– Kokia buvo pati įsimintiniausia patirtis, dirbant Kaukaze, Irake, Afganistane ar kitose vietose?

– Tokių įvykių, liudijančių karą ir įstrigusių mano atmintyje amžiams yra pernelyg daug. Kai kurie iš jų džiugūs, kai kurie – siaubingi košmarai. Vienas iš tokių nutiko man klausantis sužeistų Irako karių aimanų: jie šaukė iš po savo bunkerio griuvėsių, kurį prieš akimirką subombardavo amerikiečių naikintuvas. Aš buvau už kelių šimtų metrų, tačiau atrodė lyg stovėčiau greta. Tos akimirkos siaubą sunku išreikšti žodžiais.

Taip pat mane persekioja ir karo zonose matytų gyvūnų vaizdai – tai nereiškia, kad žmogaus gyvybė man mažiau reikšminga, tačiau gyvūnai kare tokie bejėgiai… Kartą Kurdistane mačiau stimpantį asilą. Jis kankinosi agonijoje ir aš prašiau specialiųjų pajėgų kareivių, su kuriais buvau, kad išvaduotų jį iš baisių kančių, tačiau jie negalėjo to padaryti, nes bijojo, kad šūvis atkreips priešų dėmesį.

Visi prisiminimai, susiję su mano bičiuliais žurnalistais, kareiviais ar partizanais, civiliais, yra patys šilčiausi, tačiau morališkai bene labiausiai gluminančią akimirką patyriau Irake. Su grupele JAV komandosų įstrigau ligoninėje, šalia priėmimo skyriaus. Greitosios pagalbos automobilis pasirodydavo kas kelias minutes su vis naujais nukentėjusiais civiliais. Paramedikai neštuvais į operacinę gabeno žmones, kurie jau būdavo praradę gyvastį.

Šioje lauko ligoninėje taip pat pamačiau išskirtinio grožio, trečią dešimtį perkopusią moterį, kuri per sprogimą buvo netekusi pusės viršugalvio. Kai ten buvęs gydytojas, kurio visi drabužiai buvo permirkę krauju, suprato, kad esu amerikietis, jis ėmė muštis į krūtinę ir skausmingai šaukti: „Ar tai, ką mums atnešėte yra demokratija?“. Tada aš nežinojau, ką jam atsakyti. Nežinau iki šiol.

– Kaip pavyko prisitaikyti prie normalaus gyvenimo, grįžus iš vietovių, kuriose karas – kasdienybė?

– Nesvarbu, ar tu karo reporteris, humanitarinę pagalbą teikiantis asmuo, dirbantis konflikto zonose, kovoje dalyvaujantis kareivis ar civilis, grįžti į įprastą gyvenimo ritmą yra labai sunku. Visi esame drėbti iš to pačio molio, dėl to norėčiau, kad labiau užjaustume pabėgėlius, plūstančius iš Irako, Sirijos, Afganistano, Sudano ir kitų pragariškų vietų.

Karo reporterio darbas kainavo man santuoką. Iš Čečėnijos grįžau kęsdamas potrauminio streso sutrikimus (PTSS). Man buvo paskirtas psichologinis gydymas, po kurio iš tiesų jaučiausi geriau. Tuomet, ilgai nelaukęs, vėl išvažiavau į karo zonas ir, neslėpsiu, ketinu vykti dar nors keletą kartų. Nebesu toks jaunas, koks buvau anksčiau, ir suprantu, kad greitai turėsiu užleisti vietą naujajai karo reporterių kartai. Man pasisekė, kad šiandien šalia savęs turiu žmogų, kuris mane palaiko ir myli – tai mano širdies draugė iš Lietuvos.

Kartą pabuvus kare, tų atsiminimų neįmanoma ištrinti iš atminties.

PTSS palyginčiau su alkoholizmu – žmogus, tapęs alkoholiku, visada turės tam tikrą „žymę“, net jei daugiau ir nebeišgers nė taurelės. Taigi, nors oficialiai PTSS man buvo išgydytas, iki šiol nemėgstu fejerverkų sproginėjimo ir medžioklės sezono, nes medžiotojų šūvių garsai man primena aidinčias karo ginklų salves.

– Ar grįžus namo, aplanko karo lauko, adrenalino, išbandymų ilgesys?

– Taip, išsivystė keistas refleksas – virš galvos praskrendančio sraigtasparnio garsas mane jaudina, o išgirdus besisukančius helikopterio sparnus, vis dar užverda kraujas – tai įprastinis šiuolaikinio karo garsas. Esu skridęs koviniais sraigtasparniais, esu buvęs jų viduje, į šiuos šaudant, taip pat esu nuo jų bėgęs ir slapstęsis. Lietuvos jungtinės oro pajėgos turi sraigtasparnį MI8, kuris vis praskrenda virš Kauno. Kai tik jį išgirstu, noriu griebti savo šalmą, neperšaunamą liemenę ir vėl grįžti į karo lauką.

Sugrįžus iš ten, sunkiausia yra tai, jog viskas aplinkui atrodo nebeatpažįstama, nes karo zona prilygsta namams, kuriuos palikai. Kur kas lėtesnis gyvenimo tempas, įprasta kasdienybė ir realus pasaulis atrodo svetimi, apima jausmas lyg būtum ateivis iš kitos planetos. Karas apdovanoja supratimu, kas iš tiesų svarbu ir leidžia pamatyti tikrąją žmogaus egzistencijos esmę, nekreipiant dėmesio į visus materialius ir paviršutiniškus dalykus.

Kai esi matęs tikrą žiaurumą, barbariškumą, siaubą, neapsakomas kančias, skausmą ir įniršį, stinga kantrybės viešumoje žmonių rodomam šiurkštumui, nepagarbai, nemandagumui – tokiems žmonėms nustoji jautęs pagarbą, norisi papurtyti juos ir šaukti „pabuskite!“.

Kai supranti, koks gyvenimas yra trapus ir nenuspėjamas, kaip greitai džiaugsmą keičia sielvartas, gėrį – teroras, taiką – karas, iš gyvenimo imi reikalauti geriausio, ką jis gali suteikti. Kai kuriuos žmones karas paverčia monstrais, šaltakraujais žudikais, tačiau jis taip pat gali pažadinti tyriausią bei geriausią žmogaus prigimtį, norą padėti kitiems ir supratimą, kad gyvenimas – tai brangi dovana.

Komentarai (1)