Prašyti ar neprašyti atlygio už rastą išmanųjį? Štai koks klausimas

Geras darbas yra geras, kai mainas nesitiki nieko. Jeigu tikiesi, tai 2ia jau ne geras darbas, o prekyba. Tod4l viskas normaliai. Geriausia b8tų palinkėt jam sekmės ir pasidžiaugti už jį, kad jis gavo telefoną. Tai ir turi būti didžiausias džiaugsmas, kad padėjai žmogų, kokio tu dar atlygio nori? Čia tas, kas padėjo turi dėkoti daugiau, nes jis praturtino savo sielą padėdamas. Net pasibarti norisi, kai tokie egoistai rašo rašynius. Todėl atlygio nereikia prašyti, bet ir nebūtinai susitikti, kur jis pametė, galima susitikti, kad jis į tavo būtų ateitų, kur tau patogiau, bet nesitikėti, kad jis turės kažką sumokėti, nes kaip rašiau, tai jau iš karto tampa derėjimasis, prekyba, kaip prekiauja obuoliais ar dar kuo nors turguje, tu man duok tą, aš tau duosiu tą, tai jau iš karto tampa prekyba, o geras darbas nieko dėtas tampa. Arba laukti galima, kad jis norės atsidėkoti ir galbūt duos ką (nors tai nevisai teisinga), bet jei nutiks kitaip, reikia nenusiminti, nesupykti, neparodyti pretenzijos, nepasitenkinimo, o būt dėkingu žmogum už tai, kas įvyko, už viską kas vyksta, nusišypsot, nes tu jau gavai atlygį, dvasinius turtus į sielą ir padėkot jam už tai.

Na radėjęs daro dėl gero darbo, ar dėl naudos? Rašo taip, lyg apsimesdamas dėl gero darbo, bet piktinasi, kad prastą atlygį gavo. Per savo gyvenimą radau berods 2 pinigines ir kokius 4-5 telefonus. Nė karto jokio atlygio neprašiau ir negavau. Užtat tarpmiestinio autobuso vairuotojas, radęs mano piniginę jau po to, kai skambinau į savo telefoną, pareikalavo už grąžinimą 200 litų, prieš tai nuodugniai patikrinęs visą turinį. Jei būčiau pats atsiiminėjęs, būčiau pakvietęs policiją ir surašęs protokolą dėl vagystės. Planavau \

Esu radęs piniginę, grąžinau savininkui. Davė 50 Lt. Padaviau, nei derėjausi, nei laukiau, nupėdinau savais keliais - pasivijo ir atsidėkojo. Būna bjauriau - grąžini, o apkaltina, kad išsiėmei dalį pinigų.

Tu teisingai pastebėjai. Bet policijos kviest nereikėtų. Kiti tegul daro kaip nori, jei jie nori apgauti, tegul apgauna, prašo pinigų, svarbiausia pačiam elgtis gerai, o ne žiūrėt kaip kiti daro, iš tos pusės, kad jei kiti negerai daro, tai ir pačiam tada negerai daryti. Tas kas negerai daro, jis vis tiek gaus už tai vaisius tam tikrus. Jo ir bausti nereikia, jis save nubaus, jam susiklostys nemalonumai paskui, kurie mokys jį. Ir per jo išbandymus galima pačiam tapti stipresniu, išbandymai, jei jie nesulaužia, jie sustiprina.

\

Niekada nieko negalima gražinti radus Lietuvoje, čia ne ta šalis kur tai galima daryti, įsikalkit visi tai į galvą, gyvenam degradų valstybėj...

"Taigi kyla klausimas, ar verta grąžinti pamestus daiktus, gal tiesiog palikti gulėti, jei pats savininkas nevertina pastangų" - vienareišmiškai palikti, gal jei neatsiras "gerųjų samariečių" norinčių grąžinti už atlygį (t.y. praktiškai ta pati vagystė tik švelnesnė) tai pats savininkas grįš ir pasiims.

Į reketą teigiamai nereaguoju.

Telefonas buvo ne obuolys o prestigio. Ekonominės klasės telefonas. Tokio telefono šeimininkas tikrai skaičiuoja pinigus. Jautėsi kaip ir skolingas bet žmogus kuris gražino nieko nepaprašė tai nieko ir nedavė. Įsivaizduokit save tokioje situacijoje. Telefono vertė tikriausiai nesieke 100EUR, didelių pinigų pasiūlyti negali, o su keliais eurais bijai žmogų įžeisti. Taigi tokioje situacijoje didžiausiais atlygis turi būti nuoširdi padėka, ar koks kavos puodelis jai susitikai netoli kavinukes. Kai radau aš telefoną man net į galva neatėjo kad galima prašyti atlygio, kadangi neturėjau laiko terliotis, sutariau kad iškviesiu taksą paduosiu telefoną ir taksi pristatys telefoną kur jam reikia, o jis už taksą susimokės.

Rado telefoną ir iš karto pradėjo planuoti atlygį, net parinko vietą, kuriame atlygio tikimybė didesnė. Aš asmeniškai neimčiau net jei siūlytų. Nes radybos yra absurdas - tie pinigai nėra uždirbti, o imti pinigus vien už tai, kad buvai sąžiningas yra... nesąžininga.

Aš irgi manau, kad nesąžininga prašyt atlygio. Bet realybė yra tokia, kad pakankamai daug žmonių nėra sąžiningi. Vat pusbrolis buvo pametęs piniginę su keliais šimtais litų, tai atgavo tik su dokumentais. Tokių žmonių galėtų būt ir mažiau. O tokių, kaip mano sesė, ir piniginės, kurią rado, savininkas, galėtų būt daugiau. Sesė piniginę nuvežė į policiją, paliko savo telefono numerį, tai žmogus atsidėkodamas įteikė dovanų maždaug už 100€. Straipsnyje užkliuvo tai, jog telefonas yra vertingesnis už piniginę. Nė velnio. Pametus telefoną - du veiksmai: 1. Užblokuoji telefoną nuotolinių būdu. 2. Praneši telefono operatoriui. Pametus piniginę, vargo daug daugiau: 1. Tapatybės dokumentai(teisės, kortelė) 2. Banko kortelė 3. Automobilio dokumentai 4. ... Retas telefonas vertas daugiau, nei vargas susitvarkyt visus teisinius reikalus.

Jus gal DEBILAI? KA cia isvis diskutuot. TAI AISKU, kad nereikia tiketis ir tuo labiau PRASYT atlygio. Susikti LIETUVIAI. 2 kartus buvau rades, viena karta telefona gera, kita karta pinigine, abu katus grazinau. Viena karta gavau sokolada, kita karta nuosirdu padekojima, abu kartus buvo geras jausmas, tikiuosi, kad kai as ka nors pamesiu, irgi kas nors ras ir grazins.

Čia yra solidarumo reikalas, tu atiduoti rastą daiktą už ačiū tikėdamasis, kad ir kitas žmogus, tau atiduotų tavajį. O jei prašinėt atlygio, tai čia jau reketavimas... Išsipirk tai kas tavo. Seniau panašiai auto vagys darė, pavogia auto, po to ieško skelbimų tema "dingo automobilis, radusiems atsilyginsim", susiranda ir tiesiai šviesiai pasako kainą už tavo daiktą. Toli nenuėjom, tiesa?

Nesenei pameciau telefona, bet prisiskambinau susitarem susitikt sako - mokek 100 euru , as ji ant triju raidziu . Nuejau i salona, nes telefas draustas gavau nauja , o po keliu dienu skambina pasiimk savo plyta .

Savininkas gaidys. Atsilygintų kaip gali – tegu ir ledinukais, bet nemala š.. Kažkada autobuse buvau pametęs korteles: nuolatinis, vizitinės, banko kortelė, kažkiek grynų. Žodžiu, man nieko vertingo, tik nemalonumai. Ryte rado kažkoks geros dūšios bomželis, važiuodamas į darbą. Puikiai žinojo, kad likau „basas“. Pagal vizitinę paskambino į darbą, bendradarbis man perskambino, aš pasiskolinau iš kaimynų taksui, paskambinau radusiajam ir tiesiog per pietų pertrauką apiprekinau parduotuvytėje ant kampo. Dar prisegiau 50 Lt. magaryčių – žodžiu, atidaviau viską, ką tuo metu turėjau, pasilikau tik grįžimui į darbą. Straipsnio autorei būčiau pataręs užsiminti, kad telefoną rado močiutė, kuri vos pragyvena iš minimalios pensijos. Kad „šrote“ už tą ragelį gautų daugiau nei ledinukų. Tegu išsiperka bent ašaromis.

Brangiausias Prestigio telefonas su dviem sim nekainuoja 150 Eurų. Greičiausiai telefono kaina nesiekė 100 eurų. O autorius nori , kad būtinai atsidėkotų arba bent ledinukų nupikrtų. Su 5 eurais kaip ir neisi, o nupirkti ledinukų dar reikia susiprotėti, kodėl ne ledų ? Jei jau nori atligio tai sakyk, mat rado telefoną su touchscreenu ir jau galvoja telefonas bus kokie 500 eurų tai galima bus išsireketuoti pinigų. Jei jau radai tai arba gražink nieko nesitikėdamas arba lauk kol policija į duris pasibels (android telefonų savininkas nepriklausomai nuo sim kortelės gali pasitikrinti telefono vietą jei internetas įjungtas).

pameciau telefona sony erikson, kazkip panasiai vadinosi ir plius neismanusis, tai buvo 3 metai atgal, kai prisiskambinau ir nuejau atsiti daviau aguonos saldainiu kg, manau panasiai tiek tas tel kainuoja nenorejau kontaktu prarasti

Geda straipsnio autoriui turetu buti. Padare gera darba, labai tikejosi didelio atlygio, labai liko nepatenkinta "aciu", o paskui dar bande skambint ir "pasiūlyti kažkaip asmeniškai atsidėkoti močiutei". Kazin tas asmeniskas atsidekojimas turetu but zemas nusilenkimas, ar piniginis, kad telefono savininkas neliktu visa gyvenima skolingas? Turekit sazines, gi tik vargana telefona grazinot, o ne kazkieno gyvybe isgelbejot, kad pusei gimines zmogus turetu atsidekoti.

Dar kartą taip parašysi gausi kvietimą į teismą už šmeižtą

, žmogaus laikas, rūpestis ir sąžinė nekainuoja? O kontaktai, pats numeris, gal dar viena kita nuotrauka? Jeigu visa ta vertybė susiveda į kelias banbonkes, tai savininkas galėjo tiesiai šviesiai ir pasakyti „dovanoju tą ragelį, tik SIM išmesk ir atstatyk gamyklinius parametrus“. Kad radėja purkštauja, tai negražu – gal tikrai žmogus nesmarkiai finansiškai laikėsi. Bet ir savininkas geras: kas jam trukdė prieš susitikimą užsiminti, kad negalės dosniai atsilyginti? Ko čia mandravotis? Žmogus daro jam paslaugą – tai sunku įvertinti, kad, tarkim, sugaišo porą valandų, ir už jas dera atsilyginti?