Bendrovė, kuri leidžia darbuotojas nuspręsti, kiek jie nori uždirbti - ar tai tikrai yra taip gerai, kaip skamba? (3)
„Kokio atlyginimo tikitės?“ - šis klausimas dažnai nuskamba pokalbiuose dėl darbo. Į jį reikia atsakyti atsargiai - nenorite pasirodytų pigus, bet kartu negalite paprašyti per daug. Londone įsikūrusi lažybų bendrovėje „Smarkets“ šis klausimas skamba visiškai kitaip - darbuotojai iš tiesų gali nuspręsti, kokį atlygį gaus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tai nėra visiškai nauja idėja - taip dirba ne viena įmonė. Manoma, kad taip darbuotojai labiau jausis savo likimo šeimininkais, integralia kompanijos dalimi. Taip tarsi suskaidomi hierarchiniai santykiai, tarp vadovo ir darbuotojo paliekant tik funkcinį ryšį. Tačiau „Smarkets“ vadovas Jasonas Trostas interviu Businessinsider.com teigė, kad, nors sistema ir veikia puikiai ir darbuotojai yra ja patenkinti, viskas nėra taip gražu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Nėra taip, kad bet kuris darbuotojas galėtų paprašyti bet kokio atlygio ir iš karto jį gautų. Visų „Smarkets“ darbuotojų atlyginimai yra prieinami vidinėje kompanijos sistemoje - paslapčių čia negali būti. Du kartus per metus darbuotojai gali patys įvertinti savo naudą kompanijai ir pasakyti, kokio atlyginimo jie mano esantys verti. Kiti darbuotojai turi su tuo sutikti. Kitaip tariant, jie balsuodami nusprendžia ar darbuotojo prašomas atlygis nėra per didelis. Anksčiau atlyginimai buvo peržiūrimi du kartus per mėnesį, bet tai buvo per daug laiko ir pastangų reikalaujantis procesas, todėl dabar didesnio atlygio galima paprašyti du kartu per metus.
„Smarkets“ vadovas teigia, kad per didelio atlygio prašantys darbuotojai savo kolegų pritarimo nesulaukia - kodėl kažkas turėtų uždirbti žymiai daugiau nei jūs? Žmonės vertina vienas kito pastangas ir kartais netgi paragina atlyginimą pasididinti. Patys darbuotojai teigia, kad ši sistema paskatino sveikesnius bendradarbių santykius, nes neliko pagiežos apie nelygų, neteisingą atlygį.
Tiesa, sistema turi ir trūkumų. Vos tik ją įvedus nemėgstamą darbą dirbantis žmogus nusprendė pasidvigubinti savo atlyginimą. Tai nebuvo gerai, nes kompanijai šis žmogus tiek tiesiog neuždirbo. Vos įvedus sistemą, kiti darbuotojai manė, kad bendras solidarumas leis atlyginimus pasididinti visiems. Tačiau visi greitai suprato, kad saikas yra reikalingas ir nepakeičiamų nėra.
Geriausia tai, kad ši sistema leidžia atlyginimus pasididinti tiems, kurie yra puikūs darbuotojai, bet prasti derybininkai. Jiems nereikia eiti į vadovo kabinetą ir prašyti didesnio atlygio. Vietoje to jie atlyginimo pakėlimo paprašo savo kolegų, kurie geriausiai gali įvertinti bendradarbio sugebėjimus, pastangas ir jo darbo rezultatus.
Tiesa, Trostas nepataria šios sistemos įsivesti visiems. Jo manymu, toks atlyginimo reguliavimo mechanizmas geriau veikia mažose kompanijose, kur darbuotojai gerai vienas kitą pažįsta ir dirba greta. Didesnėse įmonėse tai gali tiesiog nesuveikti ar net sukelti chaosą.