V. Kudirkos premijos laureatė, žinoma žurnalistė Gražina Sviderskytė mano, kad televizijos laidų kūrėjams trūksta principingumo, o žiūrovai stokoja savigarbos ir nesirūpina savišvieta.

Atrodytų, tai buvo įprasta LNK televizijos žinių laida, kurioje tarp dienos įvykių įsiterpė ir kriminalinės kronikos reportažas, iliustruotas keliomis pikantiškomis scenomis su užtušuotais lytiniais organais. Šios minutės vaizdo užteko, kad žinių vedėja G. Sviderskytė paliktų gerai apmokamą darbą.

Žurnalistės pastebėjimu, apskritai prodiuseriai dažnai nepagarbiai elgiasi su žiūrovais, o žiūrovai – patys su savimi. G. Sviderskytė pasakoja, kaip eterį užvaldžius prastai produkcijai, nuo televizoriaus tenka saugoti vaikus.

Prieš pokalbį kaip tik pažiūrėjau birželio 5-osios žinias ir mėginau įžvelgti Jūsų reakciją pasibaigus reportažui. Koks apėmė jausmas būtent tą akimirką?

Buvo šokas. Tiesioginiame eteryje laikas slenka lėčiau nei kasdienybėje, tad atrodė, jog tie planai tęsiasi be galo. Mačiau pakeltus žinių prodiuserio antakius, jo gūžtelėjimą pečiais, dar kažką šūktelėjau į išleidimo aparatinę klausdama, ką daryti, bet viskas taip ir praėjo. Man apmaudu, kad pati nesumojau savo iniciatyva atsiprašyti žiūrovų, nes iš pradžių pati tuo nepatikėjau ir dar reikėjo atsikvošėti.

Ar Jūs LNK žinias palikote vien dėl tų keturių užmaskuotų pornografinių epizodų? Vienintelė priežastis?

Nesu dirbusi laidoje, kurioje man reikėtų pristatyti panašią medžiagą. Nuo pat pirmos dienos LNK žinių tarnyboje buvau aiškiai pasakiusi, kad aš netoleruosiu to, kas prasilenks su etika, įstatymais ir mano pačios nuostatomis. Per tuos dvejus metus darbe buvo įvairiausių situacijų, bet šį kartą nesupratau kolegų pozicijos. Juk mes jau nebesame tie, kurie galėtume leisti sau bet ką; jau nebe laikas žaisti.

Tuomet ką kolegos galėjo padaryti, kad neišeitumėte?

Minimumas – tai atsiprašyti laidos pabaigoje. Bet svarbiausia, reikėjo reakcijos, kad tai apskritai kam nors darytų įspūdį. Jeigu aš po laidos matau, kad reportažo autorių dar reikia telefonu įtikinėti, jeigu kolegų vertinimas yra absoliučiai priešingas, tai kaip aš galiu tikėtis susikalbėti? Nuomonės išsiskyrė totaliai – aš nebemačiau galimybių rasti bendrą kalbą. Jeigu yra kitų gyvenimo alternatyvų, aš nepateisinu darbo nesusišnekant. Taigi, pasiekiau point of no return. Ate.

Kokią įtaką šis reportažas galėjo padaryti nepilnamečiams?

Darželyje, kurį lanko mano vaikas, kažkada buvo televizorius. Bet po mano iniciatyvos jis dingo, nes darželyje jam ne vieta. Kai sūnus matydavo tam tikrus žinių epizodus, aš jausdavausi bejėgė. Kartais būdavau priversta skambinti auklėtojai prašydama, kad jį tą vakarą neįjungtų žinių. Pati dirbau redakcijoje, bet negalėjau pakeisti šito srauto! Tai yra septinta valanda vakaro, tačiau aš turiu skambinti auklėtojoms ir įspėti, kad patrauktų vaikus nuo televizoriaus!

Esu tikra, kad televizija vaikams daro milžinišką poveikį. Man visuomet būdavo lengva atsekti, kada darželyje sūnui Dariui įjungdavo televizorių, nes jo lūpose išgirsdavau frazių iš reklamų ir serialų. Tuomet praėjusį rudenį pasitarėme su tėvais ir nusprendėme, jog darželyje ne tuo reikia užsiimti. Žavu, kad visų tėvų reakcija buvo tokia pat.

Manau, esu pakankamai pasiskaičiusi apie televizijos įtaką, todėl ją vertinu atsargiai. Aš pati psichologiškai ir fiziškai jaučiu televizoriaus poveikį, o vaikams sugerti ir užfiksuoti vaizdą ir informaciją užtenka vieno karto.

Neseniai Seimas priėmė naują, sugriežtintą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo redakciją. Kaip manote, ar jis veiks?

Mūsų veiklą reglamentuojantys įstatymai yra geri, gražūs, malonūs skaitiniai, bet kalbant apie jų laikymąsi tenka tik liūdnai nusišypsoti.

Jūsų akimis, kurie, reportažai, laidos, reiškiniai televizijoje dar gali būti žalingi mažamečiams?

Žinau tik tiek, kad savo vaikui neturiu ką rodyti. Be „Gustavo enciklopedijos“ nėra ugdančių laidų. Mano supratimu, jeigu televizija vaikui neduoda nieko gero, ji savotiškai jam kenkia, nes atima iš jo laiką, galimybę tuo metu mąstyti, kurti, bendrauti. O pigių filmų kaip ir prasto greito maisto tiesiog neįmanoma į save kišti.

Televizijos žiūrovus stengiasi papirkti tuščiais projektais, erotiškomis dainininkėmis ir pan. Ar iš tikrųjų žiūrovui reikia šios pigenybės? Kaip Jūs vertinate tokį prodiuserių požiūrį?

Kol kas žiūrovas leidžiasi. Jeigu jį akivaizdžiai maitina bjaurastimi, gal reikėtų turėti savigarbos ir jos nebekišti į save?

Bet ar iš tikrųjų žiūrovams reikia to pigaus televizinio produkto? Gal prodiuseriams derėtų kelti kokybės kartelę?

Mano supratimu, mūsų rinka yra per maža brangiems eksperimentams. Jeigu jie rizikingi kituose kraštuose, tai mažoje rinkoje – daug kartų rizikingesni. Šia versija aš bandau save guosti. Vis dėlto kad ir kokia ta rinka būtų, yra neteisinga ignoruoti tam tikrą auditorijos dalį. Jeigu išsilavinę, skaitantys, mąstantys žmonės sako, kad jiems nereikia televizoriaus, pateisinimo dabartiniam transliuotojų požiūriui nėra. Ir kažin ar negalima čia rasti abiem pusėms tinkamo varianto.

Mano patirtis rodo, kad televizijos neišnaudoja net tų galimybių, kurias jau turi. Kodėl komerciniams transliuotojams ar leidėjams nerūpi išnaudoti tiek žmogiškų ir techninių išteklių, kodėl leidžiama žmonėms ir technikai tiesiog būti, aš nesuprantu.

O kaip spauda? Štai atsiverskime sausio 7 d. „Lietuvos rytą“, kuriame, be dviejų kriminalinių puslapių, naujienos apie nusikaltimus ir nelaimes dar buvo skelbiamos krašto žinių rubrikoje. Joje buvo 12 pranešimų. Spėkite, kiek iš jų kriminaliniai?

Aštuoni?

Dvylika.

Matai, aš vis dėlto dar naivi idealistė.

Banali tai tema, bet kaip Jūs paaiškintumėte tokią naujienų atranką?

Kartą aš pati paklausiau aukšto vadovo mūsų žiniasklaidos pasaulyje, ar be kriminalų neįmanoma išgyventi. Iš akimirksnio reakcijos man susidarė įspūdis, kad apie tai nė nesvarstoma. Tai tiesiog „važiuoja“, o kol „važiuoja“, niekas ir nesuka galvos. Manau, leidėjai tiesiog nemąsto apie alternatyvą.

Jūsų manymu, kokią įtaką žiūrovo ar skaitytojo sąmonei daro santykinai per didelis kriminalinių naujienų kiekis, siaubingas arba pornografinis turinys, nepaliaujamas erotiškumo iškėlimas aukščiausiu idealu?

Manau, kad poveikis yra klaikus. Suprantu, kad žmonės dar nemąsto apie žiniasklaidos poveikį ir neperkanda jos žaidimo taisyklių. Jie kas dieną vartoja spaudą ir ypač televiziją, todėl tai daro labai apčiuopiamą įtaką ir „kerta“ per viską.

Turbūt tai sustiprina ir karą keliuose, prisideda prie aukšto savižudybių skaičiaus, alkoholizmo plitimo...

Prie ko tik nori. Šeima, darbas, karjera – „kerta“ per viską. Tu esi pasyvus vartotojas ir gyveni tam, kad tas, kuris tave šeria, gautų naudos. Galbūt kažkas pasakys – tai filosofinis absurdas, bet juk taip yra. Baisu pažiūrėti, kai tėvai augina kūdikį prie televizoriaus – tai ne mažiau žiauriu nei nuolat jį maitinti „McDonald‘s“ maistu. Apie vertybinius bei psichologinius procesus nėra ko nė kalbėti, ir aš bijau, kad mąstymui gali būti padarytas nebegrįžtamas poveikis.

Prieš pokalbį minėjote, kad Jūsų sprendimą pasitraukti iš LNK žinių tarnybos reikia atskirti nuo asmenybės. Bet sutikite, kad tokio autoriteto žurnalistai taip principingai pasielgia nedažnai. Ko dar reikia, kad žurnalistai nepasiduotų neretai trumparegiškam redaktorių ir naujienų tarnybų vadovų supratimui, kad pagerėtų žiniasklaidos kokybė?

Man apmaudu, jog aš turėjau sulaukti tokio primityvaus epizodo, kad apsispręsčiau. Dirbusi televizijoje 16 metų norėčiau išeiti labiau pakelta galva.

Apskritai kiekvienas elgiasi pagal savo supratimą. Turbūt manoma, kad jei atlyginimas geras – geras ir darbas. Bet aš manau kitaip.

Su LNK išsiskyrėte taikiai ar su priemaiša nepasitenkinimo?

Nebuvo čia jokių intrigų, kaip kažkas bandė pateikti – išpinti iš nuomonių ornamentą. Kas beieškotų kažkokių neva paslėptų motyvų, tegu pirma pagalvoja, ar jie šią dieną norėtų likti be gero atlyginimo. Mažiausiai noriu bartis su konkrečiais kolegomis – jie tiesiog galvoja kitaip.

LNK žinių tarnybos vadovas Rolandas Agintas ir kanalo direktorė Zita Sarakienė palinkėjo Jums sėkmės ir ypač – būsimiems Jūsų bendradarbiams. Neįprasta girdėti tokį linkėjimą. Panašu į subtilią ironiją.

Paties žinių vadovo komentaruose buvo du kartus prasilenkta su teisybe. Dar bandyta suversti kaltę mano asmenininėms savybėms ir panašiai, bet pati redakcija nuo aiškaus vertinimo išsisuko: tarsi bandė teisintis, kad nieko bloga neįvyko, bet kartu pasižadėjo tą įrašą neva sunaikinti.

Su vadovybe kalbėjomės dvi valandas ir tai jau buvo ne pirmas ilgas pokalbis. Tad esu pasakiusi viską, ir jau ne pirmą kartą. Su vadovais išskyrėme dalykiškai ir vienas kitą suprasdami.

Išeidama iš LNK užvėrėte duris, bet gal langą palikote atvirą?

Pastarieji penkeri metai buvo labai sekinantis ir tam tikras etapas paprasčiausiai baigėsi. Dabar labiausiai noriu pati eiti į priekį ir mokytis. Jaučiu milžinišką alkį studijoms, o ir metas tam palankus. Kol kas visos gražiausios idėjos ir pasiūlymai yra anapus Atlanto.

Kalbėjosi Marijus Širvinskas http://marijus.xanga.com/

Komentarai (15)