NATO vadovo hobis – priešų miestų griovimas ugnies katapultomis (4)
Šį penktadienį į Lietuvą pirmojo savo vizito atvyksta naujasis NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. 55 metų norvegas naująsias pareigas perima tokiu istorijos metu, kai NATO ir Rusijos nesutarimai išprovokavo įtampą, neregėtą nuo pat sovietų bloko žlugimo.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tokiomis aplinkybėmis J.Stoltenbergui tikriausiai lieka mažai laiko jo laisvalaikio pomėgiui – kompiuteriniams žaidimams. Apie šį pomėgį jis ne kartą buvo prisipažinęs savo šalies žiniasklaidai.
Slapyvardį sugalvojo KGB
„Kai buvo atverti kai kurie KGB archyvai, paaiškėjo, kad sovietų žvalgai savo dokumentuose man buvo davę Steklovo slapyvardį. Dabar tai tiesiog nepakartojamas jausmas, kai internete prie kokio nors žaidimo prisijungiu kaip Steklovas! – Norvegijos dienraščiui „Aftenposten“ prieš trejus metus sakė J.Stoltenbergas, kai antrą kartą dirbo šios šalies ministru pirmininku. – Juk negalėčiau žaidime vadintis tiesiog Jensu Stoltenbergu.“
Politikas pripažįsta, kad labiausiai mėgsta strateginius kompiuterinius žaidimus. Tokius kaip „Medieval: Total War“ arba „Age of Empires“. Šiuose žaidimuose reikia plėsti savo gyvenvietes, statyti vis tobulesnius pastatus, kaupti daugiau išteklių, tobulinti karines pajėgas, o po to grumtis su priešininkais dėl teritorijų.
Kompiuterių ekranuose verda tikrų tikriausi mūšiai, kuriuose kaunasi didžiulės armijos, katapultos svaido akmenis ir ugnies kamuolius, griūva miestų sienos ir galiausiai lieka vienas nugalėtojas, o kiti būna priversti pasiduoti arba žūva.
Trylikamečių pirštai miklesni
„Žaidime reikia pasirūpinti maisto atsargomis ir populiacijos gausinimu, kad užtektų grūdų, geležies, aukso ir kitų išteklių. Bet aš niekada nepasiekiu labai aukšto lygio. Žaidimas prasideda Viduramžiais ir aš tik vargais negalais pasiekiu Napoleono karų laikotarpį, o tada esu išspiriamas laukan. Mano valdose būna per daug maišto ir bado“, – apie pasiekimus virtualiame pasaulyje savikritiškai pasakojo J.Stoltenbergas.
Ar politiko patirtis nepadeda strateginio žaidimo lauke? „Na, čia svarbesni yra judesiai, motorika. Trylikamečių, su kuriais žaidžiu, pirštai, yra miklesni. Kol aš pastatau palapinę, jie padega mano malūną arba užgrobia kalvę. Internete jie mane nuolat nugali. Ten žaisti žvėriškai sunku“, – neslėpė J.Stoltenbergas.
„Pastaruoju metu pamėgau lengvesnį žaidimą „Red Alert“ – jame daugiau gryno veiksmo. Nereikia galvoti, kaip pamaitinti pavaldinius ar pakaustyti arklius. Būtina tik statyti ginklų gamyklas, iš kurių rieda tankai. Bet nesvarbu, už ką žaisčiau – už amerikiečius ar britus, – visada renkuosi tik Steklovo vardą“, – sakė norvegų politikas.
Realybė ir žaidimai turi panašumų
Ar galima rasti kokių nors panašumų tarp kompiuterinių žaidimų ir tikros šalies valdymo?
„Na... aš labai atsargiai gretinčiau žaidimų patirtį ir realią politiką. Bet tai labai panašu: ir ten, ir ten nuolat tenka priimti sprendimus ir susidurti su biudžeto apribojimais. Jeigu išleisi per daug pinigų laivynui, mažiau jų liks žemės ūkiui, o vėliau trūks maisto ir nebegalėsi parengti tiek karių, kiek galbūt norėsi. Jeigu užsimanysi daugiau raitelių, turėsi mažiau lankininkų. Ir taip toliau. Yra daugybė kelių ir daugybė sprendimų, iš kurių reikia rinktis“, – realaus ir virtualaus valdymo panašumus ir skirtumus lygino J.Stoltenbergas.
Pasak jo, didžiausia kompiuterinių žaidimų problema ta, kad jie suryja daugybę laiko: „Žaidžiant valandos lekia kaip pasiutusios.“
Sovietų žvalgams žvejyba nepasisekė
KGB mėgino verbuoti ar bent jau užmegzti glaudesnius ryšius su J.Stoltenbergu paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais ir net buvo užvedęs jo asmens bylą, kurioje Norvegijos politikui buvo suteiktas Steklovo slapyvardis.
Tuo metu J.Stoltenbergas dirbo valdančiosios Norvegijos darbo partijos jaunimo organizacijos vadovu. Tos pačios organizacijos, kurios narių skerdynes 2011 metų liepą Utiojos saloje surengė liūdnai pagarsėjęs Andersas Behringas Breivikas.
Vis dėlto sovietų specialiosioms tarnyboms tada nieko nepavyko – J.Stoltenbergas 1989 metais apie įkyrų domėjimąsi jo asmenybe ir įtartinus ryšius su SSRS rezidentais pats pranešė Norvegijos saugumo tarnybai, o ši, išsiaiškinusi aplinkybes, rekomendavo J.Stoltenbergui nutraukti bendravimą su sovietų ambasados atstovais.
Po to sovietų šnipams teko atsitraukti ir palikti karjeros laiptais kylantį Norvegijos politiką ramybėje.
Politikų dinastijos atstovas
Norvegijos žiniasklaida šį mėginimo verbuoti J.Stoltenbergą atvejį išsamiai nagrinėjo 2010-aisiais, o ir pats J.Stoltenbergas nevengia apie tai viešai kalbėti, tvirtindamas, kad jam nėra ką slėpti ar ko gėdytis. Dėl to ir žaisdamas kompiuterinius žaidimus juokais naudoja tą patį sovietinių žvalgų jam už akių suteiktą slapyvardį.
J.Stoltenbergas buvo Norvegijos premjeru 2000–2001 metais ir dar dvi kadencijas iš eilės – nuo 2005-ųjų iki 2013-ųjų. Prieš tai jam dar teko dirbti šalies pramonės ir energetikos bei finansų ministru.
NATO generaliniu sekretoriumi jis buvo paskirtas šių metų kovą ir prieš pusantro mėnesio perėmė vadovavimą 28 valstybių kariniam aljansui.
J.Stoltenbergas yra politikų dinastijos atstovas. Jo tėvas Thorvaldas Stoltenbergas įvairiose Norvegijos vyriausybėse tarp 1979-ųjų ir 1993-iųjų dirbo šalies gynybos ir užsienio reikalų ministru. Jo motina Karin Stoltenberg ėjo viceministrės pareigas Komercijos ir transporto bei Prekybos ir pramonės ministerijose.
