėjo į šimtametę krosnį, ši ėmė ir subyrėjo. Tad teko naują pamūryti.

Mūrydamas savo duonkepę, Steponas pagalvojo ir apie patogumus. „Iš vaikystės atsimenu, duonkepė būdavo po krosnimi, labai žemai, todėl šeimininkė prie jos triūsdavo atsiklaupusi. Labai nepatogu. Aš savąją krosnį pamūrijau aukštai, kad dirbti galėčiau stačiomis“, – pasakojo pašnekovas.

Prosenelės duonkubilis

Duonkubilį su visu raugu Steponas parsivežė iš savo mamos Stanislavos Jautakienės, plačiai garsios šeimininkės, be kurios neapsieidavo nė vienerios vestuvės ar laidotuvės. Mama šį duonkubilį buvo parsigabenusi iš savo mamos, Stepono senelės Urbelienės, o toji – iš savo mamos Tijūnaitienės... Iš mamos Steponas parsivežė ir ližę, bet ši nuo metų naštos jau buvo gerokai pavargusi, todėl Steponas ją pagarbiai išleido į pensiją, o sau pasidarė kitą.

Duonos maišymo, minkymo, kepimo paslaptys – taip pat iš mamos, nuo pačių giliausių šaknų. „Pirmoji taisyklė: kaip įmaišysi, taip ir kepsi. Labai svarbu nesugadinti raugo, mokėti jį išlaikyti.“ 

Steponas, gerbdamas tradicijas, daro taip, kaip mokė mama: duonelę, šaunamą krosnin, peržegnoja, į pirmąjį kepalą įspaudžia kryželį, į visus kitus – po dvylika skylučių, kad visi dvylika mėnesių duona skalsūs būtų. „Oro reikia ne tik žmogui, bet ir duonelei“, – sako. Vandenį, kuriuo minkydamas bei formuodamas kepalus vilgo rankas, sugirdo šuniukui (nes kitokių gyvuliukų Jautakiai nelaiko). Tam naudoja tik šaltinio vandenį. „Krosnį kuriu tik tuomet, kai duonelę užminkau. Kol krosnis įkaista, duonelė iškyla. Kai duona iškepa, tuomet pašaunu pyragus. Jiems reikia mažiau karščio.“ Krosnies temperatūrą Steponas nustato senoviškai. Į išsikūrenusią krosnį įkiša popieriaus lapą: jei popierius rusena, karštis geras, o jei pasirodo liepsna, per karšta. Malkos – tik beržo ar uosio. „Iš pradžių bandžiau ąžuolinėm, bet ąžuolas tam per rūgštus medis.“

Steponas savo kepamai duonai pats ir miltus mala. Tiesa, jo malūnėlis jau elektrinis, girnų jis ranka nebesuka, tačiau iš protėvių sodybų sugabentos girnapusės Jautakių namuose taip pat pagarbią vietą rado. Ir savo grūdų džiovyklą-saugyklą Steponas pasidarė, kurion iš ekologinio ūkio parsigabena grūdus tiesiai iš lauko. „Dėl anksčiau jau minėtų priežasčių, – sako, – saugyklą iškloju labai tankiu sietu, jog į grūdus nebent blusa įlįstų, bet šios grūdais neminta.“

Genetinė atmintis

Mūsų pašnekovo žmona Ona primena, jog jos Stepono kepama duona anaiptol ne kiekvienam patinka: „Ją labai vertina tie, kurių dar gyva genetinė atmintis. Šiandienos jaunajai kartai reikia dozės konservantų, dažiklių ir kitokio turto. Jautakių dukrai Rasuolei žavi mįslė yra duonos kvapas: iš parfumų fabriko išėjus kvapas netrukus išsisklaido, o Jautakių namai, net miškas kvepia duona, šis kvapas sodriai įsigeria į drabužius. „Duonos nekepęs, jos kvapo neieškok“, – toks Stepono atsakymas.

Ilgiau išsikalbėjus Steponas prisipažįsta, jog jis net agurkus... šulinyje raugia. Sako, tai irgi nieko naujo, taip senovėje šeimininkės elgdavosi, kol dar apie šaldytuvus nieko nežinojo. „Su tuo šuliniu taip nutiko: norėjau jį turėti arčiau namų ir ėmėm kasti. Draugas perspėjo, jog reikėtų kasti keletu metrų toliau, bet aš pagalvojau, jei bus vandens už kelių metrų, tai bus ir čia. Kasam, kasam, o vandens kaip nėr, taip nėr. Septyniolika žiedų suleidom ir tik puse žiedo vandens radome. Teko senojo šulinio atsiprašyti, o šį naudojame vietoj šaldytuvo. Taigi neprapuolė.“

Girinio užuovėja

Sodybos šeimininkė Ona sako, jog jų gyvenimo filosofija iki primityvumo paprasta: kuo gražiau sugyventi su gamta, kuo rečiau užsukti į maisto prekių parduotuves ir kiek įmanoma atsisakyti cheminio maisto.

Jautakiai jau seniai savo valdas yra pavertę ne šūvio zona. Iš pradžių medžiotojai už tai ant jų pyko, bet galop jiems nebeliko nieko kito, kaip su tuo susitaikyti. Įdomiausia, jog tai pirmiau suprato medžiojamieji nei patys medžiotojai. Pasak Onos, kai prasideda ančių medžioklė, jų tvenkinuke tiesiog knibžda. Kai vyksta kitokios medžioklės, į jų kiemą sugūra stirnos, briedžiai, jau nekalbant apie įžūliuosius kiškius.

Ant Jautakių žemės ribos visuomet sargyboje budi suopis. Atidžiai apžiūri kiekvieną, sukantį Jautakių sodybon, ir tarsi įsitikinęs, jog atvykėlis jų draustiniui nėra pavojingas, pasitraukia nuo tako. Sodyboje pilna pelėdų, su kuriomis labai sunku susitaikyti „vokiečiui vilkui“. Mat jauni pelėdžiukai „kniaukia“, o kuris save gerbiąs šuo, tuo labiau veislinis, pakęs katę? Šikšnosparniai tiesiog pirtelės kamine įsitaiso. Tvenkinio viduryje Steponas antims namelį pastatė, kurios jame mielai peri. Praeitą vasarą net dvi vadas po dvylika ančiukų išvedė. Jautakiai leipsta juokais pasakodami, kaip elgiasi patinai laukdami, kol jų antys su vaikais vandenyje pasirodys.

Kaip gi gražus, gražus rūtelių darželis

Stepono išmonei, rodos, nėra ribų. Jo sodyboje net sukriošę kelmai dailiais gėlių vazonais virtę, iš pačių kreiviausių medžių šakų puikios supynės padarytos. Čia daug ir įvairių medžių, bet įmantrių, egzotiškų nerasi. Sako, ir Lietuvoje yra daug puikių medžių bei krūmų, tai kam kažko svetimo ieškoti, savą niekinti. Panašiai apie savo gėlynus kalba ir Ona. Jos gėlės – iš mamos panystės darželių: jurginai, flioksai, nasturtos, rūtos... Taip, matyt, mano ir tie, kurie renka gražiausiai tvarkomas sodybas.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Nijolė Petrošiūtė

Komentarai (0)