Per tris dienas Indijos mieste Mumbajuje taksi nuvažiavau tiek, kiek Lietuvoje per kelis metus, tačiau dėl to nenuskurdau.

Matyk ir girdėk mane!

Keliaudamas po pasaulį turėjau galimybę trims dienoms sustoti Indijos mieste Mumbajuje. 22 milijonų gyventojų miestas yra vienas judriausių pasaulyje, pasižymintis savitomis eismo tradicijomis. Apie jas daugelis visko bijančių vakariečių sako, kad ten vairuoti neįmanoma.

Šį jų sukurtą konservatyvų mitą galiu išsyk paneigti. Nes kiekvienoje betvarkėje yra sava tvarka. Taigi, kad ir kaip pradžioje chaotiškai atrodytų judėjimas, ilgainiui supranti pagrindines taisykles ir viskas tampa paprasčiau ir aiškiau. Bene pagrindinis vairuotojo argumentas – garso signalas. Jį reikia naudoti nuolatos. Tai nėra agresijos ženklas, o draudiškas įspėjimas – matyk mane, jausk mane, aš čia, važiuoju šalia.

Kitas principas – važiuojant reikia išnaudoti visus įmanomus plyšelius, nepalikti laisvų tarpų, mat šio miesto gatvės yra visuomet per ankštos esamam transporto srautui. Dėl to, kur yra keturių juostų eismas, natūraliai telpa šešios mašinų eilės.

Taigi pirmyn reikia judėti išnaudojant visus tarpelius ir kartkartėmis panaudoti garso signalą, kad kitas į tave neįvažiuotų. Posūkio signalą reikia pamiršti – tai turbūt nėra sudėtinga padaryti bet kuriam lietuviui, nes mes jų irgi dažnai nerodome.

Po trijų dienų blaškymosi miesto gatvėmis, taip ir liko mįslė šviesoforai. Mat raudonas šviesoforo signalas dažniausiai nėra kliūtis važiuoti – daugelis mašinų važiuoja nesustodamos, lyg degtų žalia šviesa. Kitose sankryžose vairuotojai drausmingai sustoja. Matyt, tik jie vieni žino, kaip elgtis konkrečiose situacijose.

Eismas be avarijų

Kad ir kokia didelė makalacija čia būtų, per tris dienas nemačiau nė vieno net menkiausio eismo įvykio. Plaukiant gatvėmis milijonams mažų automobiliukų, net nuostabu kartais išvysti vieną kitą prabangų S klasės Mercedes-Benz ar BMW 7. Dar keisčiau, kad tie automobiliai atrodo lyg ką tik išvažiavę iš automobilių salonų, jų kėbuluose neišvysi net menkiausio įbrėžimo. Matyt, juos saugo ne tik jų vairuotojai, juos užkliudyti vengia ir kiti eismo dalyviai. Juk tokiais limuzinais dažniausiai važiuoja aukščiausios kastos atstovai.

Tačiau oficiali statistika skelbia, kad Indija yra viena avaringiausių šalių pasaulyje, 2013 metais šios šalies keliuose žuvo 238 562 žmonės.

Kaip elgtis būnant pėsčiuoju? Pirmą dieną tai atrodė labai sudėtingas klausimas. Mat automobiliai nestoja nė vienoje pėsčiųjų perėjoje, net nemėgina stabdyti prieš einančius žmones.

Kodėl tada gatvės nenuklotos negyvais pėsčiaisiais, kodėl automobiliai masiškai nesidaužo sankryžose, nes visi važiuoja tiek degant radonam, tiek žaliam signalui?

Atsakymas labai paprastas: automobiliai čia juda gana lėtai, niekas čia nelaksto Vilniaus tempu. Kitas dalykas – vairuotojai jaučia vieni kitus, mato, bendrauja vieni su kitais. Tai ir yra žmogiškasis kontaktas, kurio taip trūksta Lietuvoje.

Už 1 eurą – skersai Mumbajų

Taigi kaip elgtis turistui, į Mumbajų atvykusiam kelioms dienoms? Atsakymas vienareikšmis: sėskite į taksi ir važiuokite užmiršę bet kokius nepatogumus. Taksi kainos yra tokios mažos, kad nesupranti, koks pelnas tai daryti. Nors degalų kainos čia šiek tiek mažesnės nei lietuviškos. Taksi daugiausiai naudojamos kelių tipų mašinos – Indijoje gaminamas „Hyundai“, mažos klasės automobiliukas, dydžiu beveik prilygstantis i10. Taip pat čia važinėja indiški automobiliai „Hindustan Ambassador“ ir mažieji „Suzuki“ vienatūriai. Tiesa, minėti indiški automobiliai jau dingsta iš gatvių, nes jų gamykla dėl prastos finansinės būklės buvo uždaryta.

Beveik visi automobiliai – su bagažinėmis ant stogo, tam, kad sutalpintų turistų lagaminus. Pradžioje atrodė nejauku, kai vairuotojas oro uoste sukrovė visą mūsų mantą ant stogo ir perrišo plona virvute. Tačiau per tris dienas šiame mieste įsitikinome, kad Indija yra saugi šalis, o indai – geranoriški, nepikti žmonės. Čia ir naktį gali drąsiai vaikščioti bet kokiame rajone nebijodamas užpuolimo.

Daugybė taksi automobilių yra savotiškai tiuninguoti – daugelio jų lubos aptrauktos spalvota klijuote su gėlytėmis, o ant priekinio skydo pūpso koks nors religinis altorius.

Vieni taksi automobiliai yra švaresni, kiti – purvinesni, vienuose yra oro kondicionierius, kituose nėra, tačiau tos mašinos yra kur kas geresnės už afrikietiškus taksi. Ir kainuoja kur kas pigiau.

O kainos čia ypatingos. Važiavęs valandą miesto gatvėmis taksistui sumoki 1–2 eurus. Per visą dieną, keisdamas vieną taksi po kito, sumoki apie 6–7 eurus. Tampa aišku, kad tikrai neverta nuomotis automobilio ir už jį mokėti 30 eurų per dieną ar juo labiau nuomotis mašiną su vairuotoju už 50 eurų.

Žinoma, jeigu reikia keliauti toliau už miesto, taksistai neišgelbės. Mat daugelis jų nenori išvažiuoti iš savo teritorijos. Tačiau tam yra traukiniai. Kelionė jais taip pat labai pigi. Keturi bilietai kelionei traukiniu iš miesto centro į naująjį Mumbajų kainavo 1 eurą.

Vagono sienos priminė galbūt tik filmuose matytas kalėjimų sienas. Tokį įspūdį sustiprino grotuoti langai. Vagonai – pilni žmonių. Vietiniai mus smalsiai apžiūrinėjo, matyt, labai retai tame vagone važiuojančius baltuosius.

Komentarai (3)