„Buvau paskutinis žurnalistas, ėmęs iš jo interviu akis į akį ir matęs jį gyvą. Dėl šio žmogaus leidausi į 750 km slaptą kelionę per Rusijos užimtą Kaukazą: užsimaskavęs keliavau automobiliu, pėsčiomis, raitas, kirtau 40 rusų kontrolės punktų, o kartą vidury nakties net perbėgau skersai Rusijos armijos bazę“, – istorinį interviu su Čečėnijos sukilėlių vadu Aslanu Maschadovu prisimena JAV karo žurnalistikos veteranas ir naujasis Kauno technologijos universiteto (KTU) lektorius Chrisas Kline.

C. Kline, šį pavasarį papildysiantis KTU Informatikos fakulteto (IF) lektorių gretas, – netradicinis akademikas. Studentams Radiotelevizijos interneto žurnalistikos modulyje paskaitų ciklą skaitysiantis JAV nepriklausomas karo ir tiriamosios žurnalistikos reporteris – buvęs „CNN International“, „ABC News“ ir „Fox News“ televizijos kanalų korespondentas.

Žiniasklaidos informacinių technologijų specializaciją pasirinkę trečiojo kurso studentai turės unikalią progą, neišvykstant iš Lietuvos, semtis tarptautinės patirties iš patyrusio žiniasklaidos eksperto.

Naujasis dėstytojas, prisijungęs prie KTU IF Multimedijos inžinerijos katedros, savo paskaitose dalinsis asmenine patirtimi iš karo Kaukaze, Irake ir Afganistane bei kartu su studentais analizuos įvairias pasaulio politines krizes, ginkluotus konfliktus, kuriuos šiandien nagrinėja ir tiriamosios žurnalistikos ekspertai.

Skaitytojų dėmesiui – antroji išsamaus interviu su C. Kline dalis.

– Būdamas karo žurnalistu ėmėte interviu iš pačių įvairiausių žmonių. Kuriais savo interviu labiausiai didžiuojatės?

– Labiausiai didžiuojuosi interviu su Čečėnijos sukilėlių vadovu Aslanu Maschadovu. Buvau paskutinis žurnalistas, ėmęs iš jo interviu akis į akį ir matęs jį gyvą. Leidausi į 750 km slaptą kelionę per Rusijos užimtą Kaukazą, praėjus mėnesiams, kai Groznas pasidavė Rusijos armijai. Užsimaskavęs keliavau automobiliu, pėsčiomis, raitas, kirtau 40 rusų kontrolės punktų, o kartą vidury nakties net perbėgau skersai Rusijos armijos bazę. Ši kelionė buvo pati pavojingiausia mano karo žurnalisto karjeroje.

Interviu su sukilėlių lyderiu vyko viduryje miško. Mano žinių komandos trejetą, A. Maschadovą ir 60 jo vyrų nuo 3000 rusų kareivių skyrė vos keli kilometrai.

A. Maschadovas nebuvo radikalus ekstremistas, kaip jį bandė pavaizduoti rusų skleidžiama propaganda, – jis buvo pasaulietiškos mokyklos šalininkas, demokratas, teisingu balsavimu išrinktas Čečėnijos prezidentu, žmogus, kurį Jungtinės Tautos bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) laikė laisvu ir teisingu šalies vadovu, žmogus, kuris norėjo įvykdyti neįmanomą užduotį – išlaisvinti savo žmones, kurių likimui liko abejingas visas pasaulis.

Mano redaktorius iš „ABC News” laidos „Nightline“ man davė užduotį kovoti su Rusijos skleidžiama propaganda. Šią misiją uoliai vykdžiau, tačiau mano giliam liūdesiui beveik visi žmonės, kurie man padėjo, arba mirė kovose, arba buvo nubausti mirties bausme, arba nukankinti Rusijos karių. Turiu pažymėti, kad visai kas kita yra matyti pasipriešinimo judėjimą, būti tarp partizanų, o ne nuolatinių kareivių, kadangi dėl savo žemių, namų, kaimų, šeimos ir draugų kovoja paprasti žmonės – tai silpnųjų karas prieš stipriuosius. Už šią ekspediciją Amerikoje man buvo skirtas valstybinis žurnalisto apdovanojimas.

Tuo tarpu lankantis Londone Tedas Koppelis, vienas žymiausių JAV užsienio korespondentų, po šios kelionės Kaukaze man pasakė: „Nežinau, ar tu esi pats beprotiškiausias, ar pats drąsiausias mano pažįstamas žurnalistas“. Šis Čečėnijoje sukurtas dokumentinis filmas, visi įrašai ir kopijos yra saugomi keliuose Amerikos universitetuose, o spausdintinė istorijos versija atsidūrė pirmuosiuose Didžiosios Britanijos laikraščių puslapiuose. 

Didžiuojuosi tuo, bet įgyta patirtis man reiškia kur kas daugiau, nei apdovanojimai ar liaupsės. Ši ekspedicija visam laikui pakeitė mano gyvenimą, „pakrikštijo“ mane kaip karo reporterį. Čečėnijoje tapau tikru karo žurnalistu ir įgyvendinau pažadą, kurį daviau sau dar būdamas berniukas.

– Kalbant apie Ameriką, koks interviu jums įsiminė iš šios pasaulio pusės?

– Kitas interviu, kuriuo didžiuojuosi beveik tiek pat, įvyko Siudad Chuarese, Meksikoje, su valstybės prokurore. Tuo metu buvau CNN Meksiko biuro vadovas. Siudad Chuaresas išlieka žiauriausia masinių moterų egzekucijos vieta visame vakarų pusrutulyje, kur buvo nužudyta beveik 400 moterų. Niekur pasaulyje nebuvo įvykdytas tokio plataus mąsto neapykantos nusikaltimas prieš moteris dėl jų lyties, kaip šiame Meksikos mieste. Šis nusikaltimas vis dar nėra išspręstas dėl galimo Meksikos organizuotų nusikalstamų narkotikų kartelių ir policijos bendrininkavimo.

Kai prieš kamerą kalbėjausi su valstybės prokurore, šios žudynės buvo pačiame įkarštyje. Pokalbio metu be užuolankų kėliau klausimus dėl pareigūnės neprofesionalumo, korumpuotumo ir pasiaukojimo nebuvimo, sprendžiant šią analogų neturinčią bylą. Buvau sukrėstas šių vargšių moterų skerdynėmis Chichuachua dykumoje, kuri ir dabar vadinama „kaukių dykuma“, nes tiesa nežinoma iki šiol, o žudikai dar nesučiupti.

Buvau susitikęs su daug aukų motinų, todėl jaučiausi tarsi joms moraliai įsipareigojęs. Dieną po to, kai eteryje pasirodė mano interviu su prokurore, ji atsistatydino. Visi Meksikos valstybiniai laikraščiai rašė, kad mano interviu nulėmė pareigūnės likimą. Ir dabar norėčiau sugrįžti atgal į Chuaresą, nes šiandien tai narko-smurto karo zona.

– Nuo pavasario semestro dėstysite KTU. Kokie yra Jūsų, kaip šio Universiteto lektoriaus, tikslai?

– Su KTU studentais pasidalinsiu savo taip sunkiai įgytomis žiniomis, patirtimi ir požiūriu. Noriu jiems suteikti tai, ko jie kitaip nepatirtų ar nesužinotų. Bandysiu praplėsti jų mąstymą netradiciniais metodais ir tikiuosi, kad pavyks bent keletą iš jų įkvėpti pasirinkti žurnalisto profesiją.

Studentus mokysiu komunikacinių įgūdžių, analitinių gebėjimų, pasitikėjimo savimi, smalsumo, kaip mąstyti plačiau, laisviau. Taip pat atskleisiu jiems žurnalisto darbo moralinę, filosofinę ir dvasinę pusę. Nesvarbu kokį karjeros kelią studentas bepasirinktų, manau, kad visa tai bus galima pritaikyti jo ar jos būsimame profesiniame gyvenime.

Žurnalistas turi gebėti drąsiai imtis bet kokios temos, turėti ne tik paviršutiniškų, bet ir gilesnių žinių įvairiais klausimais. Jis yra specialistas, galintis išsiugdyti specifines žinias, diplomatas, derybininkas, komunikatorius, tyrėjas, pasakotojas, metraštininkas ir liudininkas, tiesos ieškotojas, debatų ekspertas, socialinis apžvalgininkas ir stebėtojas, teisingumo ir demokratijos gynėjas, keliautojas ir keleivis, nuolat siekiantis naujų žinių, ieškantis atradimų ir idėjų.

Pats esu multimedijos žurnalistas, dirbantis su rašytine medžiaga ir audiovizualine žurnalistika įvairiuose žanruose, tad darbas Multimedijos inžinerijos katedroje man puikiai tinka. Naujieji KTU kolegos turi didelį techninių žinių bagažą, o aš esu sukaupęs daug praktinės patirties, peržengiančios auditorijos slenkstį, tad kuo puikiausiai papildome vieni kitus, mažindami atskirtį tarp teorijos ir praktikos.

Manau, kad mano patirtis tarptautinėje politikoje padės pristatant šiandienos pasaulio įvykius, ko studentai paprastai nesitiki iš techninio profilio užsiėmimų. Bendraudamas su KTU studentais būsiu atviras ir sieksiu juos provokuoti – kaip amerikiečiui, man tai įprasta.

– Kokius studentų gebėjimus stengsitės ugdyti?

– Stengsiuosi, kad studentai peržengtų ribas, net ir tas, kurių jie manė negalintys peržengti dėl tam tikro „rezervo“, būdingo lietuvių kultūrai. Noriu, kad mano studentai atsivertų ne tik sau, ne tik žinioms, bet ir pasauliui už auditorijos ribų bei suvoktų save tame pasaulyje.

Manau, kad dėl to, jog tebesu žurnalistas už Universiteto sienų, tarp šio darbo ir vedamų paskaitų atsiras naudinga simbiozė. Bendravimas su studentais taip pat skatins mano paties mąstymo procesą ir kūrybiškumą, taigi – vyks mainų procesas. Tikiuosi, jog mano patirtis ir įgyti profesiniai įgūdžiai iš visai kitokios darbo aplinkos, leis praturtinti paskaitas Universitete.

– Ar Jums jau yra tekę dėstyti?

– Savo karjeroje man yra tekę būti mentoriumi ir dėstytoju Amerikos bei Didžiosios Britanijos pradedantiems žurnalistams, mokyti televizijos naujienų tarnybą Pietų Azijoje, duoti patarimų Kabulo Tolo televizijai, pirmaujančiam nepriklausomam televizijos tinklui Afganistane.

Taip pat esu dėstęs geriausiose šiaurės rytų Amerikos „Ivy“ lygos aukštosiose mokyklose, turinčiose puikią mokslinių pasiekimų reputaciją ir socialinį prestižą, t.y. tokiuose universitetuose, kaip Dartmutas, Smitas. Tačiau, tai yra pirmas kartas, kai buvau pakviestas dirbti kaip kviestinis aukštosios mokyklos lektorius, kurį vertinu kaip komplimentą ir garbę. Esu tikras savo identitetu ir pasiekimais, tačiau žinau ir tai, kad mokymasis yra visą gyvenimą trunkantis procesas – tai ir siekiu daryti. Dėstytojo darbas KTU man atvers naujas profesines galimybes ir naujus iššūkius.

Galiausiai, vienas iš mano tikslų yra išlaikyti tarpdiscipliniškumo dvasią ir kiek galima daugiau bendradarbiauti su kitų fakultetų katedromis – ypač humanitarinių mokslų srityje. Neabejoju, kad kartu mes nuveiksime daug, kuo ateityje galėsime didžiuotis.

Naujųjų kolegų buvau priimtas labai svetingai, katedroje jaučiuosi reikalingas – rodos, kad radau savo namus Lietuvoje toli nuo tikrųjų namų. Jau dabar jaučiuosi taip, lyg priklausyčiau šiai vietai, tad tikiuosi, kad bendradarbiausime dar ilgai.

– Dirbote tokiuose Amerikos televizijos kanaluose, kaip CNN, ABC ir „Fox News”. Kaip manote, ar KTU bei kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai galėtų sėkmingai dirbti tarptautiniuose televizijos naujienų tinkluose?

– Nesugalvoju nė vienos priežasties, kodėl KTU ar kiti Lietuvoje mokslus baigę studentai, kurių tikslas yra tapti profesionaliais žurnalistais, neturėtų bandyti prisijungti prie pirmaujančių JAV ar kitų tarptautinių naujienų organizacijų.

Šiuo atveju aukščiausio lygio anglų kalbos žinios yra esminis reikalavimas, o praktiniai kitų kalbų gebėjimai tik padidintų galimybę įsilieti ir į tarptautinės žurnalistikos areną. Aš kalbu keturiomis kalbomis, kas mano darbe buvo neįkainojama.

Keičiantis pasauliui, keičiasi ir žurnalistika. Šiandien būti žurnalistu yra puikus laikas, gal keliantis ir daugiau iššūkių, o kartais ir pavojų, tačiau jei žmogus jaučia, kad tai jo pašaukimas, tuomet sunkūs išmėginimai ir pastangos yra to vertos. Tai ne tik nuostabus būdas bendrauti su pasauliu, jį analizuoti, pasinerti į jį ir pasakoti jo istorijas, bet tuo pačiu ir didžiulė privilegija.

Nesigailiu net pačių tamsiausių savo, kaip žurnalisto, gyvenimo akimirkų, nes tik jų dėka tapau tuo, kuo esu dabar. Viską, ko pasiekiau aš, gali pasiekti ir būsimi žurnalistai, baigęs studijas KTU, jeigu bus tvirti, ryžtingi ir tikintys tuo, ką daro.

– Kokių patarimų galėtumėte jiems duoti?

– Mano patarimas būtų mokytis įvairių dalykų, viskuo domėtis, įgyti naujų žinių, padėsiančių tobulėti tam tikroje srityje. Studentai nebūtinai turi domėtis geopolitika ir kariniais konfliktais, jie gali atrasti sau įdomią sritį, svarbu nebūti uždariems. Pasaulis tampa vis sudėtingesnis ir darosi vis sunkiau nuspėti, su kokiomis kliūtimis reikės susidurti.

Dirbant, taip pat reikia turėti įvairiapusių įgūdžių, nes tai yra žurnalisto ateitis, kuri jau atėjo. Šiuolaikinis žurnalistas turi pranokti kitus savo turimais gebėjimais: galėti rašyti laikraščiui, dirbti radijuje ar su vaizdo įrašais, fotografuoti.

Reikia pamiršti visas baimes, tikėti savimi, išsikelti tikslus ir prisiminti, kad talentas be disciplinos yra bevertis. Ryžtingiems, atkakliems ir pasiryžusiems gerokai paprakaituoti būsimiesiems absolventams, gali atsiverti tokių televizijos grandų, kaip CNN, AJE, BBS SKY ar „France24“, durys. Norintys sužinoti daugiau, nei šiame interviu, turėsite atvykti į mano paskaitas!

Komentarai ()