1959 birželio 10 d. Nikita Chruščiovas asmeniškai atvyko į Rygą išsiaiškinti situacijos. Kartu atsivežė sovietų slaptosios policijos viršininkus, kurie pradėjo tyrimą, pasibaigusį Berklavso ir jo artimiausių bendradarbių nušalinimu ir deportavimu, ir kitų, pavyzdžiui, pirmojo sekretoriaus Kalnberzinio, ministrų tarybos pirmininko Vilio Lacio – žymaus rašytojo, ne kartą laimėjusio Stalino ir kitas literatūros premijas – atleidimu.

III

Be smarkios rusifikacijos, toliau didinusios Rusijos politinę, ekonominę ir kultūrinę įtaką šiose šalyse, industrializacija lėmė ir labai sparčią urbanizaciją. Taip Latvijos miesto populiacija padidėjo nuo 34 % prieš karą iki 59 % 1959 metais. Estijoje šis procentas išaugo nuo 32 % irgi iki 59 %. Lietuvos miestuose 1952 m. gyveno 42 % populiacijos. Tai rodo beveik 20 procentų augimą per 20 metų. Dabar Lietuvos miestai auga dvigubai greičiau, nei prieš karą. Nauji miesto gyventojai randasi daugiausia iš dviejų šaltinių: rusų ir kitų slavų, imigruojančių dirbti naujose pramonės įmonėse arba užimti vadovaujančias pozicijas, ir kolūkiečių iš vietinių kolūkių, kuriems pavyko išsivaduoti iš pusiau feodalinių pančių. Rusų antplūdis smarkiai rusifikavo miestus arba, naudojant sovietinį eufemizmą, padarė juos „daugianacionaliniais“. Pranešama, pavyzdžiui, kad Rygoje ir Vilniuje gyvena mažiausiai 40 % rusų. Tautinė šių miestų sudėtis labai primena situaciją, buvusią, valdant carui. Tačiau ji sutampa ir su bendra Sovietų sąjungos padėtimi.

Būtina paminėti, kad bendrai sovietų valdžios įvedimas kainavo daug gyvybių ir kančių, bei sustabdė Baltijos šalių populiacijos augimą. Dideli demografiniai praradimai per karą kilo dėl masinio Baltijos šalių žydų naikinimo, vokiečių vykdytos deportacijos ir likvidacijos, populiacijos pokyčių ir karo aukų. Tačiau šie nuostoliai karo metu buvo panašūs visoje Europoje. Tačiau, jei kitos šalys penktojo dešimtmečio pabaigoje savo nuostolius galėjo kompensuoti natūraliu gimstamumu, Baltijos šalių populiacijos tebemažėjo dėl sovietų režimo teroristinės politikos. Dabartiniai režimo pasiteisinimai, kad didžioji šio teroro dalis rodo stalinistinį „socialistinių teisės normų“ pažeidimą, negali pakeisti fakto, kad per pirmąją sovietų okupaciją, 1940-41 m. ir po karo, iki Stalino mirties, Baltijos šalys neteko maždaug 700 000 žmonių.11 Jie buvo deportuoti, likviduoti ar žuvo kalėjimuose ir darbo stovyklose. Iš šio skaičiaus, Estija neteko apie 150 000, Latvija virš 250 000, ir Lietuva apie 400 000. Lietuvos nuostoliai buvo tokie dideli, kad 1959 m. šalyje gyveno mažiau žmonių, nei 1940 m.12 Nors trėmimai ir masinės likvidacijos baigėsi, Baltijos šalys tebenetenka populiacijos, nors lėtesniu ir ne tokiu akivaizdžiu būdu. Taigi, pavyzdžiui, respublikos praranda daug mokslus baigusių specialistų, nes jie turi tarnauti kitur už gautą stipendiją. Kita kategorija jaunų žmonių kasmet prarandama dėl visokiausių komunistinių statybos projektų tolimose Sovietų sąjungos šalyse arba kaip pionieriai plėšiniuose. Šie žmonės vadinami savanoriais; kai kuriuos išties patraukia gero užmokesčio pažadai, bet dauguma yra paprasčiausiai paskiriami. Daug nebegrįžta atgal. Be to prarandama ir dėl tarnavimo ginkluotosiose pajėgose.

Baltijos šalių rusifikacija ir nuolatinis vietinių gyventojų nutekėjimas kelia didžiausią grėsmę tautiniam Lietuvos, Latvijos ir Estijos išlikimui. Šį pavojų stiprina ir natūralus populiacijos spaudimas, nes latvių, estų ir net lietuvių gimstamumo lygis daug mažesnis nei rusų. Reikia pridurti, kad teritoriškai rusai jau „apsupo“ Baltijos šalis, kolonizuodami Kaliningrado sritį ir administruodami ją kaip Rusijos sovietų federacinės socialistinės respublikos dalį. Visiškai įmanoma, kad naujos sovietų konstitucijos kūrimo komitetas, suburtas 1961 m., gali rekomenduoti perduoti šią teritoriją Lietuvos respublikai, kadangi Kaliningrado ekonomiką jau tvarko Lietuvos sovnarchozas. Tai prie Lietuvos pridėtų dar 600 ­000 rusų, dabar gyvenančių buvusios Rytų Prūsijos teritoriją. Be to, jei kurdami konstituciją, sovietai laikysis bendros ekonomikos organizavimo linijos – pagal marksizmą leninizmą politiką turi apspręsti ekonomika – visos trys Baltijos šalys kartu su Kaliningrado sritimi gali būti perorganizuotos į federacinę respubliką. Tokia galimybė egzistuoja, bent jau sprendžiant iš dabar skatinamos ekonominės, kultūrinės ir kitokios kooperacijos tarp Baltijos šalių partijų vyriausybių. Sovietinės Baltijos šalių federacijos sukūrimas labai smarkiai sustiprintų rusiškąjį elementą.

IV

Sovietų kultūrinė ideologinė politika Baltijos šalyse išduoda dar vieną Maskvos elgesio charakteristiką, pridengiančią tokios politikos kolonialistinę prigimtį nuo tų, kurie, parafrazuojant profesorių Pipesą, sulygina sovietų ir Amerikos patirtį su tautinėmis mažumomis ir todėl laikančių jų išnykimą Sovietų sąjungoje progresyviu reiškiniu. Sovietų elgesys rodo tautos kūrimo bruožus, nebūdingus europiečių kolonializmui Azijoje ar Afrikoje. Žinome, kad Baltijos šalims svarbūs sprendimai priimami Maskvoje; šiuos sprendimus vykdo vietiniai komunistai, kuriais iki galo nepasitikima, kad jie dirba, kontroliuojami ir prižiūrimi specialiai paskirtų „vyresniųjų [rusų] brolių“. Tai rodo, kad sovietai nelaiko ideologijos pakankamai stipriu kontrolės mechanizmu. Be vietinių komunistų naudojimo, Maskva importuoja rusus ir negana to, skatina pačių Baltijos šalių gyventojų asimiliaciją.

Taigi, jei po ideologiniu paviršiumi sovietų politinė, ekonominė ir demografinė politika labai primena senojo tipo imperialistinį kolonializmą, jų kultūros politika skirta vadinamojo „tautų katilo“ kūrimui. Maskvai kol kas nepavyko įveikti visų jo sukūrimo barjerų, bet jei anksčiau buvo kažkokių abejonių dėl tokių sovietų ketinimų, jas išsklaidė nauja 1961 m. Partijos programa, skelbianti, kad dabar atėjo laikas ne tik asimiliuoti kultūrinį turinį, bet ir kultūros formas; šiame procese rusų kalbos naudojimas laikomas nepakeičiamu.13

Koks šios asimiliacijos tikslas? Pirmiausia, „internacionalinės kultūros, bendros visoms Sovietų sąjungos tautoms“ sukūrimas ir antra – „sovietinio žmogaus“ išugdymas, pasirengusio gyventi artėjančiame komunizme. Jei anksčiau tokios kultūros ir tokio žmogaus charakteristikos buvo iš esmės komunistinės, dabar jos yra ir rusocentriškos. Baltijos šalių žmonės tai supranta. Pavyzdžiui, 1963 m. Vilniaus, Lietuvos sostinės, Pedagoginio instituto studentai viešai paskelbė partijos naująją programą komunistų partijos planu rusifikuoti Lietuvą.14 Tų pačių metų spalio 9-12 d. Frunzėje ekspertai ėmė tirti tokios asimiliacijos metodus; iš debatų aiškėja, kad režimas žino planuojamų aukų baimes.15

Pagrindinės šios „internacionalinės“ kultūros ir naujo sovietinio žmogaus charakteristikos yra pažįstamos; dabar jos detalizuojamos ir pabrėžiamos dar labiau, ypač jaunimui. Trumpai tariant, „internacionalinė“ kultūra turėtų atstovauti tokių žmonių „progresyviąsias“ tradicijas ir tęsti „komunizmo statytojų revoliucines tradicijas“. Paprasčiau tariant, tai reiškia, kad naujoji kultūra turi susidėti tik iš tokių tautinių tradicijų, kurios naudingos Maskvai ir kad Rusijos revoliucinės tradicijos turi tapti tolesnės kultūrinės raidos standartinėmis gairėmis. Naujasis sovietinis žmogus taip pat turi būti „internacionalistas“. Šis eufemizmas slepia koncepciją žmogaus, visiškai pakeitusio lojalumą savo tautinei bendruomenei ir kultūrai į lojalumą didesnei sovietų (suprask, rusiškai) bendruomenei ir tradicijai. Ideologiškai toks sovietinis žmogus, savaime suprantama, turėtų vadovautis komunistiniu požiūriu; jis turėtų būti agresyvus ateistas, kolektyvinis materialistas. Kultūriškai jis turėtų būti dvikalbis rusofilas, priėmęs rusų kalbą, kaip antrąją gimtąją ir siekiantis „amžinos sąjungos“ su Rusija. Politiškai toks žmogus turėtų laikyti rusus savo „vyresniaisiais broliais“ ir paklusti Rusijos vadovavimui. Be to, tikimasi, kad jis vadovausis „žmonių draugystės“ principu, kurį sovietų rašytojai aiškina „draugystės ir brolybės“ pavyzdžiu „daugianacionalinėje“ Raudonojoje armijoje.16 Ši analogija pabrėžia Sovietų sąjungos tautų idealą, disciplinuotą bendroje organizacijoje bendra kalba tarnauti pranašesniems rusų vadovams.

Šios sociologinės transformacijos pastangos buvo ypač suintensyvintos nuo 1957 m., tai yra nuo tada, kai dabar jau nušalintas Chruščiovas, visiškai perimdamas partijos valdžią, sustabdė postalinistinę liberalizaciją ir stabilizavo režimo kontrolę. Nuo to laiko ypatingu taikiniu buvo Baltijos šalių jaunimas.

Yra dvi Baltijos šalių jaunimo sovietinio perdirbimo į „sovietinį žmogų“ proceso fazės.17 Pirmiausia režimas stengiasi juos atitolinti nuo jų tautos istorijos, tradicijų, o antra, įtvirtinti juose „naujojo žmogaus“ charakteristikas. Nuolat vykstančios susvetimėjimo fazės metu, režimas kovoja prieš „buržuazinio nacionalizmo“ apraiškas, kurios susideda, pavyzdžiui, iš „lokalizmo“, tai yra, preferencijų reiškimo respublikos ekonominiams poreikiams, „nacionalistinio izoliacionizmo ir išskirtinumo,“ „buržuaziškai nacionalistinio“ istorijos ir literatūros interpretavimo ir atsisakymo priimti požiūrį, kad klasės, o ne tautos lemia istoriją. Nacionalizmo pasireiškimu taip pat laikomas nepasitikėjimas rusais, atsisakymas viešai kalbėti rusiškai, rusų kalbos ir rusų imigrantų nemėgimas. „Buržuazinio nacionalisto“ rėmėjai tėvynėje ir užsienyje paskelbiami Baltijos šalių nacionalizmo skatintojais. Tai daugiausia nepriklausomų Baltijos šalių lyderiai, po karo su režimu kovoję partizanai, klerikalai ir aktyvūs bažnyčios nariai; užsienyje tai – pokario Baltijos šalių pabėgėliai, Jungtinės valstijos ir Vatikanas, pastarasis – ypač katalikiškos Lietuvos atveju. Prieš „buržuazinius nacionalistus“ visomis žiniasklaidos priemonėmis ir mokyklose vykdomos šmeižto ir net neapykantos kampanijos.

Atskirą žodį reikia tarti apie sovietų vykdomą religijos priespaudą. Komunistai, savaime suprantama, persekioja bažnyčias kaip pagrindinį ideologinį priešininką, kurio toleruoti jie negali. Baltijos respublikose jie uždarė daug bažnyčių, deportavo klerkus, sutrumpino arba uždraudė religines apeigas, padarė bažnyčios lankymą pagrindu nesuteikti darbo, apsunkino naujų kunigų ir patarnautojų mokymą. Tačiau, be grynai ideologinio komunistinio pagrindo, jie turėjo ir politinių priežasčių persekioti bažnyčią. Katalikų ir liuteronų bažnyčios yra seniausios Lietuvos nacionalinės institucijos, vienintelės saugojančios istorinį Lietuvos, Latvijos ar Estijos kultūros ir tradicijų istorinį tęstinumą. Jos sutapatinamos su vietiniu nacionalizmu ir todėl yra priešai. Sovietinė religijos priespauda, galima pridurti, ryškiai kontrastuoja su Vakarų Europos rodytu tolerantišku požiūriu į vietines religijas.

Antroji sovietų socialinės inžinerijos fazė – norimų „sovietinių“ charakteristikų diegimas jaunimui ir jų integravimas į rusišką pasaulį. Viskas prasideda mokykloje, kur nuo vaikai iš darželio mokomi apie Rusijos gerumą. Rusų kalbos mokymas prasideda antroje klasėje ir jos mokymui vidurinės mokyklos 9–12 klasėse skiriama daugiau valandų, nei gimtajai kalbai. Nuo 1959-ųjų respublikos istorijos ir geografijos nebemokoma kaip atskiro dalyko, o tik kaip mažesnioji bendro Sovietų sąjungos istorijos ir geografijos kurso dalis. Latvijoj ir Estijoje buvo įdiegta Baltijos šalių vaikų ir rusų vaikų mokymo tame pačiame pastate, bet skirtingose klasėse sistema. Sovietų duomenimis, septintojo dešimtmečio pradžioje Latvijoje veikė 250 tokių mokyklų.18 Estijoje tai prasidėjo 24-iose vidurinėse mokyklose,19 ir kol kas įrašų apie tokias mokyklas Lietuvoje nėra. Kitas žodžiais tariant, Latvijoje ir Estijoje dvikalbystė jau išplėsta į mokyklas. Maišymasis su rusais toliau skatinamas per turizmą, sportą, studentų mainus. Jaunuoliai skatinami prisijungti prie taip vadinamų „daugianacionalinių“ statybos projektų ir kurti etniškai mišrias šeimas. Jaunimas taip pat spaudžiamas prisijungti prie pionierių ir komjaunuolių. Nors jaunų komunistų, kaip ir partijos narių procentas Baltijos valstybėse tebėra mažesnis, nei Sovietų sąjungos vidurkis, pavyzdžiui Lietuvoje jų daugiau, nei 209 000, o tai yra 100% daugiau, nei prieš 10 metų. Komjaunimas ne tik veikia kaip ideologinės indoktrinacijos, bet ir jaunimo integracijos į rusišką kultūrą ir bendruomenę įrankis. Ideologiškai, šeštojo dešimtmečio gale ir septintojo pradžioje režimas rėmėsi indoktrinacija, nuolatos ir sistematiškai vykdoma per ateizmą, kuris pats buvo išvystytas į propagandos sistemą.

Kolosalios sovietų laiko, pinigų investicijos ir visos totalitarinei valdžiai prieinamos institucinės mašinerijos įtraukimas į šias tautinio Baltijos šalių identiteto keitimo pastangas rodo geriau, nei bet kokie oficialūs pareiškimai, kad režimas į šią užduotį žiūri labai rimtai ir planingai bei sistematiškai tęsia rusifikuoto naujojo sovietinio žmogaus kūrimą. Ši sovietų užduotis yra socialinės inžinerijos eksperimentas, kuriam savo mastu ir dizainu neprilygsta joks dabartinių laikų imperialistinis veiksmas, ar tai būtų germanizacijos politika kaizerio imperijoje ar caro vykdyta rusifikacija. Atliekamas praktiškai laboratorinėmis fizinės ir kultūrinės izoliacijos sąlygomis, šis eksperimentas, tikimasi užbaigs rusifikavimą , kurio nepavyko užbaigti fiziškai kolonizuojant Baltijos regioną. Tačiau ironiška, kad būtent šioje srityje sovietų pasiekimai mažiausi. Nors įsiveržimas atliktas, kiek daugiau Latvijoje ir Estijoje, nei Lietuvoje, sovietams nepavyko rusifikuoti Baltijos visuomenių ir Baltijos respublikų tautiškumas pranešama, labai stiprus. Tai reiškia, kad sovietams iki tautų katilo situacijos, kurioje lengvai vyktų asimiliacija, sukūrimo dar toli. Didžiausias pavojus etniniam Baltijos šalių identitetui lieka fizinė kolonizacija, kylanti iš daugiau ar mažiau imperialistiškai motyvuotos ekonominės politikos. Dabartinėmis aplinkybėmis Baltijos šalys tebegali atsispirti kultūriniam Rusijos imperializmui ir galima pagrįstai tikėtis, kad jų pasipriešinimas truks ilgai. Tačiau jis būtų fatališkai susilpnintas, jei Maskvai pavyktų sumažinti lietuvius, latvius ir estus iki tautinių mažumų savo pačių žemėse.

V

Profesorius Setonas Watsonas siūlo sovietų elgesį su Maskvos valdomomis tautomis už Sovietų sąjungos sienų vadinti imperialistiniu, o ne kolonialistiniu.20 Žodžio parinkimas išties nėra svarbus. Tiesiog „kolonijinis“ yra šiuolaikiškesnis ir lengviau palyginamas; todėl jis funkcionalesnis ir todėl labiau teiktinas. Tačiau svarbu pabrėžti, kad abu jie žymi svetimos jėgos naudojimą svetimos šalies interesams. Baltijos šalių patirtis suteikia daugybę įrodymų, kad sovietų tautinė politika būtent tokia. Kaip tiksliai pastebi sociologijos profesorius Alexas Inkelesas, jokie sovietų pasiekimai negali užgožti „esminio fakto“, kad „ši politika įvykdė prievartinį socialinių, politinių ir ekonominių formų įdiegimą iš galingo centro į kolonijinius subjektus.“21

Žinoma, sovietų kolonializmas skiriasi nuo tradicinio europietiškojo. Kartu su nepageidaujama totalitarine sistema, sovietai skatino institucijas ir raidą – pavyzdžiui, pramonės ir švietimo, – kai tuo tarpu senojo tipo kolonialistai neskubėjo ko nors tokio suteikti, ko trokšta bet kuri progresyvi nacija ir kurios pavydi naujos besivystančios Azijos ar Afrikos šalys. Tačiau Sovietų sąjunga atliko šiuos materialinius civilizacijos patobulinimus neatsižvelgdama į jos valdomų tautų gerbūvį, negerbdama jų norų ir valios. Iš tiesų Maskva šiuo procesu tikisi sunaikinti patį tautų identitetą, kurį skelbiasi gerinanti.

NOTES

1. Richard Pipes, „The Forces of Nationalism,“ Problems of Communism, Vol. XIII, No. 1 (Jan. – Feb., 1964), p. 2ff.
2. Akademiia Nauk SSSR. Institut prava im. A. Ia. Vishinskogo. Istoriia sovetskoi konstitutsii. Sbornik dokumentov (Moscow, 1957), p. 389ff.
3. Lietuvos partizanų judėjimą išanalizavo V. Stanley Vardys, „The Partisan Movement in Postwar Lithuania,“ Slavic Review.Vol XXII, No. 3 (Sept. 1963), pp. 499-522.
4. Duomenys apie etninius partijos narius Baltijos šalių komunistų partijose paskaičiuoti, remiantis oficialia sovietų statistika, atskleidžiančia respublikos partijos suvažiavimo delegatų etninę sudėtį. Delegatų pasiskirstymą pagal tautybę, kartu su kita informacija, paprastai paskelbia tų konferencijų mandatų komisija.
5. Pažiūrėkite, pavyzdžiui keletą skaičių apie Latvijos žemės ūkį Janio Labsvirso, „The Effect of Collectivization on Latvian Agriculture,“ Slavic Review, Vol. XXII, No. 1 (Mach, 1963), pp. 121-125.
6. V. Sitchikhin, Sovietų sąjungos Vakarų ekonominio regiono pirmininko pavaduotojas, „Tesnee ob edinit' usiliia respublik Pribaltiki,“ Kommun'ist Sovetskoi Latvii, No. 4 (April, 1963), p. 37.
7. ibid.
8. Walter C. Banaitis, „Die Industrialisierung Sowjetliitauens,“ Acta Baltica, II, 1962, p. 228.
9. Hellmuth Weiss, „Die baltischen Staaten,“ in Ernst Birke und Rudolf Neumann, Die Sowjetisierung Ost-Mitteleuropas (Frankfurt-Berlin: Alfred Metzner, 1959), p. 62.
10. Alfredo Berzino istorija, The Unpunished Crime (New York: Robert Speller and Sons, 1963), p. 255ff; also Victor Zorza's comments in Manchester Guardian, Dec. 3, 1959, p. 5.
11. Šiek tiek skirtingus, nors iš esmės panašius skaičius galima rasti Weiss, op cit., p. 30, ir Andrivs Namsons, „Die nationale Zusammensetzung der Einwohnerschaft der baltischen Staaten,“ Acta Baltica, I, 1960-1961, pp. 59-74.
12. Žr. I. Iu. Pisarev, Narodonaselenie SSSR (Moscow: Sotsek-giz, 1962), pp. 112-114. Pisarevas, savaime suprantama, visus nuostolius nurašo vokiečių okupacijai.
13. Programme of the Communist Party of the Soviet Union (Moscow: Foreign Languages Publishing House, 1961), esp. pp. 102-105.
14. Komjaunimo Tiesa, Lietuvos komjaunimo laikraštis, 1963, liepos 16d., p. 2.
15. IB Komunistas, teorinis Lietuvos komunistų partijos žurnalas, Nr. 11 (lapkritis, 1962), pp. 30-33.
16. Komunistas, No. 8 (rugpjūtis, 1962), p. 26.
17. Detaliau žiūrėkite – V. Stanley Vardys, „Recent Soviet Policy Toward Lithuanian Nationalism,“ Journal of Central European Affairs.Vol. XXIII, No. 3 (1963 spalis). pp. 313-332.
18. Latvijos švietimo ministras V. Samsons, cituoja Dy Andrivs Namsons, „Die Sowjetisierung des Schul – und Bildungwesens in Lettland von 1940-1960,“ Acta Baltica, I, 1960-1961, p. 155.
19. V. Vialias, „O robote Tallinskoi partiinoi organizatsii po ukrepleniu druzhby narodov,“ Kommunist Estonii, No. 3 (1964 kovas), p 21.
20. Problems of Communism, Vol. XII, No. 1 (1964 sausis – vasaris), p. 16ff.
21. „Soviet Nationality Policy in Perspective,“ Problems of Communism, Vol. IX, No. 3 (gegužė – birželis), 1960,), p. 34.