„Sunkiausia šiame darbe, kai atiduodi visas jėgas, bet vis tiek neišgelbėji žmogaus gyvybės ar patiriami dideli nuostoliai. Kai nepavyksta išsaugoti ūkininko tvartelio ar gyvulių – vienintelių, kuriuos jis turi. To mūsų darbe, deja, pasitaiko, ir tai išlieka galvoje“, – kiek pamąstęs, atsako Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (APGV) 1-osios komandos viršininkas Simonas Matulevičius.

Karoliniškių daugiabučių namų gyventojai, įsikūrę šalia 1-osios komandos, kaukiančias sirenas girdi nuolat. Viršininkas S. Matulevičius pasakoja, kad, gavus iškvietimą, dėl ramesnio kaimynų miego kieme neskubama jungti automobilių sirenų – užtenka švyturėlių. „Bet Karoliniškių gyventojai tikrai išgirsta, nes, vos išriedėję į gatvę, privalome skubėti. Bendruomenė supranta, kad esame jos dalis. Kalbamės su žmonėmis, stengiamės bendradarbiauti su mokyklomis, darželiais, pristatyti savo veiklą. Jie atvažiuoja pas mus, viską aprodome“, – paaiškina S. Matulevičius.

Vilniaus APGV 1-osios komandos kieme stovi ką tik iš įvykio grįžęs gaisrų gesinimo ir gelbėjimo automobilis. Nors ir nuplautas, tačiau įlipus į automobilio saloną jaučiamas karstelėjęs degėsių kvapas. „Nespėjo išvėdinti, – skuba pridurti viršininkas. – Bet šis kvapas jaučiamas visuomet – jis šios mašinos ir darbo dalis.“

Skaičiuojama, kad Vilniaus mieste yra 7 ugniagesių komandos. 1-oji – viena didžiausių ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje. Ši komanda specializuojasi aukščio ir gylio darbuose. Tokių komandų Lietuvoje yra vos trys – sostinėje, Kaune ir Klaipėdoje. Komandoje dirba 60 pareigūnų, yra 4 budinčios pamainos. Kaip ir visose komandose, yra du pagrindiniai koviniai skyriai – pirmasis ir antrasis. „Mes turime vienas ilgiausių kopėčių ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse – jos yra 55 metrų aukščio. Esant geroms oro sąlygoms, galėtume užkilti į 18 aukštą“, – ranka modamas į garaže stovintį automobilį su suskleistomis kopėčiomis pasakoja S. Matulevičius.

Ar jau yra tekę išskleisti šias kopėčias?

Nepamenu, ar jos buvo išskleistos maksimaliai. Į tokį aukštį galima išskleisti, kai yra tinkamos sąlygos: turi būti geras pasvirimo kampas, matuojamas ir vėjo greitis. Kartais vėjo galime ir nejusti, bet kopėčias iškėlus į 30 metrų aukštį, vėjas jaučiamas labai. Užkilus į 55 metrų aukštį, jautiesi lyg kabotum ant strypo. Vis tik šios kopėčios naudojamos labai dažnai, nes operacijų rajone, kurį prižiūrime, yra nemažai daugiaaukščių pastatų. Kai kurie jų turi 23 aukštus. Šias kopėčias esame skleidę ir prie Vilniaus miesto savivaldybės pastato.

Aukštalipių įvykiai – nekasdieniai, todėl didesnis dėmesys skiriamas treniruočių procesui. Esame treniravęsi ir leidęsi nuo TV bokšto, šachtose. Prieš mėnesį Druskininkuose turėjome pratybas ant lynų keltuvo, kai gelbėjome tariamai keltuvuose užstrigusius žmones – įdomi, nekasdienė praktika. Aukštalipiai neturi turėti aukščio baimės, bet atsidūrę tokiose vietose pripažįsta, kad tą baimę įveikia dar kartą.

Gelbėjame ne tik žmones – praėjusį savaitgalį teko vaduoti 3 antis, kurios buvo užstrigusios vandens šachtose. Aukštalipiai jas sėkmingai išgelbėjo.

Kuriuos rajonus prižiūri Jūsų komanda?

Pirmoji komanda saugo Pilaitę, Viršuliškes, Karoliniškes, Lazdynus, Lazdynėlius, Žvėryną, Sudervę, Zujūnus, Vilkpėdę. Operacijų rajonas yra nemažas ir jis – savotiškas, nes gyvenamieji rajonai yra dideli, žmonių skaičius taip pat didelis. Vien mūsų operacijų rajone žmonių kiekis yra didesnis nei kai kuriuose Lietuvos miestuose. Čia nemažai ir vandens telkinių, o tai dar labiau išplečia mūsų atliekamus darbus. Praėjusiais metais vykome gelbėti įlūžusį žmogų, nes buvome netoli vandens telkinio, nors tokiems gelbėjimo darbams Vilniuje specializuota 6-oji komanda, kuri turi narus, valtis. Tam žmogui pasisekė, kad mes buvome arčiau ir greitai atlėkėme.

Ar galite papasakoti, kaip viskas vyksta, vos gavus pranešimą apie gaisrą ar kitą nelaimę?

Bendrasis pagalbos centras (BPC) mus informuoja apie įvykį. Komandoje yra garsiakalbiai, pasigirsta keli sutrimitavimai – perspėjimo signalas. Informuojama, kas išvyksta į įvykio vietą. Gali pranešti, kad išvyksta pirmas ir antras skyrius, arba, pavyzdžiui, tik antrasis skyrius – viskas priklauso nuo įvykio pobūdžio. Jei įvyksta avarija, važiuoja vienas automobilis, jei gaisras – gali vykti du ar trys.

Tuomet pareigūnai per minutę turi būti automobiliuose. Jie išvyksta per garažo vartus. Pirmasis važiuoja pamainos vado automobilis. Tuo metu per raciją jis bendrauja su BPC, tikslinasi įvykio aplinkybes. Vyksta žvalgyba – kas ir kur vyksta, koks įvykio pobūdis. Taip pat renkamasi strategija, kaip bus gesinamas gaisras ar gelbėjami žmonės, kokia įranga bus naudojama. Jei reikia papildomų pajėgų, tai įvertinama įvykio vietoje: galbūt kartais reikia automobilinių kopėčių ar papildomo vandenvežio.

Kiek apytiksliai trunka operacijos?

Prognozuoti sunku, viskas priklauso nuo įvykio. Gaila, bet dažniausiai nakties metu pastatas sudega ne dėl to, kad ugniagesiai ilgai važiuoja, o dėl to, kad pastate nėra gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos. Būna, ryte atsibudę žmonės randa atvira liepsna pleškantį kaimyno namą – kol niekas neatsibudo, tol nepastebėjo. Į tokį gaisrą atvykus kartais tenka jau tik saugoti aplinkinius pastatus, o apie degančio pastato išsaugojimą nelabai ką gali kalbėti.

Sunku susieti įvykius su laiko trukme – ugniagesiai taiko skirtingas taktikas, gesindami gaisrus daugiabučiuose, vienaukščiuose namuose, durpynuose, miškuose, visuomeniniuose pastatuose.

Deja, kartais žmonės neteisingai praneša apie įvykį ar nurodo neteisingą, netikslų adresą, mūsų nepasitinka, nors tai labai pagelbėtų. Kartais sako matantys pro langą rūkstančius dūmus, bet nepatikslina, koks namas ir kuris aukštas. Užmiestyje susiduriama su kitomis bėdomis – kartais pastatai neturi adresų ar navigacijos sistemos neranda tokio kelio. Vilnius sparčiai plečiasi, atsirado daug naujų gatvių. Dėl to prarandamas brangus laikas, nes visų kelių neatsiminsi, o navigacija pasitikėti 100 proc. negalime. Todėl vertiname mūsų pareigūnų patirtį – dauguma jų gyvena operacijų rajonuose, žino kelius, kaip greičiausiai galima nuvažiuoti.

Skubančius policijos pareigūnus, medikus ar ugniagesius vairuotojai privalo praleisti sustodami šalikelėje, tačiau dažnas įsigudrina tik šiek tiek pasitraukti ar apskritai ignoruoti. Ar Jus, vykstančius gesinti gaisro, noriai praleidžia vairuotojai?

Mes esame dideli, raudoni, ir mus vairuotojai pastebi, praleidžia. Bet yra pasitaikę atvejų, kai ugniagesių automobiliai pateko į avarijas dėl to, kad jų nepastebėjo automobilių vairuotojai. Važiuojame greitai, bet atsargiai.

Kokius prisimenate labiausiai įsimintinus ar sunkiausius iškvietimus, įvykius?

Fiziškai sudėtingi didelio masto gaisrai, kurie ilgai užtrunka. Iš pastarųjų metų galima prisiminti gaisrą, kai Vilniuje degė autoserviso angaras ir šalia stovintys automobiliai. Nors jau buvau baigęs darbus, pats išvykau į įvykio vietą. Gaisras truko ilgai – nuo 18 val. iki 3–4 val. Karštis buvo didžiulis, lydėsi netoliese esantys automobiliai. Buvo sutelktos gausios pajėgos, iš aplinkinių pastatų evakuoti žmonės, traukiami automobiliai. Pirmos jėgos buvo mestos ne gaisrui, kuris greitai įsiplieskė, bet aplinkinių pastatų ir žmonių apsaugai.

Neseniai turėjome kitą sudėtingą įvykį, kai žmogus įkrito į fekalijų nuotekų šulinį. Deja, jo išgelbėti nepavyko. Įtariama, kad žmogus apsinuodijo metano dujomis. Aukštalipiams teko leistis į šulinį. Jame vietos nėra daug, todėl kvėpavimo aparatas buvo nuleistas iš viršaus. Pareigūnas turėjo žiedą, grandinėlę. Nuo karštų garų, kurie susidaro šulinyje, papuošalai oksidavosi, keitė spalvą.

Visuomet sunku darbuotis autoįvykiuose, nes neretai sužalojamas asmuo. Tai paveikia psichologiškai.

Ar tiesa, kad vienas iš ugniagesių psichologiškai palaiko nukentėjusiuosius, bendrauja?

Taip, taip būna visuomet, kai gelbėjame žmogų. Kartais tenka žmogų nukelti kopėčiomis. Kad jis žengtų žingsnį iš balkono, reikia bendrauti ir įtikinti. Būna, kad iš buto žmones tenka iškelti virvėmis ir reikia įtikinti, kad virvės – patikimos ir atlaikys. Žmogui būna baisu leistis iš pastato, kuriame jis jaučiasi saugus, nors jis tuo metu dega ar jame gausu dūmų. Tuomet reikia pasitelkti įvairias žinias, kurių ne visuomet išmoksti, bet šie įgūdžiai susiformuoja per ilgus metus.

Kiek iškvietimų sulaukiate per dieną ar mėnesį?

Kartais to negali susieti su niekuo. Net juokiamės, kad būna nei karšta, nei šalta, nei šildymo sezonas, bet dieną ar dvi dirba praktiškai visi Vilniaus padaliniai. Net negali paaiškinti, kodėl taip nutinka.

Matyt, dėl planetų išsidėstymo...

Galbūt. Esant pilnačiai, padaugėja iškvietimų, kai reikia važiuoti gelbėti žmones, kurie pavojingai vaikšto ant statinių ar nori nušokti. Mūsų komanda Vilniaus apskrityje vienintelė turi pripučiamą batutą. Neretai žmonės mus išgirdę persigalvoja ir šokti nebenori. Kartais, deja, nušoka. Bendraudami stengiamės perkalbėti – mes, medikai arba policijos pareigūnai. Praėjusiais metais Vilniuje išgelbėjome merginą, kuri norėjo nušokti ar nuslydo. Krito iš 9 aukšto, ir paskutinę akimirką pareigūnai patraukė batutą pagal kritimo kryptį. Mergina buvo išgelbėta. Pagal instrukcijas, batutas užtikrintai padeda, kai šokama iš 15 metrų aukščio (maždaug 5 aukšto), bet šįkart mergina buvo kone dvigubai aukščiau. Galima sakyti, kad gimė antrą kartą.

Kokio dydžio tas batutas?

Nėra labai didelis, 3,5x3,5 metro pločio, aukštis siekia apie 2 metrus. Jis gana greitai pripučiamas – per keliolika sekundžių. Batutas skirtas evakuacijos atveju – gelbėti tiems, kurie nori ant jo nušokti, kad išsigelbėtų. Deja, dažniau važiuojame į tokius įvykius, kur žmonės nori nušokti savo noru ir nenori nukristi ant batuto.

Dienraščio „Lietuvos rytas“ užsakymu atlikta naujausia visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ apklausa rodo, jog ugniagesiais gelbėtojais pasitiki net 92 proc. gyventojų. Visą nepriklausomybės laikotarpį itin aukštą pasitikėjimą ugniagesiais galima aiškinti ir tuo, kad jūsų uniformų netepa korupcijos skandalai ar reputaciją žeminantys incidentai su alkoholiu. Kaip manote, kodėl visuomenė tiek metų jus taip aukštai vertina?

Mes su kolegomis daug kartų esame apie tai diskutavę. Galbūt tai susiję su tuo, kad važiuojame padėti. Nors policija – kolegos, kurie atlieka didelį darbą, daug kam jų darbas susijęs su tuo, kad jie stabdo automobilį, tikrina, galbūt baudžia, važiuoja suimti, užkardyti nusikaltimą. Bet reikia suprasti, kad taip jie apsaugo kitą žmogų ar didesnę visuomenės dalį, sulaikydami pažeidėją. Jiems galbūt truputį nepalankiai susiklostė tai, kad toks yra jų darbo pobūdis. Tuo metu mūsų pavadinime užkoduota, kad esame priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba. Žinoma, mes tą vardą stengiamės kaip įmanoma labiau pateisinti. Kone kasdienė mūsų darbo tema – kaip dar geriau atlikti darbus.

Ar Jūs turite prietarų?

Jų yra. Linkime sausų žarnų, stengiamės visada pavalgyti pusryčius, kad nekiltų gaisrų. Vyrai galėtų papasakoti daugiau.

Kaip atrodo ugniagesių darbotvarkė, kada keičiasi pamaina?

Ugniagesių darbotvarkė tokia: pamainos keičiasi 7:30 – iki šio laiko kita pamaina turi būti priėmusi techniką. Iki 9 val. pusryčiaujama, nuo 9 iki 10 val. vyksta teoriniai užsiėmimai: studijuojami teisės aktai ir pan. Nuo 10 iki 11:30 val. vyksta praktiniai užsiėmimai, studijuojama komandoje turima technika, įranga, praktikuojamos metodikos. Tuomet būna pietūs, o po jų, pamainos vado ar komandos vadovybės nuožiūra, nuo 15 iki 16 val. vyksta aukštalipių praktiniai užsiėmimai. Nuo 16 iki 17 val. – fiziniam parengimui skirti užsiėmimai: sporto salė, stadionas, krepšinis, tinklinis. Vyrai sportuoja, gerina sportinę formą, kurios čia reikia, nepaisant to, ar esi vairuotojas, ar ugniagesys, ar pamainos vadas.

Kas šiame darbe yra sunkiausia? Fizinis, emocinis pasiruošimas ir išgyvenimai?

Pareigūnams visi atvejai yra skirtingai sudėtingi – vieni gali būti sudėtingai atliekami, kiti sunkūs psichologiškai. Fizinis nuovargis nėra baisu – atvykęs į kitą budėjimą dirbsi su naujomis jėgomis ir užsivedęs. Sunkiausia šiame darbe, kai atiduodi visas jėgas, bet vis tiek neišgelbėji žmogaus ar patiriami dideli nuostoliai. Kai nepavyksta išsaugoti ūkininko tvartelio ar gyvulių – vienintelių, kuriuos jis turi. To mūsų darbe, deja, pasitaiko. Tai – tikrai sunku ir išlieka galvoje.

Didžiausias atlygis yra žmonių padėka, kai matai, jog namas nors ir sudegė, galbūt jį bus sunku atstatyti, bet žmonės mato, kad atidavėme visas jėgas, skubėjome ir stengėmės. Kitose šalyse praktika tokia: jei gerai dega – tai net neverta gelbėti. Namas galbūt apdraustas, todėl esą nereikia dėti daug pastangų. Bet mūsų ugniagesiai atvykę vis tiek stengiasi išvesti gyvulius, iš garažo išstumti automobilį. Jei žmonės paprašo ir yra galimybių, išnešame televizorių, elektroninius prietaisus, kad nesudegtų ir nesušlaptų. Taip pat galime kalbėti apie kultūros paveldą. Su kultūros paveldo objektų valdytojais taip pat nemažai bendraujame, kaip apsaugoti vertybes. Rengiami specialūs planai, stengiamės prisitaikyti prie naujų aplinkybių.

Pastaraisiais metais degė nemažai bažnyčių, kai kurios jų priklauso kultūros paveldui...

Valdovų rūmai, Katedra... Tokiems objektams yra atskiri planai, ir pagal juos reaguojame. Žinome, kurias vertybes privalome apsaugoti. Tai – ne tik pastato, bet ir visos valstybės turtas. Tai saugota kelis šimtmečius, privalome saugoti ir toliau. Įdedame pastangų ir profesionalumo kiek tik galime.

Vienas aukščiausių apdovanojimų šiame darbe, kaip suprantu, yra Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pasižymėjimo ženklas „Ugniagesio gelbėtojo žvaigždė“?

Yra „Ugniagesio gelbėtojo žvaigždė“, taip pat Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pasižymėjimo ženklas už nuopelnus gyventojų saugai. Tai – vidiniai įvertinimai. Apdovanoti gali ir prezidentė, yra Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius. Visi pareigūnai nori būti įvertinti. Bėgant metams, stengiamės įvertinti viso gyvenimo nuopelnus. Būna atvejų, kai darbuotojas yra labai kruopštus, geras, bet tiesiog neturi didelio įvykio ir negauna „Ugniagesio gelbėtojo žvaigždės“. Galbūt tai ne visuomet sąžininga, todėl tokius darbuotojus stengiamės skatinti kitaip – padėkomis ar papildomomis atostogomis, jei leidžia galimybės ir teisės aktai. Taip pat – dideliu „Ačiū“.

Ar sunku išlaikyti darbuotojus? Nes rizika didelė, darbas sunkus, o atlyginimas nėra tas, kuris...

Į tokią tarnybą žmonės neateina užsidirbti pinigų. Yra darbų, kuriuose galima uždirbti daugiau, bet tai priklauso nuo žmogaus – jei jis nori padėti, ateis dirbti šio darbo. Per pastaruosius metus ateina jaunų žmonių. Jie neatlieka žvalgybos, kad štai pasižiūrės, jei patiks – pasiliks. Jie žino, kur eina ir koks sunkus šis darbas. Žinoma, norėtųsi, kad būtų didesnių motyvuojančių veiksnių.

Gal ir piniginiu atžvilgiu, kad darbuotojams nereikėtų ieškoti antrų darbų, kaip yra dabar. Parą dirbant ir turint 3 laisvas dienas, teisės aktams leidžiant, dauguma turi antrus darbus. Negaliu sakyti, kad daugeliui, bet kitiems ši tarnyba net nėra pagrindinis pinigų šaltinis. Galbūt noras padėti žmonėms ar socialinės garantijos yra ta motyvacija, kodėl jie ateina dirbti ugniagesiais.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Vytenis Radžiūnas

Komentarai (1)