Latviai įvertino, kokio dydžio alga yra būtina oriam gyvenimui

Čia tavo naiviausia svajonė jog Lietuvoje darbdavys tau mokės tiek kiek tavo darbas vertas. Panaikinus MMA, mūsų tokie supuvę versliūgos žmones vėl vergais paverstų. Tau gal ir atrodo gera įdėja už labai sunkų ir sekinantį fizinį darbą mokėti mažiau nei dabar esamas MMA, bet man tai neatrodo gera įdėja. Aplamai šiuo metu už betkokį darbą manau turi būti mokama daugiau nei dabartinis MMA. Panaikinus MMA, stebuklingai visiems algos nepadidės.

Kaip Shinigami rašė apie JAV 4000$, tai panašių situacijų ir Lietuvoje yra. Draugas parduoda savo mašiną už ~6000€, tai vienas potencialus pirkėjas - jaunas žmogus, iki šiol neturėjęs jokio automobilio, su tėvų pagalba turi 3000€, likusią dalį mokėtų lizingu. Ir kam jam toks automobilis, kai jis praktiškai neturi vairavimo patirties? Labai realu, kad per pirmas savaitęs jau kur nors aikštelėje apibražys, ar į kokį bortelė įvažiuos. O kur dar eksloatacinės išlaidos, gedimai. Pats uždirbu ~800€, automobilį pirkau už 1500€. Vat kaip tik vakar kažkas veidrodėlį kabino, kol buvau parduotuvėj, dar ne kartą buvau neįvertinęs bortelio aukščio. Ir negaila, ir nebrangu.

Tarytum protaujantis pilietis alternatyvų neturi gobšiam Lietuvos darbdaviui. Nebus MMA, bus vis tiek atlyginimai panašaus dydžio, tik tada rinka diktuos kainas. Tarp kitko sostinėje MMA jau nebelabai ką sako. Tai svarbu nebent kokioms valytojoms, visi kiti jau dabar aukštesnius atlyginimus gauna, nes tiesiog nebėra kam dirbt. Darbuotojų deficitas. Gi ne esami verslininkai, o paprasti darbuotojai emigruoja.

Nu kažkaip ir moka. Žinai, kas geriausia sureguliuoja atlyginimą? Rinka. Jei nėra kam dirbti, algos kyla. Jei krūvos bedarbių - jos nukrenta ir sukuriama daugiau darbo vietų. Kam gerai minimumas? Tiems, kurie šūdą mala ir darbą turi. Kam blogai MMA? Tie, kurie darbo neturi. Rukis, kad jei valytoja normaliai dirba, jinai gauna vidutinę Lietuvos algą kaip nėr ką.

Na jei valytoja dar apie chemikalus ir specializuotus valiklius nusimano, kažkokius ten kursus baigus ir dirba labiau galva, nei skuduru tai be abejo gauna vidutinį atlyginimą. Tarp kitko žinau tokią vieną, būčiau milijardierius samdyčiausi ją kad mano dvarą tvarkytų

P.S. jau gaunu pajamų gerokai daugiau nei latvių išsvajotas 1,122 eurai. Tiesa, ne viskas darbo pajamos. Bet kažkaip nesijaučiu geriau, nei kai turėjau tik vidutinę Vilniaus algą. Turbūt nesveikas aš

Tačiau kaip manai, jei Lietuvoje gauni virš 1000 eurų, kiek gautum Švedijoje, Norvegijoje ir t.t. už tą patį darbą ir žinias?

Kadangi jų kalbų nemoku, tose šalyse dabar gaučiau ~3,000€, jei mokėčiau kalbą kaip gimtąją, galbūt 4,000€ ištemptų. Išleisčiau viską ir likčiau nieko nesutaupęs jei gyvenčiau taip, kaip dabar gyvenu. Jau gyvenau kartą Norvegijoje studijų laikais už 1,500€ per mėnesį. Kaip ubagas esi. O dabar pagalvokime logiškai. Norvegai neturėdami naftos būtų tuščia skylė. Švedija ir Suomija geriau gyvena sukūrę savo industrijas, bet tai darė nenukentėję nuo sovietų okupacijos. Tad juos pasivyti mums dar 30 metų reikia. Su Anglija nelygink, Lietuva niekada nebuvo pasaulio imperija, nevaldėme kolonijų per visą pasaulį. Lygink su posovietiniu bloku.

immortallt, tu kaip visada maisai ideologija su praktika. Taip, kazkur neoliberal economiku rojuje, puikiai veikia rinka, kuri idealiai paskirsto visus resursus-iskaitant ir zmogiskuosius. Deje, tokios vietos sioje planetoje nera ir niekata nebuvo-kada tu ta suprasi? Normaliom salygom, kapitalizme, by default, visos organizacijos sieka monopolijos (kitaip jos neegzituotu). Ir, jeigu nera uzdedamas taisykliu apynasris, labai greit isigali pora monopoliju, kurios, igauna neproporcingai didele politine, ekonomine ir visokia kitokia galia. Ta galia naudojama sukurti dirbtinius (t.y. nesaziningus) istatymus ir taisykles, kurie dar labiau itvirtintu monopoliu galia ir zymiai pasunkintu betkokius bandymus jas isardyti. Tai yra kekvienos normalios, pelno siekencios organizacijos tikslas. De fakto monopolio salygas vadinti laisva ringa gali tik visiskas neoliberal fanatikas arba naivuolis. Todel, kai eina kalba apie MMA, i ji reik ziuret, kaip i iranki neligybei ir monopolijoms pazaboti. Kalbant konkreciai, LT, pvz veikia 3-4 prekobos tinklai, kurie yra didziausi darbdaviai salyje, Maxima turi puse rinkos ir visa apskaita veda per offshora. Rezultate yra Numavicius (+ kruva kitu), kurio turtas atitinka daugiau nei 2% LT BVP. Jei LT butu JAV, Numaviciaus turtas butu apie 400 Mlrd...po to visi stebisi, kaip cia Lenkijoj ir algos didesnes ir viskas pigiau. Ten bent 10 stambiu prekybos tinklu veikia. Kas ironiskiausia, kad gale dienos nereguliojamos monopolijos yra blogai paciom monopolijom, nes jos iveda stagnacija savo srityje ir konkurentas is kitos salies viska nusluoja. JAV, pvz automobiliu gamintojai visa laika lobino pries akciza kuriui ir pries investicijas i viesaji transporta. ES, ir JP, tuo tarpu kuras visada buvo brangus, o vartotojai turejo alternyvas automobiliams. To rezultatas-pigaus plastiko, niekam tikusios masinos JAV bei bankrutuojantys GM ir pasauly uzkariavusios ES ir JP masinos. Patikek, kai ejo diskusija apie akciza kurui, JAV buvo tukstanciai immortallt, kurie reke, kad cia nesamone, kad cia rinkos isdarkymas ir pan.

Niekad nesupratau kokia prasmė lygint su sovietiniu bloku? Vien dėl to, kad Rumunijoj ar Bulgarijoj visi dar blogiau gyvena nereiškia, kad tau pačiam nuo to geriau. Nu nebent "degančio kaimyno tvarto" dėsnis Aišku - taip žiūrint Leituvos situacija atrodo logiška, bet tada nelieka nei vieno argumento prieš emigraciją. Grįžtant prie temos (jau kažkada esu berods rašęs): mano nuomone Lietuvoj oriai gyventi reiktų: 1700-2000. t.y. 2k butas, kas 5-7m. naujas kompaktinės klasės automobilis, kas 2-3m. naujas kompiuteris, 2 atostogos užsienyje per metus, galimybė bent kartą į savaitę nueiti į teatrą ir perkant maistą nekreipti dėmesio į kainas, išlaikyti kokį nors hobį. Tokiu atveju orus gyvenimas garantuoja galimybę nesirūpinti dėl kasdienių bėdų (kaip sugedusi mašina, pikti buto nuomotojai, pabrangę kalafiorai ar pan.) ir susitelkti ties profesiniu tobulėjimu, mokytis ką nors ar pan.

Audrius, dėl monopolijos siekimo - taip, todėl ir yra konkurencijos įstatymai. MMA tik nesenai įvedė Vokietija, ir? Ir kaip tai reguliuoja monopolijas? Ogi niekaip. Jau čia supainiojai skirtingus dalykus. Kiek beje procentaliai maxima įdarbina žmonių? Turtą lygini su BVP? Tikrai? Sljder, lygintis reikia su tais, su kuriais susiklostė panaši istorija ir aplinkybės. Siekti reikia gyventi geriau, bet turi įvertinti ką pasiekei, o ne gailėtis ir inkšti, ko dar nespėjai pasiekti. Dvi atostogos užsienyje? Tu supranti, kad net vokiečiai sau to nelabai leidžia? Jau net Vokietijoje panašu autoparkas viršys 5 metų vidutinį amžių. Kompas pas mane 5 metų senumo, nematau poreikio keisti, nes sukas kaip bitutė. Naujas tik gražiau ant stalo gal atrodytų, bet neįsijungtų greičiau. Neužkrautų programų pastebimai greičiau (kad 1ms greičiau atidarys word'ą ar paleis filmą man nesvarbu). O kainos visad išlieka svarbu. Pvz., Italijoje dabar 1,000€ gauna didžioji dalis jaunimo. Tik Italijoje kainos biški kitos.

Okay, tai nesupratai.. Nelyginau, o naudojau kaip iliustracija Maximos monopolijai Lietuvoje. Pagrindinio akcininko turtas prilygsta 2% LT metu BVP!! Cia nesveiki skaiciai! Tokioj biednoj ir mazoj ekonomikoj tokia turtine atskirtis. JAV, kur turtine nelygybe viena didziausiu pasaulyje, turtingiausias zmogus turi apie 80Mlrd, jei Numavicius butu JAV jo turtas butu apie 400mlrd.. Ir VP marketas, tai ne google ar boeing, ju verslo modelis nesiremia inovacijom ir sukuria minimalia pridetine verte. Tai yra monopolija pastatyta ant "pagalves rinkliavu" nuo kekvieno dirbancio ir ten apsipirkinejancio. Jei nematai cia jokiu problemu, I rest my case...

Audrius, kokios kainos parduotuvėse? Jei ten taip užkeltos kainos, kodėl turgus, kur nemoka JOKIŲ mokesčių dažniausiai arba labai minimalius nesugeba pasiūlyti konkurencinga kaina, o dažniausiai dar ir brangiau? Maximoje viso labo dirba 17,000 žmonių. Viso dirbančiųjų yra ~1.2 milijono berods, taigi Monopolija, kuri turi net ~1.4% darbuotojų. Tame tarpe ne tik salių darbuotojai, bet ir vairuotojai bei administracija. O prie ko čia dirbančiųjų šeimos? Nelegaliai VP dirba? Tobulas pavyzdys, kad didelė rinkos koncentracija pati savaime nėra visad blogai yra vandens skirstymo tinklai. Jei į namus bus atvesti 5 tiekėjų vanduo, kaip manai, kiek tau kainuos kubas vandens? Mažiau, ar ~5x daugiau nei dabar? Tai ne pasiūlymas, tik iliustracija, kad negalima absoliutinti. Kitas pavyzdys, geriau smeigtukus gaminti kaip prieš 300 metų - vienas žmogus per valandą 20 pagamina, ar su mašina, kurios vienas modulis per valandą pridaro 20,000 už maždaug 1,000 kartų mažesnę savikainą? Masto ekonomija yra šiuolaikinės visuomenės pagrindas. Taip, kai kuriose srityse kai vienas žaidėjas pasiekia per didelį mastą būna blogai, bet ne čia problema. Ir su Maximos neva nepažabotom maržom gal reikia baigti niekus. Kainos konkurencingos su kitais tinklais, o kiti tinklai vos pelną išlaiko. Maxima dirba stipriai ant masto, spaudžia tiekėjus ir naudojasi savo derybine padėtimi, lygiai tą patį ką daro kiekvienas. MMA ne monopolijoms valdyti skirtas, o patenkinti runkelių ūbavimus, kad neva kažkas kažką kontroliuoja. O realiai tai tik jiems patiems nuo to blogiau. Jei sėdi kaime 1,000 bedarbių ir 1,000 dirba ir būtų galima sukurti dar darbo vietų ir mokėti 300€, bet MMA 350€, tai ir toliau sedės tie 1,000 su niekuo. Tu sakai, tai šaunu, keliam iki 600€ ir liks tik Meras išlaikomas iš savivaldybės kišenės. Aš sakau leidžiam MMA kad ir iki 300€ kristi, pradės dirbti, plėtosis veikla, trūks darbuotojų ir algos kils pačios iki 600€, o vėliau ir 1,000€. Nuo nulio kad ir 10,000% didėjimas yra nulis. Lietuvoje gyventojų skaičius koks? 3 milijonai. JAV? 300 milijonų. Atsižvelk ir į tai. Be to, Maximos vertė tai toks keistas dalykas, jei reiktų parduoti ir sąlyginai greitai, vargu ar pusę gautų. Taip pat reiktų nepamiršti, kad Maxima veikia ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei berods Estijoje. Taip pat tiksliai žinau kad pradėjo prieš kelis metus veiklą vykdyti Ispanijoje. Ir šiaip ne visas turtas, tik iš prekybinės veiklos. VP market šiaip turi daug verslų. Yra ir kas investicijomis finansinėmis užsiiminėja, plėtra užsienyje ir pan. VP market, tai sudėtinga ir ilga bei visai gerai veikianti infrastruktūrą, kurią atkartoti Lietuvos sąlygomis niekam nepavyksta. Net užsienio kapitalo Rimi, Prisma ir dvejoju ar LIDL pavyks nukonkuruoti. VP market sugeba pasiūlant palyginus geras kainas su rinkos uždirbti didelį pelną. Tai yra, vykdo veiklą itin efektyviai. Kokia nauda iš inovacijų, jei jos nepritaikomos praktikoje? O gal visgi pasiilgai laikų, kai reikia visą dieną skirti, kad apsiprekinti? Prekybos infrastruktūra būtina užtikrinti miestų veikimą ir efektyvų žmonių darbą. Tu problemas matai ne ten. Tu kažkodėl tiki, kad Maxima tiesiog valdo rinką kaip nori - taip nėra. Jie turi didelę rinkos dalį ir patenkina didžiosios dalies žmonių poreikius tiek, kad jie ten grįžta. Jei būtų priešingai, Maxima senai būtų bankrutavusi. Jei dirba blogai ar ten brangu, kodėl ten žmonės eina? Įstatymas yra kuris liepia eiti? Kitose parduotuvėse nieko nėra? Asmeniškai dažniausiai einu ten, kur arčiau. Šiuo metu kartą savaitėje Maxima, po mėnesio Maximoje lankysiuos gal kelis kartus metuose. Turguje lankausi tik dėl uogų, nes kainos išaugusios. Mėsą perku iš ūkininko, bet ne dėl kainų. Kiaušiniai ir daržovės šiltuoju laiku - turiu močiutę kaime.

Man tai keistas tas mastymas kad tipo jei jau jaunas vairuotojas tai kam jam mašina gera/nauja? Nesigilinant nei į eksplotacines išlaidas, nei kitus faktorius, man kuo toliau tuo labiau naujos/naujesnės mašinos pirkimas asocijuojasi su saugumu, kai gaisrininkai neduok dieve ištrauks iš 1500€ vertės kotleto ir paliksi neįgaliojo vežimėly visam gyvenimui, tai nereiks nei už bortelių kliūti, nei braižyti ir dėl to nesukti galvos nes atsiras krūva kitų problemų, kur nepadės jokie pinigai. Nesakau, kad nauja/naujesnė mašina yra šventasis gralis, bet paskutinius du dešimtmečius automobilių saugumas stipriai gerėja ir didelės nelaimės atveju tas 6000€ vertės metalo laužas gali leisti toliau gyventi pilnavertį gyvenimą. O nuo apibraižymų ir bortelių yra kasko ir nesuki galvos.

Sutinku, automobilį reikia pagal finansines išgales rinktis. O dėl to oraus gyvenimo, tai siūlau tiems, kas jaučiasi nepakankamai uždirbantys, apmažinti rūkymą ir alaus gėrimą, ir jūsų finansinė padėtis kaip minimum 30Eur pasitaisys į gerąją pusę.

Savaime suprantama, maisto namie niekada netrūksta, nes prekybos centrų – nors vežimu vežk. O sąskaitas kiekvieną mėnesį apmoka ne mama, o būsto šeimininkė – ne iš savo kišenės, žinoma, o iš gautų nuompinigių. Vienintelis nuolatinis bilietas, kurį retkarčiais tenka apmokėti, tai būtent motinos, gyvenančios kitoje – „prabangioje“ – Europos pusėje, apie kurią čia šitiek „pridiskutuota“. Aš save laikau pakankamai išlaidžiu, pvz., leidžiu sau kelis kartus per savaitę nueiti per pietus į restoraną. Užtat yra tekę pakeliauti* su vienu tokiu, kuris, uždirbdamas žymiai daugiau, nei čia straipsnyje rašoma, „užstrigo“ vienam Rygos studentų bendrabutyje ir tuo visiškai patenkintas. Kai pasakiau, kur aš mėgstu valgyti, jis pasibaisėjo, nes teisingas būdas yra į darbą neštis lauknešėlį. Kita vertus, abu unisonu sutariame, kad viešasis transportas ir visokie automobiliai–šmobiliai – tai visiškas pinigų švaistymas. *Viena kelionių agentūra pasiūlė kelionę už kelis grašius, net ir bičiuliui buvo sunku atsisakyti...

1000 eurų būtų neblogai, turiu galvoje atskaičius mokesčius.

Latviai įvertino, tik ar objektyviai? Ta sąvoka "orus gyvenimas" skamba visur, tik va ten pat visur niekas nesiteikia tiksliai apibrėžti, kas gi yra tasai "orus gyvenimas". Kodėl? Nes niekas nežino, kas tai yra. Žinoma yra tik tiek, kad vienam užtenka ir 200 EUR/mėn pragyventi, o kitas ir su 2000 EUR/mėn nesugeba išsiversti. Ką tai sako? Ogi tai, kad žmogus iš savo prigimties yra iracionalus ir nesuvokiantis, ko jam tiksliai ir kiek reikia. O jeigu visi žmonės tiksliai norėtų, ko jie nori, tai veiktų tiek laukinis kapitalizmas, tiek karinis komunizmas. Tačiau žmonės nežino. Taigi, dėl šios priežasties yra derinami visi esami kraštutinumai, kad būtų rastas bendras kompromisas, labiausiai tinkamas valstybei. Tačiau yra kitas aspektas tas, kad visuomenė gali ir nepasinaudoti tuo, ką teikia valstybė, arba pasinaudoti per daug, dėl ko nukentėtų kiti visuomenės nariai. Ir tuomet prasideda makroekonomika, kurios greičiausiai niekas nesupranta kaip ir kvantinės mechanikos. Išeitų, galima iškelti visokių sprendimų, iš jų dar daugiau problemų ir iš to nieko neišeis. Tad ką noriu pradžioje pasakyti, yra tai, kad nėra nei vieno makroekonominio rodiklio, kuriam būtų įmanoma apskaičiuoti optimalų tašką. O ši problema jau ateina iki pat matematikos ir tas yra įrodoma vienokia ar kitokia forma. Taip kad gali vertinti latviai, lietuviai, estai, lenkai, vokiečiai, anglai ir nieko iš to neišeis. Tai yra, negi manote, jog anglai jaučiasi uždirbantys oriai? Jie irgi skundžiasi tomis pačiomis problemomis kaip ir mes - mažos algos, dideli mokesčiai ir t.t. Tad tai iš esmės rodo, jog visas pasaulis nesugebėjo išspręsti visų ekonominių problemų, su kuriomis susiduriame ir mes. Taip kad gal geriau pamiršti apie tą vadinamą "oraus atlyginimo" sąvoką, kuri neturi jokios prasmės. Tačiau kita problema, kurią galima pastebėti, yra, manau, akivaizdi. Tiek iš dirbančiųjų, tiek iš darbdavių pusės. Bet pradėsiu nuo dirbančiųjų. Štai jų problemos: 1. Jie mano, kad jiems per mažai mokama. Bet kodėl jie taip mano? Kokiais argumentais jie remiasi, jog taip teigia? Jeigu jie sako, kad uždirbamo atlyginimo neužtenka šeimai išlaikyti, tai čia nėra argumentas. Darbdavys irgi gali turėti šeimą, kuria rūpinsis pirmiausia negu savo darbuotojo šeima, kad ir kaip jis tą darbuotoją vertintų. Bet darbuotojai to nesupranta ir nesuvokia, jog darbdavys - lygiai toks pat žmogus kaip ir jis, tik daugiau uždirba (tačiau kartu daugiau ir atsakomybės prisiima). 2. Jie skundžiasi, kad valdžia bloga. O kodėl ji bloga? Nes išsirenka absoliuti dauguma tuos pačius skystapročius idiotus. Bent jau aš tokių nerinkau, tad į klausimą "Kas tada išrinko?" galiu atsakyti paprastai: "Skystapročiai idiotai ir tinginiai, tingintys pakrutinti makaulę, kad pasiektų kažką daugiau negu turi dabar". 3. Verkia, kad viskas yra labai brangu, ir jie negali nusipirkti ko nori. Tik va bėda ta, kad jie verkia, tačiau vis tiek perka tai, ko negali nusipirkti (paradoksas, bet čia jau kita tema, matyt). O gal geriau ne verkti? Gal geriau tiesiog imti ir nepirkti? Pavyzdžiui, paskutinėmis dienomis kilo tas "kalafioro" skandalas. Nors pati prekė tai nėra būtina, norint pragyventi ir netgi sveikai maitintis. Tačiau va dėl tokio šūdniekio kilo toks judėjimas. O kad yra kitų prekių, kurios galbūt neadekvačiai pabrango, tai niekas nepastebėjo. Tad kas čia kaltas? Gal visgi visuomenės niekam tikę vartojimo įpročiai? Na galima čia jau daug prisigalvoti. Bet pats faktas, jog visi pastebėjo kalafiorą, o viso kito nepastebėjo, rodo tik kažkokį kognityvinį visuomenės disonansą. Tai va, dirbantieji tingi dirbti, skundžiasi, jog valdžia bloga, bet patys renka tokius idiotus. Ir verkia, kad viskas brangu, bet vis vien eina pirkti. Tačiau nevarysiu į vienus vartus. Darbdaviams irgi trūksta tam tikrų dalykų, kuriuos jiems reikėtų pakeisti: 1. O ar tikrai dviem kasininkėms mokėti tą patį MMA, jeigu viena sugeba per savo darbo laiką aptarnauti kokius 100 klientų, o kita - 1000? Šiuo metu greičiausiai abi kasininkės gautų tą patį MMA, tačiau kasininkė, gebanti aptarnauti daugiau nei vidurkis klientų, turėtų visgi daugiau uždirbti, nors jos darbo funkcija yra ir ta pati. Tai yra, ne vien darbo funkcija svarbi, bet ir gebėjimas ją kokybiškai ir efektyviai atlikti. Ir jeigu darbdaviams pavyktų tą suprasti, jie galėtų šitaip gauti darbuotojų, kurie visą gyvenimą užsiimtų tik ta konkrečia funkcija, nes jiems tas patiktų arba galėtų daryti tai geriau nei kiti (arba ir abu). Bet kai motyvacinės priemonės kaip ir nėra, tai ir išeina taip, jog tikrai gerai galintys dirbti darbuotojai persikvalifikuoja arba išvažiuoja į kitą šalį, kur jų darbas vertinamas labiau. 2. Silpnas grįžtamasis ryšys arba jo nebuvimas. Darbdavys tikrai gali garsiai žviegti, jog visi uždirba tiek, kiek yra verti. O tai kiek jie tada verti? Tiek, kiek uždirba, darbdavių požiūriu. Na bet čia jau susiduriame su "circular logic", kas iš esmės visada bus nesąmonė. Pirmiausia, darbuotojas vertas ne tiek, kiek jis gauna atlyginimo. Jis vertas tiek, kiek sukuria darbdaviui pridėtinės vertės. O kiek darbuotojas jos sukuria? To darbuotojai beveik visada ir nežino. Ir tai yra labai blogai, nes darbuotojui nėra aišku, ką jis turėtų daryti geriau, kad padėtų įmonei sukurti didesnę pridėtinę vertę. Su tokia situacija prieš kelerius metus ir pats buvau susidūręs. Dirbau vienoje įmonėje programuotoju, kur man mokėjo 1500 EUR/mėn "į rankas". Na tai nėra mažas atlyginimas Lietuvoje. Bet, būdamas įžvalgus, sugebėjau sužinoti, jog mano kolegos uždirba dvigubai daugiau. Ir dar pastebėjau, jog aš už juos nudirbu didžiąją dalį darbo, ir sugebėjau tą įrodyti faktiškai bei tiksliai dokumentuoti, grįsti skaičiais, kurių niekas nesugebėjo logiškai paneigti. Tai per kitą metinį pokalbį paprašiau man pakelti atlyginimą iki jų atlyginimo. Ir darbdavys nesutiko dėl kažkokių priežasčių. Tad kas man beliko? Perėjau kitur, kur man mokėjo 2500 EUR/mėn "į rankas" nuo perėjimo momento. Tai, prieš išeinant, man siūlė 2000 EUR/mėn. Nesutikau. Po to siūlė 2500 EUR/mėn, kai jau matė, kad nieko neišeis. Bet irgi nesutikau, nes juk parašiau tokio atlyginimo už darbą, kurį gauna (būtent, GAUNA, o ne UŽDIRBA) ir mano kolegos. Ir darbdavys nesutiko kelti toliau, tad teko išeiti. Ir nei kiek nesigailiu, nes dabar toje įmonėje, kur dirbu, uždirbu gerokai daugiau nei pradžioje prašiau ar mano buvę kolegos uždirba ir dabar. Ir šiuo konkrečiu atveju praeitos įmonės darbdavio požiūris man atrodo keistas. Kokia prasmė nesutikti kelti atlyginimo iki tokio, kurį aš atidirbu ir dar įmonei pelno pasiekiu? Dar daugiau, jis niekada nesakė, kiek aš tiksliai padarau darbo (viską teko pačiam suprasti ir apskaičiuoti, po kokių rezultatų ir išėjau sėkmingai kitur). 3. Nepagrįstas streso kėlimas darbuotojams. Kartais darbdaviai taip įsijaučia į savo funkciją, galią, kad jie patys pamiršta tikslą, kurio reikėtų siekti. Tai yra, tikslas yra toks, kad įmonė turi būti pelninga, klestėti. Tad kokia prasmė darbuotojams kelti stresą tokiais pareiškimais kaip: "Be tavęs dar šimtas laukiančių yra", "Dar kartą taip sufail'insi - galėsi skristi lauk"? Manote, nuo to darbuotojas dirbs produktyviau? Tikrai ne. Greičiau bus priešingai - darbuotojas pasistengs subtiliai taip įmonę sudirbti, kad blogiausiu atveju ji nueis iki bankroto. Ir nesvarbu, ar darbuotojui tai vienintelė įmonė, kur jis dar gali dirbti ir gauti algą - kaip jau pradžioje minėjau, žmonės yra iracionalūs. Aišku, darbdavio požiūriu, tokie pasakymai kyla iš darbuotojo neproduktyvumo. Bet vietoje tokių pasakymų yra logiškiau taip pasakyti: "Tavo darbo rezultatai mūsų netenkina. Štai tu padarei A, o reikėjo B. Kas nutiko, kad neatlikai visko iki galo? Kaip galėtum tai pakomentuoti? Ką ketintum pakeisti tame, kad daugiau tas nepasikartotų?". Tokiu būdu darbuotojas bus paskatintas analizuoti save ir suprasti geriau, ką jis turi daryti. O su tokiu neutraliu analizavimu jis greičiausiai ras būdą, kaip viską pakeisti, jeigu nėra idiotas. O jeigu yra, na tada galima atleisti jį iš darbo jau. 4. Darbdavių verkimas dėl "per didelių" mokesčių. Bet jis tiek pat pagrįstas kaip darbuotojų verkimas dėl "per didelės" kalafiorų kainos. Geriau tegul jie pasiūlo, ką keisti mokesčių politikoje, kaip užtikrinti mokesčių mokėjimą, skaidrumą ir kitus svarbius dalykus, padedančius užtikrinti valstybės klestėjimą. Taigi, verta pasakyti tik tiek, jog šiuo momentu darbuotojai ir darbdaviai neranda dialogo Lietuvoje. Ir tas tikrai yra blogai, nes abi pusės yra gyvybiškai svarbios viena kitai. Darbdavys organizuoja verslą, kuria pasiūlą, kuri patenkina paklausą, prisiima tokias rizikas, kurių dirbantysis neprisiimtų. O darbuotojai darbdaviui kuria produktą, paslaugas ir viską, ką darbdavys gali parduoti. Manau, tik absoliutus skystaprotis idiotas gali priešinti darbuotojus ir darbdavius. Ir jeigu tokia visuomenė yra, tai tada visa visuomenė yra sudaryta iš idiotų ir šiai šaliai lemta žlugti, jeigu jos visuomenė tokio liguisto mąstymo nepakeis. Darbuotojai ir darbdaviai nėra ir neturi būti priešai. Vieni kitiems realiai padeda siekti tam tikrų tikslų ir tokiu požiūriu turėtų būti ir vadovaujamasi.

Vien rūkymas daugiau nei 30€ pataisys. Alus dar antrątiek. Atsisakymas pusfabrikačių ir užkandžių tiek, kiek abu kartu sudėjus. Artojas, labai daug tiesos, tik pasakysiu, daug blogų dalykų darbdavio pusėje gimsta dėl to, kad darbuotojų kultūra labai prasta. Būk draugiškas darbininkui, tai ant galvos užlips. Pusvalandį veluoja į darbą, pusvalandį anksčiau išeina ir t.t.

Akademinis pamastymas apie darbuotojus ir dabdavius. Darbdaviu ir darbuotoju santykiu esmine problema yra ta, kad yra "darbdavys" ir yra "darbuotojas". Sitas santykis jau pats savaime turi uzkoduota konflikta tarp dvieju pastoviai opozicionuojanciu pusiu. Kekvienas normalus darbdavys stengsis maksimalizuot imones pelna/verte ir mazint islaidas, t.y. karpyti algas. Ir kekvienas normalus darbuotojas visada nores didesnes algos. Kol egzistuos dvi oponuojancios salys, tol bus konfliktas. Sitas konfliktas gali buti mazesnis (arba isvis jo nebuti) tik del pavieniu individu/imoniu (dosnus darbdavys, pareigingas ir atsakingas darbuotojas ir t.t.) arba del isoriniu priezasciu (daug taisykliu ir socialiniu istatymu, MMA ir pan.).Visi sitie sprendimai, tera pleistrai ant zaisdos, o ne ligos gydymas. Linga galima isgydyt, tik isvis panaikinus darbuotoja ir darbdavi. Jei imone priklauso visiems darbuotojams ir uzdirbtas pelnas/verte juos pasiekia, tada kalbu apie per didele/per maza alga nebelieka. Pvz, jei budamas imones bendrasavininkas, zinau, kad mano imone dalyvauja konkurse, ir mano taip norima didele alga paveiktu galutine pasiulymo kaina, del ko imone pralaimetu didziuli uzsakyma ateiciai-didintis algos nenoreciau. Vardan ilgalaikes imones geroves, tikrai apseiciau be keliu papildomu euru. Easy. Beje, visu tech gigantu sekme, bent jau is dalies, yra siejama su stock options, sistema, kuri ir padaro darbuotojus imones akcininkais. Kai esi imones bendrasavininkas, per maza alga ir 9-17 darbo valandos praranda prasme. Vakaruose vis populiarejantys kooperatyvu judejimas-dar vienas darbdavio-darbuotojo konflikto sprendimo pavyzdys.