Kodėl kai kurios šalys sporte pasirodo geriau nei kitos? Pasirodo, tai lemia net keletas veiksnių ()
Daugelis sirgalių priima sportą kaip talento, įnirtingo darbo bei sėkmės mišinį. Iš dalies jie, aišku, teisūs. Usainas Boltas už kitus sprinterius yra pranašesnis ir dėl įgimto gebėjimo bėgti trumpas distancijas. O štai Christiano Ronaldo be nuožmaus darbo, tikėtina, būtų gana vidutinis puolėjas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau ne viskas taip paprasta. Akivaizdu, kad kai kurios valstybės yra labiau sėkmingos sporte, negu likusios. Mąstant logiškai peršasi mintis, jog didesnės valstybės turi daugiau galimybių išsirinkti potencialias sporto žvaigždes. Tačiau praktikoje tokia teorija neatlaiko kritikos. Pavyzdžiui, Šveicarija sporte pasiekia didesnių aukštumų, negu Indija. Viena iš sėkmingiausių pastarųjų penkių olimpiadų šalių yra Australija, nors ji teturi 24 mln. gyventojų. Ir priešingai, Indonezija yra ketvirtoji pasaulyje pagal gyventojų skaičių, tačiau jūs veltui ieškotumėte jos tarp lyderių sporto medalių įskaitoje.
Sportinės sėkmės faktorius ekonomistai tiria jau paskutinius 50 metų. Jų išvados remiasi dešimtimis geografinių, klimato, ekonominių ir politinių faktorių bei kitais statistiniais rodikliais. Aišku, dažniausiai sporto pasiekimai yra vertinami pagal pasirodymus Olimpinėse žaidynėse. Neseniai paviešintame moksliniame straipsnyje buvo išanalizuotos vasaros olimpiados, pradedant Sidnėjumi ir baigiant Rio de Žaneiru, rašoma „DennikN“.
Ekonominis lygis ir gyventojų skaičius
Abu faktoriai yra logiški ir nėra nuostabu, kad jie veikia valstybių sportinius rezultatus. Tyrimai įrodė, kad didelis žmonių skaičius reikia didesnę tikimybę sulaukti potencialių sportininkų. Jeigu visi kiti rodikliai visose šalyse būtų tokie patys, tai daugiausiai medalių sporto rungtyse susirinktų Kinija, Indija ir JAV.
Ekonominiai rodikliai, pavyzdžiui, BVP rodiklis vienam žmogui, leidžia valstybėms daugiau investuoti į sportą. Turtingos valstybės turi geresnę sporto infrastruktūrą. Didesnės pajamos reiškia ir tai, kad tėvai gali skirti daugiau lėšų ir laiko savo vaikų sporto veiklai. Negalima atmesti ir laisvo laiko, kurio kiekis leidžia dažniau užsiimti sportu.
Įdomu yra tai, kad kuo daugiau produkcijos eksportuoja valstybė, tuo daugiau ji turi galimybių laimėti olimpinius medalius. Savaime suprantama, niekas netvirtina, jog užsienio prekyba yra tiesiogiai susijusi su sportu. Tačiau eksporto galimybes veikia tie patys socialiniai-ekonominiai faktoriai, kaip ir olimpinių žaidynių laimėjimus. Todėl šalys, kurios savo eksportą grindžia vos keliais produktais, dažnai iš žaidynių išvyksta be medalių.
Geografinės ir klimatinės sąlygos
Nėra didžiulė paslaptis, kai kai kuriomis sporto šakomis užsiimti yra patogiai tam tikrose šalyse ar geografinėse platumose. Vargų ar didelė tikimybė išsiugdyti gerą slidininką šalyje, kur nėra sniego. Taip pat per paskutinius dvidešimt metų tapo akivaizdu, jog geriausi ilgųjų distancijų bėgikai gimsta Rytų Afrikoje. Kai kuriuos iš šių ar panašių skirtumų galima paaiškinti geografinėmis sąlygomis ir klimatu.
Tiesa, valstybės, išsidėsčiusios nuosaikaus klimato zonoje yra sėkmingesnės vasaros sporto rungtyse, negu tropinės šalys. Išimtis čia gali būti taikoma jau minėtam bėgimui, tačiau tai tik patvirtina taisyklę. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių metu šalys su vidutine metų temperatūra 5-15 laipsnių, vidutiniškai rinko po 13 medalių. Valstybės su aukštesniais metų temperatūros vidurkiais iškovodavo po septyniskart mažiau medalių.
Remiantis vien statistika, galima būtų daryti sensacingą išvadą, kad šalčiausioms pasaulio valstybėms medalius sekėsi rinkti geriausiai iš visų. Tačiau šie duomenys būtų itin nepatikimi, nes šioje grupėje daug mažesnis vasaros olimpinių žaidynių dalyvių skaičius, o liūto medalių dalį susirinko Rusija ir Kanada. Jeigu šios dvi šalys būtų išimtos iš skaičiavimų, tai vidutiniškai „šaltosiose“ valstybėse būtų priskaičiuota vos po vidutiniškai 3 medalius.
Olimpinių organizavimas
Kiekviena Olimpines žaidynes organizuojanti šalis nori pasigerinti savo reputaciją pasaulyje ne tik puikiausiu šventės organizavimu, tačiau ir aukštais savo sportininkų pasiekimais. To pavyzdys galėtų būti Pekino olimpinės žaidynės 2008-aisiais, kuomet kinai iškovojo daugiausiai aukso medalių per visą istoriją. Siekti naujų sporto aukštumų žmones motyvuoja ne tik publika ir noras pasirodyti prieš savo tautiečius.
Taip jau sutampa, kad prieš Olimpines žaidynes valdžia, faktiškai visada, didina sporto finansavimą. Ir dalis sporto objektų net gali būti įrengta taip, kad labiau atitiktų „savųjų“ poreikius. Todėl nereiktų nustebti, kai kalbama apie „ir namų sienos padeda“ efektą. Per paskutines penkias olimpiadas jis nepasireiškė gal tik Rio de Žaneire. Sidnėjuje, Pekine ir Londone šalys-šeimininkės iškovojo daug daugiau medalių, negu įprasta, ir net graikai savo namuose Atėnų olimpinėse žaidynėse 2004-aisiais „iššoko aukščiau bambos“.
Maža to, šis efektas pasireiškia ir ankstesnėse ar vėliau sekančiose žaidynėse. Sportininkams pasiruošti „gyvenimo žaidynėms“ užtrunka ne vienerius metus, todėl rezultatai pastebimai pradeda augti daug anksčiau, o ir po žaidynių dar eilę metų demonstruojami geresni nei įprasta rodikliai.
Politiniai faktoriai
Šaltojo karo laikais sporto tyrinėtojai neretai prieidavo išvados, kad socialistinio bloko ir diktatūrų šalys dažniausiai iškovoja daugiau medalių, negu yra tikimasi. Tai aiškinama tikslinga valstybine, geresnius rezultatus atnešančia, programa, negu demokratinėse valstybėse, kuriose labiau paisoma individo teisių.
Šiandien šis taip vadinamas „sovietinis efektas“ palaipsniui traukiasi į praeities šešėlį. Nei Afrikos, nei Vidurinės Azijos diktatoriai nesugebėjo efektyviai naudotis šia tradicija. Rusija ir Kinija tradiciškai laimi daug medalių, tačiau, atitinkamai ekonomikos modeliams, skirtumas tarp likusiųjų darosi vis mažesnis. Greitas ekonomikos augimas leidžia šias šalis priskirti prie turtingųjų valstybių, kurios, dažniausiai, ir yra sėkmingesnės sporte, negu ne tokios turtingos.
Sporto laimėjimus lemia ir tokie faktoriai, kaip šalies istorija, kultūra, ir fizinio parengimo sistema mokyklose. Beisbolo komandoms ypač sunku nugalėti kubiečius ar amerikiečius, juk šiose šalyse šis sportas yra paverstas nacionaliniu ir su juo „kraujyje“ kasmet užauga tūkstančiai vaikų. Saudo Arabijoje dar visai neseniai moterims buvo draudžiama sportuoti, todėl vargu ar verta tikėtis jų pasirodymų olimpiadose. Šalyse, kurios neinvestuoja į sporto objektus, taip pat nedaug galimybių laimėti.
Tačiau apibendrinant negalima pamiršti talento, įnirtingo darbo, o taip pat, ir atsitiktinumo faktorių. Būtent pastarojo dėka sportas yra toks nuostabus. Mes galime bandyti nuspėti kokios nors rungties baigtį, tačiau nuolat klysime. Ir būtent tai suteikia sirgaliams galimybę sirgti už savo mylimą atletą.
