Staiga atsiskyrėliu tapti nusprendęs amerikietis miško gilumoje praleido beveik tris dešimtmečius. Bet vienatvės siekęs vyras gyvas liko tik dėl to, kad įgudo meistriškai vogti maistą ir būtiniausius išteklius.

Christopheriui Knightui buvo vos 20 metų, kai jis nutarė nutraukti visus ryšius su artimaisiais ir civilizacija.

Mažiau nei metus Bostone, Masačusetso valstijoje, signalizacijos sistemų diegėju dirbęs vaikinas pradingo staiga – nei atsisveikinęs su darbdaviu, nei grąžinęs jam įrankių. Jaunuolis sėdo į automobilį ir pradėjo klajoti po JAV. Apie savo planus jis niekam neprasitarė.

„Neturėjau kam pranešti, kad išvykstu, – tvirtino Ch.Knightas. – Neturėjau jokių draugų, o kolegos man buvo neįdomūs.“

Pabėgo negalvodamas, kodėl

Iš pradžių 20-metis važiavo palei rytinę Amerikos pakrantę iki pat Floridos. Pakeliui jis gyveno pigiuose viešbučiuose ir valgė greitąjį maistą. Netrukus jis nusprendė važiuoti į šiaurę. Galiausiai pasiekė Meino valstiją, kur augo vaikystėje.

Ch.Knightas pravažiavo savo šeimos namus, tada Mushedo ežerą ir automobiliu klydo vis gilyn į gamtą, kol jam beveik nebeliko degalų. 

Viduryje miško jis sustabdė automobilį, paliko jame raktus ir pasiėmęs palapinę bei kuprinę patraukė pėsčiomis tolyn į tankmę.

„Automobilis man buvo visiškai nenaudingas, – pabrėžė Ch.Knightas. – Jame beveik nebeliko degalų, o aš buvau labai toli nuo degalinės.“

Ch.Knightas nežinojo, kodėl patraukė gyventi į tankynę: jis nebuvo religingas, neprotestavo prieš modernią visuomenę ir neketino naudotis vienuma, kad kurtų meną arba rašytų filosofinį veikalą.

„Negaliu paaiškinti savo veiksmų, – prisipažino Ch.Knightas, kuris yra vienas ilgiausiai vienumoje gyvenusių žmonių pasaulyje. – Neturėjau jokių planų, apie nieką negalvojau – tiesiog ėmiau ir padariau tai.“

Badas pakeitė nuostatas

Ch.Knightas tyčia ėjo gilyn į mišką taip, kad pasiklystų. Jis turėjo tik būtiniausius stovyklavimo reikmenis, šiek tiek drabužių ir truputėlį maisto.

Ištisas savaites vaikinas keliavo kalvų keteromis ir pelkėmis, visą laiką į pietus. Didžiausia bėda buvo maisto stygius. Meino tankynėse nėra vaismedžių, o uogų rasti taip pat sunku. 

Nors vaikinas buvo ir pajėgus medžiotojas, ir geras žvejys, jis neturėjo nei šautuvo, nei meškerės.

Todėl Ch.Knightui teko improvizuoti. 10 dienų be maisto praleidusio jaunuolio principai pradėjo lūžti. Jis netikėtai priėjo kelią, ant kurio rado automobilio suvažinėtą kurapką. Jos palaikus vaikinas suvalgė žalius, nes neturėjo, kaip įkurti laužo.

Netoliese vaikinas rado ir namų su daržais. Kadangi buvo išbadėjęs, jis šalin nustūmė sąžinės priekaištus ir prisigrobė ten augusių gėrybių: kelias kukurūzų burbuoles, saują bulvių, porą žalialapių daržovių.

Kartą per pirmąsias savaites tankmėje Ch.Knightas net įsilaužė į tuščią trobelę, kad patogiai išsimiegotų, tačiau jam pailsėti neleido baimė: „Kiaurą naktį varčiausi, nes bijojau, kad mane pričiups. Po to karto nebemiegojau jokiame name.“

Tapo meistrišku vagimi

Galiausiai vaikinas nutarė apsistoti jam patikusioje miško dalyje, kur buvo pilna milžiniškų riedulių, paslėpusių proskyną. 

Visai netyčia Ch.Knightas pasirinko apsigyventi mažiau nei 50 kilometrų nuo vaikystės namų.

Šviesaus proto jaunuolis greitai įgudo prisitaikyti prie gyvenimo gamtoje: jis pramoko, kaip susiręsti sau namus, kaip laikyti geriamąjį vandenį ir kaip klajoti po mišką nepaliekant pėdsakų. 

Pagrindinis iššūkis Ch.Knightui vis dar buvo prasimaitinti: jis nesugebėjo užsitikrinti pastovaus maisto šaltinio ir nuolatos jautėsi alkanas.

Nors kankino badas, vaikinas buvo per daug išdidus, kad prašytų kieno nors pagalbos. Todėl jis nutarė, kad geriausias problemos, į kurią įklimpo, sprendimas būtų vagiliauti.

Netoli ežerų, prie kurių jis apsistojo, stovėjo namai, trobelės, vasarnamiai – daugelyje jų žmonės gyveno tik šiltuoju metų laiku arba savaitgaliais. Be to, netoliese buvo ir vasaros stovykla su maisto sandėliu.

Nuosekliai stebėjo žmones

Per 27 miške pragyventus metus Ch.Knightas į šiuos vasarnamius įsilaužė tūkstančius kartų. Jam prireikė tikslumo, kantrybės, drąsos ir didelės dozės sėkmės. 

Be to, vaikinui teko greitai perprasti, kaip elgiasi vietiniai gyventojai.

„Stebėjau šiuos žmones ir bandžiau perprasti jų elgesį“, – teigė Ch.Knightas.

Jaunuolis laukdavo miško pakraštyje ir stebėdavo aplinkui zujančias šeimas. 

Jis atkreipdavo dėmesį į tai, kada žmonės valgo, kas juos lanko, kada išvažiuojama į parduotuvę.

Taip jis sugebėjo atsekti, kada kiekvienas namas būna tuščias. Ch.Knightas lauždavosi į namus naktį, savaitės viduryje, ypač kai būdavo apsiniaukę. 

Puikios sąlygos vagiliauti būdavo per didžiules liūtis.

Ch.Knightas niekados neidavo keliais ar takeliais ir vengė vogti penktadieniais ir šeštadieniais, kai paežerėse besilinksminančių žmonių būdavo daugiausia.

Be to, jis visada vogti leisdavosi nusiskutęs arba dailiai sutvarkyta barzda, apsirengęs švariais drabužiais. Mat jis norėjo nesukelti įtarimo žmonėms, jei jie netyčia jį pastebėtų.

Įžūlumui nebuvo ribų

Ch.Knightas apšvarino mažiausiai šimtą trobelių. Jis net žinodavo tikslų žingsnių skaičių, kurių reikėdavo kiekvienam namukui pasiekti.

Kartais, kai Ch.Knightui prireikdavo didesnių daiktų, pavyzdžiui, degalų bako arba naujo čiužinio, jis grobį parsigabendavo kanoja.

Valčių jis nevogdavo, nes jų savininkai iškart būtų susisiekę su policija, todėl jis jas pasiskolindavo, o vėliau grąžindavo ir apibarstydavo pušų spygliais, tarsi nė nebuvo pajudintos.

Sėdėdamas kanojoje Ch.Knightas sugebėdavo pasiekti visas gyvenvietes aplink didžiausią ežerą, prie kurio gyveno.

„Man nebūdavo sunku irtis ištisas valandas – dariau, ką reikėjo daryti, – gyrėsi Ch.Knightas. – Jei bangos būdavo didelės, į valties priekį padėdavau kelis akmenis, kad būtų stabilu.“

Dažniausiai kanoja vaikinas irdavosi palei pakrantę, kad siluetas susilietų su aplink stūksančiais medžiais. Tačiau kai kildavo audra, jis be baimės plaukdavo pačiu ežero viduriu.

Paliko įspūdį policijai

Ch.Knightas buvo įsitikinęs, jog viena jo padaryta klaida reikštų, jog jis vėl bus įtemptas į civilizacijos liūną. Todėl jis ištisas valandas laukdavo pasislėpęs prie namo prieš įsilauždamas į vidų. 

Ant vaikino riešo nuolatos būdavo laikrodis, kuris padėjo jam geriau gaudytis.

Kartais trobelės būdavo paliktos atrakintos, tačiau dažniausiai vaikinas spynas atidarydavo įrankiais. Būdamas viduje jis patraukdavo tiesiai į virtuvę, po to susirinkdavo kitus būtiniausius dalykus, bet stengdavosi būdamas viduje nieko per daug nejudinti.

Kartais, kai rasdavo atsarginius raktus, jis juos paslėpdavo prie namo po akmeniu, kad kitą kartą įsilaužti galėtų sparčiau.

Kai vietiniai gyventojai suvokė, kad kažkas juos švarina, pradėjo stiprinti apsaugą. 

Bet tai Ch.Knighto nesustabdė: jis signalizacijos sistemas išjungdavo, iš stebėjimo kamerų išimdavo atminties korteles ir taip išvengė kelių dešimčių bandymų jį sučiupti.

„Susitvardymas, kurį jis rodė įsilauždamas į namus, buvo didesnis, nei būtume galėję įsivaizduoti, – stebėjosi vienas policininkas. – Jis dėjo dideles pastangas šnipinėti ir turėjo talentą atrakinti spynas, patekti į namą ir iš jo išeiti nepastebėtas.“

Tiesa, galiausiai Ch.Knighto idilė miške, kuriame jis jautėsi susiliejęs su gamta, buvo sutrikdyta. Po 27 metų vienatvės jis buvo sučiuptas vagiantis maistą iš vasaros stovyklos.

Vyras buvo apkaltintas vagyste ir nuvežtas į kalėjimą. Ch.Knighto suėmimas tapo sensacija: 500 žurnalistų reikalavo imti iš jo interviu, žmonės norėjo apie jį sukti dokumentinį filmą, o viena moteris net jam pasipiršo.

Nors visiems buvo įdomu sužinoti, ką atsiskyrėlis patyrė ir ką išmoko apie pasaulį, vienintelis Ch.Knighto patarimas žmonijai, kurį jis perdavė per vieną žurnalistą, buvo banalus: „Svarbiausia – gerai išsimiegoti.“ 

Kodėl žmogus pasirenka tapti atsiskyrėliu?

Visuose istorijos puslapiuose ir kultūrose galima aptikti pasakojimų apie atsiskyrėlius. Yra trys pagrindinės priežastys, kodėl žmonės pasitraukia tolyn nuo visuomenės ir apsigyvena vienumoje.

Dauguma atsiskyrėlių nuo civilizacijos atitolsta dėl religinių priežasčių, kad sukurtų tvirtesnius ryšius su Dievu. Antai Jėzus Kristus, Mahometas ir Buda – visi praleido daug laiko vienumoje prieš skelbdami naują tiesą pasauliui.

Hinduistai įsitikinę, kad kiekvienas žmogus turi potencialo dvasiškai subręsti ir tapti atsiskyrėliu. Indijoje mažiausiai keturi milijonai asmenų klajoja po šalį: jie atsisakė visų materialių daiktų bei ryšių su artimaisiais ir gyvena vien iš nepažįstamųjų labdaros.

Ne visi nuo visuomenės bėga dėl religinių priežasčių. Taip pat apstu nusivylusių pasaulį siaubiančiais karais, naikinama aplinka, dideliu nusikalstamumu bei beatodairišku vartotojiškumu. Šie asmenys – visuomenės kritikai, kurių netenkina dabartinė situacija. Pirmąjį literatūros kūrinį apie vienatvę – „Tao Te Ching“ – VI a. prieš Kristų parašė atsiskyrėlis Laozi, kuris protestavo prieš korumpuotą visuomenę.

Galiausiai nuo civilizacijos bėga tie žmonės, kurie nori būti vieni dėl meninės laisvės, mokslinių įžvalgų arba didesnio savęs suvokimo. Pavyzdžiui, globalizaciją kritikavęs rašytojas ir filosofas Henry Davidas Thoreau nuvyko prie Voldeno tvenkinio Masačusetso valstijoje, kad leistųsi kelionėn į save. Paties suręstoje trobelėje H.D.Thoreau praleido dvejus metus, dvi savaites ir dvi dienas, o po to parašė garsųjį veikalą „Voldenas, arba Gyvenimas miške“.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()