Gelbėtojų vadas: ką skęsdamas jaučia žmogus?

Kadangi straipsnis neatsako į klausimą, tai teks komentaruose atsakymo ieškoti. Skęstantieji yra sakę, kad po pirmo baimės pliūksno vėliau apima geras jausmas, net nesinori kilti. Matyt, smegenys taip reaguoja į deguonies trūkumą.

man atrodo, kad sudegt gyvam butu baisiau negu prigert.

Pazystu pora zmoniu, kurie po skendimo sake, kad jei zudytusi tai tik skandintusi. Tipo pradzioj baisu, bet po to ziauriai gera pasidaro. Nezinau kiek tiesos, bet taip snekama

Nu nzn... teko skest melnragei kai mazas buvau, tai nepasskyciau apie jokia ramybe ta akimirka kai trauki vandeni i plaucius. Jai jau norit nusizudyt yra greitesniu budu, su mazesniu panikos kiekiu. Kas liecia kazkoki jausma tai baime tik, daugiau nieko nejauciau.

Na jo čia dėl baisiausios mirties tai ryškiai perdėta matomai paprasčiausiai nori, kad žmonės labiau saugotus. Yra tekę skendimą patirti du kartus. Pirmą kartą kai nemokėjau plaukti jūroje užėjau į duobę antrą kartą kai mokėjau, bet neužtikrintai tada ežere kojas sutraukė bet to nė nepajutau. Tai galiu pasakyt tik tiek, kad jokios baimės nėra - išsijungi, darai toliau ką daręs ir žiūri filmą kaip vanduo užlieja kamera ir kaip vėl matosi horizontas. Supranti kas įvyko tik kai ištraukia į krantą. Buvo baisu? Mamai taip. PS dabar plaukioju puikiai, vandenį mėgau nuo mažens ir tie skendimai jokios baimės vandeniui neįvarė.

HM, as buvau superinis plaukikas/nardytojas ir tt, visos vaikystes vasaros praleistos prie vandens, tikiuosi vis dar esu bent trecdaliu toks kietas, kaip buvau. Pries pora metu prie vandens baliavojom, biski isgeriau, blyn vos nenuskendau 2 m gylyje, gavau pora geru gurksniu, aisku visi mate bet nieko nesuprato, kad kazkas netaip neissidaviau, susikaupiau ir issikapsciau kur sekliau, niekaip negalejau patiketi tuo kas atsitiko, kad sitaip gerai mokant plaukti alkoholis nubrauke mano sugebejimus nemaziau 90%. Gali prisivalges maudytis, aisku nepatartina, bet jokiu budu uzgeres, tai praktiskai mirtina.

Na aš tai pat plaukikas neblogas, teko kelis metus baseine plaukt. Dar nepamiršau nei plaukimo stilių, nei technikos, bet vieną kartą tikrai galėjo liūdnai baigtis. Prieš kokius 8 ar 9 metus, buvom išvykę pažvejot prie Nevėžio upės. Šiek tiek alaus aišku. Na ir pasišvietė protelis nusimaudyti. Balandžio 18d. buvo, bet saulutė šildė jau. Dar upė kiek tai patvinus ir sraunoka. Perplaukiau į kitą krantą, o krantas status nėra kaip išlipt, pailsėt. Teko iškart plaukt atgal, tada ir atsirado bėdų ir nuovargis bekovojant su srove. Buvau ir paniręs, niekas ten manęs jau nebūtų ištraukęs, bet įgūdžiai neišblėsę, tai šiaip ne taip parsikabarojau krantan. Ir kur tada buvo mano galva. Tai vat, vaikučiai, kaip rašė išgėrę su maudynėm geriau nedurnavot.

Patyres skenduolis karta baseine vos nenuskendau (isgelbejo treneris-priziuretojas), kita karta karjere (pats dugnu parejau Gyvenime esu patyres tik du, neispasakytai baisius dalykus: skendima ir springima. Na dar vienas buvo toks, kai kunas uzmiega, o samone dar veikia (iskart dusti ir paralyzius ir t.t.) Baisi panikos agonija mane apeme skestant. Gal todel, kad "jauti" mirti salia pat, o ne spontaniskai numirsti ir tiek Abu (rimti) skendimai nutiko be laso alkoholio, tiesiog gurkstelejus - panika ir demesys = 0 . Jau net ir valtyje plaukdamas dabar jauciuosi tikrai ne kaip. Baisu. Nors salia visad buna gerai mokanciu plaukti zmoniu, bet niekam nelinkes patiketi savo gyvybes. Zodziu, skendimai ivare tokia fobija, kad vandens malonumai man dabar visai ne malonumai - net vandens pramogu parke visas is baimes drebejau, kai velgi sugebejau kelis sykius gurksteleti vandens besileisdamas net vaiku pamegtais tuneliais