Steponas Darius – viena ryškiausių ir įdomiausių asmenybių tarpukario Lietuvoje, kurio gyvenimo istorija neabejotinai papuoštų knygos puslapius ar kino teatrų ekranus. Savo drąsa ir ryžtu S. Darius išgarsino Lietuvą visame pasaulyje, tačiau dar iki lemtingojo „Lituanicos“ pakilimo šio patrakėlio nuopelnai Lietuvai buvo neišmatuojami.

Iniciatyvus, veržlus ir nesutramdomas S. Dariaus būdas nuvedė jį pačiais įdomiausiais gyvenimo klystkeliais, tačiau patriotiška meilė tėvynei niekada neleido jam pasiklysti.

Kviečiame susipažinti su mažiau žinomais, tačiau ne ką menkesniais Stepono Dariaus nuopelnais kartu su LRT televizija vykdomame projekte „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“.

Steponas Jucevičius gimė 1897-ųjų sausį Rūdiškės kaimo vienkiemyje. Nuo pat vaikystės šeimą spaudė skolos, todėl Steponui vos sulaukus dešimties metų buvo nuspręsta vykti į JAV ieškoti geresnio gyvenimo.

1907 gruodžio mėn. Steponas pirmą kartą perplaukė Atlantą ir atvyko į Čikagą, kur tuo metu klestėjo didelė, beveik 100 tūkst. skaičiuojanti Lietuvos išeivių bendruomenė. Šeima čia įsikūrė ir darbavosi lietuviškų valgių valgykloje.

Būtent Čikagoje S. Darius ir užsikrėtė meile aviacijai. 1911 metais broliai Rightai Čikagos priemiestyje išbandė savo išradimą - skraidyklę, o savo akimis šį, tuomet stebuklu vadintą išradimą, matė ir S. Darius. Kaip vėliau paaiškėjo, tai amžiams pakeitė jo gyvenimą.

Pasaulinis karas pažadino meilę Tėvynei

Jo gyvenimą, kaip ir visų kitų, pakeitė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. 1917 metais S. Darius savanoriu užsirašė į JAV kariuomenę.

„Jau tuo metu švietėsi tokia perspektyva, kad Vokietijos imperija bus nugalėta, o ji tuo metu valdė Lietuvą, Latviją ir Estiją, engė šiuos kraštus. Jis suprato, kad nepriklausomybės niekas neduos, reikės kariauti. Reikia mokytis kario amato. O kaip išmoksi? Stojo į JAV kariuomenę ir tapo kariu“, – sako Lietuvos Aviacijos muziejaus Aviacijos istorijos ir leidybos skyriaus vedėjas Gytis Ramoška.

Praėjus vos šešioms dienoms nuo JAV įsitraukimo į karą, S. Darius jau buvo užsirašęs savanoriu, tačiau širdyje slapta vylėsi, kad karas galiausiai lems ir Lietuvos nepriklausomybę. Netrukus jis buvo permestas į Prancūzijos mūšio laukus.

„Jis negalėjo pasyviai stebėti įvykių pasaulyje, kartu situacijos Lietuvoje. Vedinas meilės savo gimtajam kraštui, troško nepriklausomybės Lietuvai, – pasakoja Vytauto didžiojo universiteto Istorijos katedros profesorius Jonas Vaičenonis, – fronte S. Dariui teko dirbti sunkų ir gana pavojingą telefonisto darbą užtikrinant stabilų ryšį tarp kovojančių padalinių. Šį darbą lydėjo didelės bendražygių netektys, apie kurias Darius rašo savo dienoraštyje".

Už kruopštų darbą greitai pelnė kuopos vadų palankumą ir jam buvo pavestos gerokai sudėtingesnės užduotys – 1918 metais buvo paskirtas į frontą.

Savo laiške S. Darius rašė: Kurį laiką buvau pačiam fronte ir pratinausi gudriai išvengti vokiečių sviedinių, kurių skeveldrų lietus nėra labai mėgiamas. Vieną naktį man teko dirbti lauke ir virš mūsų galvų pralėkė keli sviediniai. Kritau ant žemės plokščiom ir pajutau labai keistą, juokingą jausmą. Atrodė, kad aš savo kūnu uždengiau visą lauką ir kur tik sviedinys sprogs, būtinai pataikys į mane...

1918 m. rugpjūčio 1 dieną, mūšio prie Paryžiaus metu, skeveldra pataikė į Stepono kairįjį šoną, jis buvo sunkiai sužeistas ir pusantro mėnesio gydėsi Nanto ligoninėje. Fronte keletą kartų vos išvengė mirties – didžiausias pavojus jo gyvybei buvo kilęs per vokiečių cheminę ataką fronte 1918 liepos 14 d., per kurią S. Darius buvo stipriai apnuodytas, tačiau galiausiai kartu su JAV pajėgomis pergalingai įžengė į nugalėtos Vokietijos teritoriją.

Už nuopelnus Amerikoje buvo apdovanotas Purpurinės širdies ir Didžiojo karo už civilizaciją apdovanojimais.

„Pasibaigus karui visi jo draugai buvo paleisti atostogų ir išvažiavo paūžti, kaip sako, į Paryžiaus restoranus, o Darius – ne. Jis nuvyko apžiūrėti kautynių laukus, jautė norą pagerbti paskutinį kartą savo draugus. Tai parodo Dariaus charakterį“, – kalba G. Ramoška.

Po karo S. Darius organizavo JAV kariuomenėje tarnavusius lietuvius, ragindamas juos grįžti į Lietuvą ir padėti kurti jos kariuomenę.

Klaipėdos krašto avantiūra

„S. Darius buvo tipinis 20 amžiaus pradžios lietuvis nacionalistas ta gerąja prasme, kuris tikėjo, kad Lietuva gali egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė ir, kaip jis suprato, stengėsi prisidėti prie to valstybingumo įtvirtinimo, – kalba istorikas Algimantas Kasparavičius.

1920 vasarą S. Darius dar kartą perplaukė Atlantą ir atvyko į tuomet dar tik besikuriančią Lietuvą, norėjo prisidėti prie savo šalies statymo. Norą stoti į Lietuvos kariuomenę S. Darius pareiškė dar 1920 m. pradžioje, o atvykęs iš karto užsirašė į artileristų kursus Karo akademijoje Kaune, tačiau vylėsi mokslus pratęsti karo aviacijos eskadrilėje. 1923 metais jo svajonei buvo lemta išsipildyti – tapo karo lakūnu Lietuvos padangėse.

„Dar velniškai daug reikia padaryti“, – tokia buvo mėgstamiausia S. Dariaus frazė per septynerius jo Lietuvoje praleistus metus.

Jam niekada netrūko iniciatyvumo, todėl sužinojęs apie rengiamą Klaipėdos krašto sukilimą, S. Darius pasiprašė atostogų nuvykti į tėviškę, o 1923 sausio 9 d. dalyvavo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitete. Sausio 15 dieną jis ir jo vyrai Liepų gatve įžengė į išvaduotą Klaipėdą. Lietuva sukilimo metu neteko 12-os savanorių, žuvo du prancūzų kariškiai.

Pati Klaipėdos krašto gelbėjimo operacija neabejotinai yra viena sėkmingiausių karinių operacijų Lietuvos istorijoje. Tautų Sąjungos administruoti Klaipėdos kraštą buvo pavesta Prancūzijai. Ši Klaipėdoje buvo dislokavusi 250 karių. Lietuvos vyriausybė subūrė pusantro tūkstančio karių savanorių, apsimetusių sukilėliais. Jų gretose buvo ir S. Darius.

„Tiesą sakant, tai buvo labai rizikingas žygis, nes premjeras ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas, išlydėdamas pusantro tūkstančio savanorių kariuomenę į Klaipėdą, duoda tokią labai paprastą instrukciją: „Vyrai, jeigu žygis pavyks, jūs būsite Lietuvos herojais, tauta jūsų neužmirš šimtmečiais. Bet jeigu žygis nepavyks, Lietuvos vyriausybė turės jūsų išsižadėti ir gali būti, kad netgi bus priversta jus teisti“, – sako A. Kasparavičius.

Prasidėjus deryboms tarp sukilėlių ir Santarvės atstovų, S. Darius, kaip mokantis anglų ir prancūzų kalbas, buvo siunčiamas į anglų karo laivą dalyvauti derybose su Antantės atstovais. Bendrų pastangų dėka 1924 metų gegužės 8 dieną buvo pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija ir Klaipėda tapo Lietuvos valstybės dalimi.

Nežabotas noras skraidyti

1921 birželį S. Darius įgyvendino savo seną troškimą – jis pirmą kartą sėdo į lėktuvą ir juo pakilo jau kaip nepriklausomos Lietuvos karo aviatorius. Įspūdžius S. Darius pažymėjo lakoniškai: „Skraidžiau viršum Kauno ir Garliavos. Pirmas bandymas – sėkmingas.“

„Sunku šiandien atsakyti, kas įkvėpė S. Darių tapti lakūnu. Manau, įtakos turėjo Pirmojo pasaulinio karo patirtis, kurioje jam teko stebėti aviacijos skrydžius, kita vertus, tai nuolatinis troškimas vis naujų patirčių ir išbandymų. 1922 m. pradžioje, išklausęs pusmečio trukmės kursus, jis tapo lakūnu – žvalgu. Dienoraštyje rašė, kad jam tai labai patinka. Apgailestavo, kad dėl blogų oro sąlygų negalės atlikti planuotų skrydžių Vasario 16-osios šventės proga“, – sako J. Vaicekavičius.

„Paaiškėjo, kad S. Darius buvo gabus pilotas. Jis, tarnaudamas Lietuvos karo aviacijoje, neturėjo jokios rimtos avarijos. Tai jau rodo, kad jis buvo gerai įsisavinęs tą karo lakūno amatą“, – pasakoja G. Ramoška.

S. Darius sparčiai kilo karjeros laiptais. Jam greitai suteiktas vyresniojo leitenanto, o po mažiau nei trejų metų ir kapitono laipsnis.

Pramuštgalvišką jo prigimtį rodo ir tai, kad jis pirmasis iš karo lakūnų įsigijo motociklą ir šia manija užkrėtė visą pulką. Nuo tada karo eskadrilė ratuota lėkdavo per Kauną ir visą Lietuvą. Tačiau drąsus ir veržlus S. Dariaus būdas patiko ne visiems.

Nepritapęs maištininkas

Jo laisvas elgesys dažnai konfrontavo su senaisiais generolais, kurie savo vadovavimo metodus taikė dar iš carinės kariuomenės laikų. S. Darių piktino toks generolų elgesys. Jis negalėjo pakęsti ir jų proteguojamų giminaičių bei rezgamų intrigų.

Ilgainiui S. Darius užsitraukė aviacijos viršininko generolo Kraucevičiaus nemalonę. Šis nemėgo jauno lakūno už iniciatyvumą bei nenorą pataikauti pasenusiai vadovybei. Pirmąją bausmę jis gavo už savarankišką hidroplano pilotavimą Latvijoje. Tai įsiutino generolą. Jis norėjo, kad šį bandomąjį skrydį atliktų jo proteguojamas sūnėnas. Už šią avantiūrą buvo apkaltintas tarnybos apleidimu ir sulaukė papeikimo.

„Čia karininkai susigalvoja visokių varžybų, visokių renginių, tai Kraucevičiui buvo neįprasta, jis toks, kaip sakoma, seno raugo karininkas buvo. Dėl to nesusiderino jie savo supratimu ir charakteriais“, – sako G. Ramoška.

Kitą bausmę S. Darius gavo už tai, kad savarankiškai surengė kito lėktuvo krikštynas, į kurias nepakvietė vadovybės – būtent senųjų, caro laikų generolų. Dėl to buvo apkaltintas maištu prieš aviacijos viršininką ir nuteistas 30 dienų kalėjimo.

Protestuodami prieš tokią bausmę, S. Dariaus bičiuliai lakūnai sėsdavo ant savo motociklų ir griausminga kolona važiuodavo lankyti nubausto S. Dariaus ir kėlė kurtinantį triukšmą prie kalėjimo, kurį sąmoningai bandydavo padidinti kuo stipriau riaumojančiais varikliais sukdami ratus prie karo kalėjimo Žaliakalnyje.

„Atvažiuodavo po 20 motociklų ir kaip užgazuoja, kaip užtriukšmauja. Per pietus ir vakare po tokią demonstraciją“, – kalba G. Ramoška.

S. Darius turėjo draugų ir tarp aukštų karininkų. Sulaukus užtarimo viršuje jį paleido, o kariuomenės vadas atsiprašė, neva jis buvo netiksliai informuotas. Buvo paleistas po 5 už grotų praleistų dienų.

Tokių incidentų buvo ne vienas. Dėl generolų keliamų intrigų jis prarado galimybę studijuoti Anglijos aviacijos mokykloje ir buvo priverstas likti Lietuvoje. Tokie incidentai moraliai žemino S. Darių, jis nesuprato, kaip geros idėjos, daromos tėvynės labui, gali sulaukti tokio didžiulio pasipriešinimo.

„Jeigu žiūrėsim į jam tiesioginių viršininkų karo aviacijos mokykloje ir toliau jau tarnaujant Lietuvos kariuomenėje, tai mes matome tokį nutrūktgalvį lietuvį, nutrūktgalvį jauną leitenantą, iš pradžių kursantą, paskui leitenantą, kuris iš viso tam tikra prasme sunkiai tinka tarnybai kariuomenėje.

S. Darius yra sunkiai disciplinuota asmenybė, yra pernelyg laisvos dūšios, laisvos sanklodos su tam tikrais avantiūrizmo elementais. Praktiškai jam duotos visos charakteristikos balansuoja ant tokios ribos, kad tai yra sunkiai valdomas žmogus, sunkiai paklūstantis kariuomenei būdingai disciplinai. Ir tai S. Darių vedė į nuolatinius konfliktus su karine vadovybe“, – pasakoja A. Kasparavičius.

„S. Darius – neabejotinai unikali asmenybė, kurioje tilpo meilės šeimai ir pasiaukojimo Lietuvai savybės. Jo gyvenimą lydėjo nuolatinės įvairių patirčių paieškos, kurias jis bandė visais įmanomais būdais realizuoti. Jis visuomet buvo valstybės gyvenimo įvykių sūkuryje. Viename iš savo laiškų motinai rašė: "... darbuojuos, mokausi ir ateity būsiu naudingesnis Lietuvai ir civilizacijai". Šie žodžiai patvirtina faktą, kad jo labai mylima Lietuva yra per maža jo jausmams ir svajonėms“, – tikina J. Vaičenonis.

Neatlaikęs įtampos ir nuolatinių konfliktų su vadovybe, S. Darius nusprendė, kad savo svajonių jam geriau seksis siekti Amerikoje. 1927 m. Steponas susipakavo krepšius ir išvyko už Atlanto. Jau būdamas JAV stebėjo Will skrydį. Tai buvo pirmasis žmogus, lėktuvu perskridęs Atlanto vandenyną. Jis išgarsėjo visame pasaulyje, o tai tik paskatino S. Darių imtis dar ryžtingesnio žygio – grįžti į Lietuvą lėktuvu tiesiai iš Amerikos.

Komentarai ()