„Mes išsidavėme. Ateiviai jau netrukus gali aptikti gyvybę Žemėje“

Mobilus rišys - aukštas dažnis - neina per atsmosferą. Jį sugeria drėgnas oras. kaži ko vertas mobilus rišys lygiant su radio mėgėjų signalais naudojamais ryšiu per mėnulį ar meteoritus. Vėlgi - ko verti radio mėgėjai prieš karinius/mokslinius radio siųstuvus.

Jei tie ateiviai turės daugiau pažengusias sistemas už mus, tai įdomūs jiems būsim tik tuo atveju jeigu turėsim jiems ką pasiūlyti. Ir kadangi tai ne sistemos, tada kas? Žemės, kaip planetos, resursai? Ir ką čia tokio unikalaus ji turi, ko pastarieji negalėtų pasiimti artimesnėje planetoje? Šiaip dienai manau, kad ta baimė būti pastebėtam, yra kiek perdėta. Labai gerai Neil deGrasse Tyson pasvarstė šia tema https://www.youtube.com/watch?v=2bnYXwzXgz4

Manau mes greičiau su DI sukursim tokį superprotą, n kartų protingesnį už žmogaus, nei kažkada kokie tai labai protingi ateiviai galėtų atskristi pas mus. Ir dar neaišku, kaip mums seksis su tuo kūriniu sugyventi kartu. Gal gerai, gal ne.

kodėl gi? jei rastume kad ir sliekų, skruzdėlių ar vienalasčių marse ar europoj, manai mum nebūtų įdomu? Gal tie ateiviai dar nėra sutikę nei vienos kitos planetos su gyvom būtybėm. O gal kitur jos dramatiškai skiriasi?

Būtų įdomūs primieji egzemplioriai ir tai vardan mokslo, o ne išnaikinimo Kalbant apie super pažangų DI, tai manau, kad prireiks šimtų, gal net tūkstančių metų kol tas DI galės konkuruoti su žmogumi. Kad ten skaičiuot ir modeliuot jis gali kažką, tai nėra jau taip pažangu žiūrint iš šiandieninės perspektyvos. Žmogus prieš kompiuterį yra unikalus tuo, kad žmogus turi intuiciją. Visa ta gyvenimiška patirtis, cheminiai procesai, genetinė informacija (įskaitant ir genetines mutacijas), skausmo ir malonumo pojūčiai... Visame tame yra gyvo organizmo žavesys. O tas gelžgalys, kuris ale mąsto - tai tik įrankis, kuriuo pasinaudosim. Pats iš savęs jis tiesiog "plaktukas" - nėra jame jokios emocijos (nesvarbu, kad ant plaktuko užklijuotas smailas). Aišku plaktukas gali pridaryti žalos, bet aš asmeniškai netikiu to "absoliutaus pralaimėjimo" prieš DI teorija - žmonės išradingi ir rastų būdų kaip "nukenksminti" tą gelžgalį.

Man atrodo būsi labai nustebintas per ateinančius 10-20 metų šia kryptimi.

Taip, GSM bokštai tikrai stipresnį signalą skleidžia nei branduoliai antžeminiai bandymai

Nustebt galiu, bet tai nereiškia, kad bus prilygstama žmogaus sąmoningumui. Mūsų mąstymo modelis yra grįstas ne tik smegenų pajėgumu atlikti kažkokias logines operacijas. Pati mąstymo kryptis yra nulemta ankstesnių išgyvenimų, t.y. tau kažką skauda, tai ta kryptimi ir mąstai, gal net pradedi kurti vaistus, protezus, lavini chirurgo įgūdžius... Nori įtikti kažkokiai panai, tai ta kryptimi ir mąstai: ką čia nupirkti, ką padovanoti, kur ją nusivesti ar kaip į lovą įsitemti. Ir galiausiai visa tai suformuoja kažkokią patirtį, sukelia kažkokias emocijas, ko pasekoje keičiasi ir tavo pirminiai tikslai - visa tai yra procesas. Dirbtinis intelektas šiuo atžvilgiu nebus toks žavus: jis neprisigalvos tokių tikslus, jis neturės potyrio jausmo - jis tiesiog įrankis sprendimo paieškai užduoties, kurią suformuos jam žmogus. Galiausiai jis net nesupras tokio dalyko kaip garbė, meilė, nebus jame jokio užsispyrimo, pastangų dėjimo... Tai tiesiog prietaisas. Tolimoj perspektyvoj - taip, mes tikrai galėtume sukurti kažką savo funkcionalumu panašaus į žmogų. Bet tai turėtų būti kone molekuliniame lygmenyje (DNR), kur būtų ir visokios cheminės reakcijos, net aplinkos poveikis toms reakcijoms, pvz.: ale ir kaifas sportuoti (laimės hormonų išsiskyrimas), bet tuo pačiu šalta, koją skauda ir dar kažkokia mergina šypsosi. Koks bus viso to rezultatas, t.y. kaip tai nulems sekančios dienos veiksmus? Tai va toks ir skirtumas - artimoje ateityje tokių prietaisų dar neturėsim.

Kai kalbu apie žmogaus protą, tai aš kalbu būtent apie žmogaus intelektą (kas logiška, kas nelogiška, kokios sąsajos tarp skirtingų reiškinių), ne apie stimulus, jutimus, per jutimo organus. Jei iš žmogaus atimti kūną, palaikyti tik smegenų veiklą, tai kažkas panašaus būtų - naujos informacijos jau nebepatektų, galėtų sugeneruoti kažką naujo tik iš tos, kuri jau pateko iki to laiko. Tai kažkuo labai panašiu artėjame su DI iki tokio reiškinio. Tiesiog reikia didinti parametrų skaičių, kaip suprantu.

Kadangi tai pirmi nežemiški egzamplioriai - būtų labai įdomu. Bet kai reikia kasti resursus amazonės miškuose, ar medžioti dramblius/banginius dėl ilčių, tai vietiniai gyventojai nukrenta į antinį planą vardan ekonominės gerovės. Visgi manau mes esam pernelyg nepatogioj vietoj (toli), kad vertėtų mus masiškai naikinti.

Bet žmogaus protas ir daro tuos "logiškumus" remdamasis ankstesniai išgyvenimais, kurie buvo suformuoti per jutimo organus. Čia tarsi tu DI iškelsi tikslą: kaip padaryti visus žmones laimingais. Nu tai jis "pavartys biblioteką" ir duos tau atsakymą, kad reikia visiems leisti laimės hormonų injekcijas Tarkim tu jo paklausai ir galiausiai visi žmonės kupini laimės. Bet tai sukelia naujas problemas, kurių DI nenumatė, pvz. niekam neberūpi sunkus darbas, kuris yra būtinas tolimesniam civilizacijos vystimuisi. Galiausiai niekas ir nemato tų problemų, nes visi laimingi ir tai nuveda iki destrukcijos

- ryšiai tarp tarp įvairių pojūčių jaustų, pridedant samprotavimus įvairius, vaizdus - tiesiog viskas apjungta skirtingais rakursais. Kalbu būtent tik apie intelektą. Prie jo paskui galima paduoti naują informaciją per fizinio pasaulio jutiklius. Taip, jis netures tokiu poreikiu, kaip žmogus, bet intelektas gali būti labai didelis ir pastoviai augti betyrinėjant fizinį pasaulį. Pasiūlyti mums sprendimus, apie kuriuos, gal niekada nesusimąstėme mes, kaip žmonės.

Mindaugai,manau viska ka parasei apie ai is esmes yra techninis reikalas, su laiku vis tobulesiantis. Pvz jei kalbetume apie bet kokius jausmus, jutimus ir t.t. tai gali but, kad pvz robotai bus net pranasesni, priklausomai kokie jutikliai ar programa bus irasyta. 100 kart geresne rega, platesnis regos diapozonas, uosle, aukstenis empatijos jausmas, ir t.t. Prisiminimai irgi ne problema. Viskas gali but sukurta priklausomai nuo noru, kokio galutinio rezultato siekiama. Robotas slaugas, su aukstu empatijos jausmu. Robotas karys su atitinkamom savybem ir t.t. Tik kaip pats minejai tai laiko klausimas, tik as gal buciau optimistiskesnis ir manau, kad tai simtmeciu klausimas, o ne tukstanciu. Man tik idomu, kas butu enerergijos saltinis. Musu smegenys naudoja energijos kaip elektros lempute. Pagal dabartine situacija, emuliuoti zmogaus smegenis reiktu laaabai daug pajegumu.

Mūsų atmintyje tie prisiminiam saugomi taip, kad jie kaskart vis perrašomi, kai tuos dalykus prisimeni. Po n kartų gaunasi "sugedusio telefono" efektas - kai manai, kad buvo taip, bet iš tiesų buvo kiek kitaip. Tai vėl gi sukuria kažkokio žavesio toje mūsų egzistencijoje. O su kompiuteriu taip nebūtų (ar bent jau nėra dabar) Kaip loginių grandinių visuma, tada taip: kai kuriose srityse DI gali mus pranokti jau ir šiandien, bent jau operacijos atlikimo laiko atžvilgiu. Na kaip pvz. su tom hormonų injekcijom, tai DI turės išspręsti krūvą kitų problemų: kaip užtikrinti, kad kiekvienam žmogui dozė būtų pasiekiama, sukurti optimalius logistikos maršrutus, sukurti įrangą resursų išgavimui ar perdirbimui, sukurti įrangą, kuri rūpinsis kitos įrangos technine būsena, kaip užtikrinti energijos tiekimą tai įrangai, kaip atsistatyti po ugnikalnio išsiveržimo, žemės drebėjimo ar Saulės audros... Realiai užduočių sąrašas kone begalinis, nuolat kažkuo pasipildantis, DI sugeba iš to mokytis ir kurti vis geresnius metodus. Nesikeitė tik vienas dalykas - tikslas. Ir čia žmogus jau įgauna pranašumą: dėl ko visa tai? Kodėl turiu būti laimingas? Ar yra dar kas nors ką galėčiau patirti apart laimės? Todėl ir sakau, kad visoj visumoj DI žmogui dar ilgai neprilygs - jis tik įrankis tam tikrai užduočiai. , tai ką tu padarei, tai ir pavertei jį įrankiu: robotas slaugas, karys ar duobkasys O ta "jausmų programa" tebus imitacija proceso, kuris vyksta žmogaus viduje cheminių reakcijų dėka. Aš būtent apie tai ir kalbu - žmogui tas daiktas neprilygs dar ilgai.

Čia dar klausimas, kas pirmiau eina, ar cheminės reakcijos mintis nulemia ar mintys itakoja tolimesnes chemines reakcijas, kad galėtų toliau vystyti mintį. Gal kartu eina, nes žmogaus intelektas labai priklauso nuo kūno. Kūnas labai gležnas kūrinys, lyginant su kietais ir inertiškais kūnais, labai jautrus į maistą, orą. Jei mintys įtakoja chemines reakcijas, tai DI cheminės reakcijos gali būti visiškai lėtas dalykas veikti, ir nereikalingas, geriau iš karto elektros impulsais veikti. DI nebūtina visiškai atkartoti žmogaus. Jis gali atrasti kitus veikimo būdus ir tikslus, kitokius nei mes turime. Bet geriau jau mes kontroliuotume jo tikslus, jei jie mums bus žalingi. Taip, žmogaus smegenys negreitos, bet užtad labai energetiškai efektyvios. Šitoje vietoje - tai labai išsivystęs kūrinys.