Atgal nusprendėme važiuoti pirmos klasės vagonu. Tuomet keturi bilietai jau kainavo dešimt eurų. Iš esmės vagonas beveik niekuo nesiskyrė, išskyrus kiek minkštesnes sėdynes, palubėje pritvirtintus ventiliatorius ir mažesnę žmonių spūstį. Taigi pagal kainos ir kokybės santykį, matyt, geriau važiuoti paprastu vagonu kartu su paprastais žmonėmis.

Nemyli pigių mašinų

Šalies automobilių parkas yra indiškai korėjietiškai japoniškas. Važinėja daugybė vietinės gamybos automobilių. Tarp jų vyrauja vietinės gamybos monstras „Tata“. Turtingesni žmonės vairuoja „Mahindra“ visureigius. Tačiau keista, kad gatvėse matėme labai nedaug pasaulyje pagarsėjusių automobilių, kuriuos „Tata“ savininkas pagamino neturtingiems žmonėms. Tai „Tata Nano“, kuris Indijoje kainuoja kelis tūkstančius eurų. O to priežastis paprasta: indai, nors ir nepasiturintys, bet išdidūs – važiuodami tokiu automobiliu jie nenori savęs automatiškai priskirti varguolių klasei. Taigi pigiausio pasaulyje automobilio projektas nepasiteisino net ir skurdžioje šalyje.

Gatvėse važinėja daugybė „Hyundai“, „Kia“ ir „Toyota“ mašinų. Tai trys pagrindinės markės Indijos rinkoje. Jos vyrauja ir kitose Indijos okeano šalyse.

Ar verta skristi į Mumbajų? Jeigu nesate buvęs Indijoje, tuomet tikrai taip. Jeigu esate buvęs, tuomet negaiškite laiko, nes šalyje yra gažesnių vietų.

Grožis – skirtas valdininkams

Pirmuoju atveju šiame mieste gali daug sužinoti apie indų gyvenimo tradicijas. Vaikščiodamas miesto gatvėmis matai daugybę kolonojinių laikų rūmų. Tačiau apžiūrėti jų negali, nes to neleidžia daryti policininkai. Paprastai gražiausiuose pastatuose įsikūrusios kokios nors biurokratinės jėgos įstaigos – Aukščiausiasis teismas, policija, armija. Kartais už pastato gražuolio sienų slypi universitetas. Aplink tuos gražius pastatus stovi daugybė gražių mašinų ir išdidžiai vaikšto valstybės tarnautojai.

Kitoje pusėje tvoros, gatvėje ant šaligatvio, moteris verda košę savo gausiai šeimai. Tai žemiausios kastos atstovai, kurie gimsta ant šaligatvio ir čia miršta. Turistai mielai fotografuojasi su gražiais indų vaikais, o tie nesidrovi pasakyti: dolar, dolar. Vargšų, elgetų, nelaimėlių čia yra labai daug. Vieni gyvena gatvėje, kiti – lūšnyne. Mumbajuje yra didžiausias pasaulyje lūšnynas, kuriame gyvena apie 3 milijonus žmonių. Visi jie bando išgyventi ką nors veikdami – valydami batus, prekiaudami niekučiais, prašydami išmaldos ir pan.

Žymių vietų, kurias rekomenduoja aplankyti garsūs turizmo portalai, šiame mieste nėra daug.

Mumbajuje galima pamatyti ne tik gražios architektūros, bet ir kelias valandas praleisti Indijos istorijos muziejuje, kuris, beje, nemokamas.

10 ar 1 000?

Ar brangu būti Mumbajuje, rūpi daugeliui ten važiuojančiųjų. Ir į tą klausimą nėra vienareikšmio atsakymo, kad čia galima pragyventi už 10 eurų per dieną – lygiai taip pat sėkmingai galima išleisti 1 000 eurų. Jeigu gyvensite labai geruose viešbučiuose ir vakarieniausite brangiuose restoranuose, pinigų išleisite ne ką mažiau nei Šveicarijoje.

Tačiau jeigu būsite kuklesnis, čia galima pragyventi pigiai. Štai nakvynė pačioje miesto širdyje esančiame dviejų žvaigždučių labai tvarkingame viešbutyje su pusryčiais dviem asmenims kainavo 60 eurų. Pietūs netoliese esančiame indiškame restorane keturiems žmonėms kainavo 30 eurų. O štai pirmieji pietūs, neapdairiai pasirinktame itališkame restorane, atsiėjo tris kartus brangiau.

Žinoma, pigiausia valgyti tose vietose, kur maitinasi patys indai, tuomet patiekalas kainuos vieną eurą. Tačiau prisipažinsiu, stebint visuotinę nešvarą, nesinori susigadinti kelionės dėl paleistų vidurių ar apsinuodijimo. Dėl to, daugelio kolegų paraginti, pasiėmėme stiprios lietuviškos trauktinės, kurią lyg vaistą po 100 gramų vartojome vakarais.

Per tris dienas eismo subtilybes suprasti kur kas lengviau nei tūkstantmečiais skaičiuojamą šios tautos istoriją, unikalią kastų sistemą, religinį gyvenimą.

Keturi Ratai

Komentarai (3)