Nuo gandų pavargusi lietuvė papasakojo, koks iš tiesų yra gyvenimas Norvegijoje (40)
Noriu savo istorija apie Norvegiją pasidalinti ir aš, kadangi kategoriškai nesutinku su šia komedija Lietuvos žiniasklaidoje. Į Norvegiją iš Kauno atvykau prieš penkerius metus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Buvau meilės emigrantė, tad nebuvo baisu miesto šurmulį ir artimuosius iškeisti į miestelį tolimojoje Šiaurėje. Juo labiau, kad norvegiškai nemokėjau nė žodžio. Laimė, tai nebuvo problema – vietiniai žmonės puikiausiai supranta angliškai.
Iš pradžių ėmiausi bet kokio darbo vien tam, kad tiesiog išsilaikyčiau: dirbau ir žuvies fabrike, ir padavėja kavinėje, bare. Vienu metu dirbau trijuose darbuose, beveik visiškai neskirdama laiko miegui – buvau pilna jėgų ir entuziazmo veikti. Tai atsipirko – greit išmokau norvegų kalbą ir žmonės pradėjo laikyti mane vietine, galiausiai gavau gerai apmokamą darbą.
Nors tėvai sakė, kad Lietuvoje būčiau daug pasiekusi, Norvegijoje pamačiau, kad už sąžiningą darbą yra atlyginama ir galima čia rasti laimę. Tiesa, to paties negalėčiau pasakyti apie dalį lietuvių: nors dabar draugauju su keliomis puikiomis lietuvių šeimomis, iš pradžių buvo kitaip – pamenu, buvau gąsdinama, kad „neišsišokčiau“, kad turiu paklusti vietinių lietuvių taisyklėms. Tačiau nereikia į juos kreipti dėmesio.
Gerą ir laimingą gyvenimą susikuri pats. O aš šiuo metu įkūriau viešbutį ir kavinę, jiems pati ir vadovauju – netikiu, kad tokia greita sėkmė nusišypsotų Lietuvoje. Norvegai labai draugiški, geranoriški, tolerantiški, aplink – vien šypsenos, nors oras didžiąją metų dalį yra tikrai šaltas. Kiek teko susidurti su valstybinėmis institucijomis, visur bendraujama paslaugiai, profesionaliai – Lietuvoje įprasto „naglumo“ čia nepastebėjau, to mūsų tautiečiams reikia pasimokyti.
Tiesa, kad ir kaip gera yra dirbti ir užsidirbti, šeimos, likusios Lietuvoje, ilgiuosi nuolatos. Reti susitikimai tik iš dalies užpildo tą trūkstamą ryšį su tėvais, tačiau džiaugiuosi, kad galiu sau leisti nupirkti jiems kelionės bilietus ir pasikviesti pas save – tai padeda ir jiems geriau pažinti Norvegiją. Bet gimtinės ilgesys nėra toks stiprus, kad svarstyčiau grįžimą į Lietuvą ilgam laikui.
Apskritai, čia visa aplinka motyvuoja veikti, tobulėti ir būti tiesiog geresniu žmogumi. Dėl to ypač ima pyktis, kai Lietuvos žiniasklaidoje ar lietuvių bendruomenėje susiduriu su atviru melu, norvegų vadinimu troliais. Šie „troliai“ sukūrė turtingą, atvirą visiems valstybę, kurioje gera gyventi.
Iš pradžių ėmiausi bet kokio darbo vien tam, kad tiesiog išsilaikyčiau: dirbau ir žuvies fabrike, ir padavėja kavinėje, bare. Vienu metu dirbau trijuose darbuose, beveik visiškai neskirdama laiko miegui – buvau pilna jėgų ir entuziazmo veikti. Tai atsipirko – greit išmokau norvegų kalbą ir žmonės pradėjo laikyti mane vietine, galiausiai gavau gerai apmokamą darbą.
Nors tėvai sakė, kad Lietuvoje būčiau daug pasiekusi, Norvegijoje pamačiau, kad už sąžiningą darbą yra atlyginama ir galima čia rasti laimę. Tiesa, to paties negalėčiau pasakyti apie dalį lietuvių: nors dabar draugauju su keliomis puikiomis lietuvių šeimomis, iš pradžių buvo kitaip – pamenu, buvau gąsdinama, kad „neišsišokčiau“, kad turiu paklusti vietinių lietuvių taisyklėms. Tačiau nereikia į juos kreipti dėmesio.
Gerą ir laimingą gyvenimą susikuri pats. O aš šiuo metu įkūriau viešbutį ir kavinę, jiems pati ir vadovauju – netikiu, kad tokia greita sėkmė nusišypsotų Lietuvoje. Norvegai labai draugiški, geranoriški, tolerantiški, aplink – vien šypsenos, nors oras didžiąją metų dalį yra tikrai šaltas. Kiek teko susidurti su valstybinėmis institucijomis, visur bendraujama paslaugiai, profesionaliai – Lietuvoje įprasto „naglumo“ čia nepastebėjau, to mūsų tautiečiams reikia pasimokyti.
Tiesa, kad ir kaip gera yra dirbti ir užsidirbti, šeimos, likusios Lietuvoje, ilgiuosi nuolatos. Reti susitikimai tik iš dalies užpildo tą trūkstamą ryšį su tėvais, tačiau džiaugiuosi, kad galiu sau leisti nupirkti jiems kelionės bilietus ir pasikviesti pas save – tai padeda ir jiems geriau pažinti Norvegiją. Bet gimtinės ilgesys nėra toks stiprus, kad svarstyčiau grįžimą į Lietuvą ilgam laikui.
Apskritai, čia visa aplinka motyvuoja veikti, tobulėti ir būti tiesiog geresniu žmogumi. Dėl to ypač ima pyktis, kai Lietuvos žiniasklaidoje ar lietuvių bendruomenėje susiduriu su atviru melu, norvegų vadinimu troliais. Šie „troliai“ sukūrė turtingą, atvirą visiems valstybę, kurioje gera gyventi.
(385)
(64)
(318)