Australas, iš savižudybės gniaužtų ištraukęs mažiausiai 160 gyvybių
(1)
Netoli Sidnėjaus esančio stataus skardžio gyvenęs Donas Ritchie 45-erius buvo tikras angelas sargas žmonėms, kurie prie skardžio ateidavo su ketinimais pasitraukti iš gyvenimo. D. Ritchie gyveno prie gyvenimo išvargintiems australams puikiai žinomos vietos Watsonso įlankoje, vadinamos "Plyšiu". Oficialiai D. Ritchie "ištraukė" 160 nusižudyti nusprendusių asmenų, tačiau angelo sargo artimieji sako, kad tokių atveju buvo daugiau kaip 400 – tiesiog ne visi atvejai buvo užregistruoti.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Išvydęs nevilties apimtą žmogų prie savižudžių pamėgto skardžio, Donas tiesiog prieidavo į viršų atgręžtais delnais ir šypsodamasis klausdavo: "Ką galėčiau padaryti, kad jums padėčiau?" Klausimas paprastas ir gal net banalus, tačiau juo D. Ritchie pavykdavo užmegzti kontaktą su nevilties apimtais žmonėmis ir pakviesti juos į savo namus puodeliui arbatos.
"Aš nuoširdžiai noriu jiems pasiūlyti alternatyvą, - sakė gyvybės draudimo agentu kadaise dirbęs D. Ritchie. – Aš visad elgiuosi draugiškai. Šypsausi."
Deja, išgelbėti Donui pavykdavo ne visus. Mat ne visi leisdavosi į kontaktą, o kai kuriais atvejais Donas tiesiog nespėdavo prieiti.
"Būdavo taip, kad žmogus žvelgia į Plyšį, o po akimirkos pamatydavau, kad jo ten nebėra, - viename interviu pasakojo nevilties apimtųjų gelbėtojas. – Man tai tapo gyvenimo būdo dalimi. Pasiūlydavau jiems mintį, kodėl neužsukus pas mane ir nepasikalbėjus apie slegiančias problemas prie puodelio arbatos ar skardinės alaus."
"Vieną vasaros vakarą pastebėjau ant siauros atbrailos tupintį jaunuolį, - apie vieną iš daugelio atvejų pasakojo D. Ritchie. – Priėjau prie jo, kalbinau, klausiau, kur gyvena. Jis nebuvo šnekus – vis žiūrėjo į vieną tašką priešais save. Kalbinau jį gal pusvalandį... Ir kai pasiteiravau, kodėl mums neužėjus pas mane išgerti arbatos arba, jei nori, alaus, jis atsakė "Ne" ir žengė nuo skardžio... Jo kepurė suplevėsavo ir liko mano rankoje."
Vėliau D. Ritchie sužinojo, kad šis 19-metis užaugo netoliese ir vaikystėje žaisdavo su jo anūkais.
Po kelerių metų Donas prie Plyšio pastebėjo sutrikusią moterį. Ji sėdėjo ant skardžio, šalia pasistačiusi nusiautus batelius.
"Pakviečiau ją užeiti. Prie arbatos puodelio ir sumuštinių ji papasakojo, kad jai mažai tepadeda vaistai nuo depresijos. Mano žmona patarė moteriai dėl medikamentų pasikonsultuoti su kitu gydytoju. Po kelių mėnesių ji vėl užsuko pas mus su buteliu prancūziško šampano. Vėliau ji mums atsiuntė kalėdinį atviruką su užrašu – "Niekada nepamiršiu Jūsų svarbios intervencijos į mano gyvenimą. Dabar man sekasi puikiai."
Vulahros savivaldybės atstovai savo ruožtu savižudybių problemai prie Plyšio išleido apie 2,5 mln. dolerių. Buvo pastatyti aukšti turėklai, šviestuvai su judesio jutikliais, įrengti pagalbos telefonai, stebėjimo kameros.
"Tačiau žmonės ir toliau čia eina, - karčiai šyptelėjęs sakė D. Ritchie. – Kažin, ar visa tai juo sustabdys."
2006 m. D. Ritchie buvo apdovanotas Australijos ordinu. 2010 m. jis su žmona buvo išrinkti Australijos Metų Piliečiais. 2012 m. besišypsantis vyriškis, kuriam buvo 86-eri, mirė nuo onkologinės ligos. Prieš mirtį jis paprašė savo sūnų ir žmonos nepalikti Plyšio be priežiūros –artimieji Dono valią vykdo ir dabar.