5 šiūrpūs nusikaltėliai, kurie tapo sėkmingai parduodamų knygų įkvėpimu ()
Kai kinų rašytojas Liu Yongbiao 2018 metais buvo nuteistas už keturių žmonių nužudymą 1995 metais, jo skaitytojų tai neturėjo nustebinti.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Savo 2010 metais išleisto romano „The Guilty Secret“ įžangoje L.Yongbiao nurodė, kad jis tuo metu jau rašė knygos tęsinį – apie moterį, įvykdžiusią eilę žiaurių žmogžudysčių, bet išvengusią atsakomybės. Tačiau tęsinio autorius taip ir nebaigė – nors jau buvo sugalvojęs pavadinimą, „The Beautiful Writer Who Killed“. Po sulaikymo televizijai jis sakė, kad kai kurie jo kūriniai iš tiesų buvo įkvėpti minčių apie žmogžudystes, tarp kurių aukų buvo ir pensiono, kuriame gyveno rašytojas, savininko trylikametis anūkas.
Tačiau L.Yongbiao nėra nei pirmas, nei vienintelis autorius, kuris įvykdė tokius nusikaltimus ir vėliau juos aprašė. 1991 metais olandas Richardas Klinkhameris nužudė savo žmoną ir visa tai atkūrė kraupiame rankraštyje „Wednesday, Mince Day“ (liet. Trečiadienis, maltos mėsos diena) – o jo pagrindu išleista knyga turėjo vadintis „Seven Ways to Kill Your Spouse“.
Realybėje padaryti nusikaltimai rado ir kitų kelių pakliūti į grožinę literatūrą, kai rašytojų fantazija šiurpias istorijas perkėlė į romanus – nuo Trumano Capote's romano „In Cold Blood“ iki tokių tarptautinių hitų, kaip Emmos Donoghue „The Room“ ar Emmos Cline „The Girls“.
Štai penki realūs nusikaltimai – ir literatūra, kurią jie įkvėpė.
Juodojo Jurgino byla
Jos tikrasis vardas buvo Elizabeth Short. Jai buvo vos dvidešimt dveji, ir jos sudarkytas lavonas 1947 metų sausį buvo rastas tuščioje Los Andželo automobilių stovėjimo aikštelėje. Lavonas buvo sužalotas per juosmenį, iš kūno buvo ištekėjęs visas kraujas – dėl ko jauna moteris, aptikusi lavoną, iš pradžių pamanė, kad tai yra manekenas. Žiniasklaida netruko šį atvejį pavadinti Juodojo jurgino (angl. Black Dahlia) byla.
Į policijos tyrimą buvo įtraukta 150 įtariamųjų – tačiau nė vienas niekada nebuvo suimtas, ir iš 500 atliktų prisipažinimų nė vienas nepasitvirtino. Ši kraupi žmogžudystė turėjo įtakos menui bei kultūrain ir įkvėpė daugybę knygų bei filmų, įskaitant 1977 metų Johno Gregory Dunne‘o romaną „True Confessions“, kuris prasideda minėtu nusikaltimu, bet nuklysta prie dviejų brolių, gyvenusių XX amžiaus penktojo dešimtmečio Los Andžele.
Tačiau labiausiai žinomas yra tamsus Jameso Ellroy trileris „The Black Dahlia“. Jame nuo tikrosios istorijos nukrypstama vienu aspektu – romane byla išaiškinama. Ir nors veiksmas knygoje prasideda metais anksčiau, nei gimė J. Ellroy‘us, romanas turi labai asmenišką motyvą: knyga dedikuota rašytojo motinai, kuri 1958 metais buvo nužudyta Los Andžele.
Didieji Wyrley siautėjimai
Arthuras Conanas Doyle‘as savo laiku sulaukė daugybės gerbėjų laiškų – įskaitant laiškus, kurių autoriai painiojo rašytoją su išgalvotu personažu Sherlocku Holmesu ir prašė jo pagalbos narpliojant detektyvines mįsles.
XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje George Edalji išėjo iš kalėjimo po trejų metų – nors jam buvo paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė sunkaus darbo pataisos namuose.
Vyras buvo nuteistas už arklių ir galvijų žalojimą bei savo paties tėvų terorizavimą anoniminiais laiškais. G.Endalji tikino, kad jis yra nekaltas – ir norėjo, kad tai jam padėtų įrodyti C.Doyle‘as.
Rašytojas buvo įsitikinęs, kad G.Endalji odos spalva (jo tėvas buvo indėnas) nulėmė vyrui pareikštus kaltinimus – ir stojo į kovą prieš institucinį rasizmą Stafordšyro policijos pajėgose. Tuo metu byla sulaukė sensacingų antraščių – tokių kaip „Didieji Wirley siautėjimai“ (angl. The Great Wyrley Outrages) – o 2005 metais Julianas Barnesas visa tai aprašė knygoje „Arthur & George“.
Detektyviniai nuotykiai buvo nominuoti „Man Booker“ apdovanojimui – o vėliau buvo pritaikyti tiek teatrui, tiek kinui.
Paulos Jean Welden dingimas
1946 metų gruodžio 1 dieną aštuoniolikametė studentė dingo įžengusi į Ilgąja Vermonto trasą (turistinį maršrutą, besidriekiantį per visą JAV Vermonto valstiją). Paula Jean Welden buvo vyriausia gana garsaus dizainerio dukra bei Beningtono koledžo antrakursė. Buvo šalta sekmadienio popietė, ir mergina nusprendė pasivaikščioti netoliese besidriekusiu turistiniu taku. Nepavykus įkalbėti draugų eiti kartu, ji nusprendė eiti viena – nepaėmusi nei kuprinės, nei pinigų.
Kai ji pradingo, apygardos šerifas sulaukė kaltinimų, kad prastai atlieka tyrimą. Buvo iškeltos versijos – nuo nukritimo ir amnezijos iki savižudybės ir žmogžudystės – tačiau kūnas taip ir nebuvo rastas. 1945-1950 metais šioje vietovėje dingo dar keturi žmonės – ir jų dingimai taip ir nebuvo išaiškinti.
Ši paslaptis sužadino vietinės autorės Shirley Jackson, kurios vyras mokėsi Beningtone, vaizduotę. Jos šiurpus 1951 metų romanas „The Hangsman“ buvo įkvėptas P. J. Welden dingimo, o apsakymas „The Missing Girl“ taip pat paliečia minėtą įvykį.
Šį įvykį 2014 metų romane „Shirley“ aprašė ir Susan Scarf Merrell. Beje, čia buvo iškelta nauja hipotezė: įtariamąja tapo rašytoja S.Jackson.
Pleinfildo mėsininkas
Tai buvo ne tik žmogžudystė, bet ir pagrobimas: iš Pleinfildo miestelio (JAV) kilęs Edwardas Theodore‘as Geinas buvo suimtas 1957 metais. Jis 1984 metais mirė įkalintas psichiatrijos ligoninėje, tačiau groteskiškas vyro nusikaltimų pobūdis po jo mirties persikėlė į meną.
Jis prisipažino nužudęs dvi moteris, o taip pat vietinėse kapinėse iškasęs neseniai palaidotus kūnus. Jo tikslas buvo sukurti „moters kostiumą“, kurį galėtų apsivilkti ir tapti savo paties mirusia motina. Tačiau detektyvai jo namuose rado neįtikėtinų dalykų – nuo baldų iki drabužių, pagamintų iš žmonių palaikų dalių.
Praėjus vos dvejiems metams po E.T. Geino suėmimo, autorius Robertas Blochas išleido trilerį „Psycho“, o 1960 metais ši knyga tapo vienu įspūdingiausių režisieriaus Alfredo Hitchcocko filmų. Tiesa, pradėdamas rašyti romaną, R. Blochas nežinojo apie E.T. Geino nusikaltimus – tačiau apie juos sužinojo baigdamas knygą. Vėliau E.T. Geino nusikaltimai įkvėpė Buffalo Billo personažą Thomaso Harriso filme „Silence of the Lambs“.
Moterų žudikas Harry Powersas
Serijinis žudikas Harry Powersas ieškojo aukų, kurios būtų vienišos – siekdamas suvilioti, o tada nužudyti dėl palikimo.
Tarp jo aukų buvo našlė Asta Eicher ir jos trys vaikai iš Park Ridžo miestelio JAV. Po karšto susirašinėjimo 1931 metų birželio pabaigoje H.Powersas išsivežė A. Eicher kelioms dienoms – ir grįžęs vienas, moters vaikams pasakė, kad atvyko jų pasiimti bei nuvežti pas motiną.
Kai policija tų pačių metų rugpjūtį ėmė tirti šį įvykį, dingo dar viena moteris. A.Echer namuose rasti meilės laiškai atvedė tyrėjus į Quiet Dell miestelį bei tragišką nusikaltimo vietą, kurioje buvo rasti kruvini vaikiški pėdsakai. Jie taip pat rado šūsnį šviežių laiškų, kurie rodė, kad H.Powersas rengiasi naujam nusikaltimui.
Nusikaltėlis buvo pakartas 1932 metais, tačiau dar prieš tai jis tapo tikra žiniasklaidos sensacija. Liguistais reliktais, rastais trobelėje, kurioje H. Powersas žudė, buvo prekiaujama net gatvėse.
2013 metais Jayne Anne Phillips išleido knygą „Quiet Dell“, kurioje buvo įdomiai ir itin kruopščiai atkurta minėta byla. Vienas romano išgalvotų personažų yra jauna žurnalistė, vardu Emily Thornhill, kurios buvimas tarsi sufleruoja apie moterų iškilimą visuomenėje. Vienoje romano dalyje E. Thornhill pamato, kodėl „serijiniam žudikui sekėsi su vidutinio amžiaus moterimis, kurioms nepasisekė su vyrais ar laime – jos norėjo dėmesio ir apsaugos“.
Parengta pagal BBC.
