Ar siela sveria 21 gramą? Eksperimentas, sukėlęs sąmyšį (9)
1907 m. amerikiečių gydytojas Duncanas MacDougallas iškėlė klausimą, kuris šimtmečius kamavo filosofus ir tikinčiuosius: ar siela turi svorį?
© Metropolitan Museum of Art (public domain) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:The_Soul_Hovering_over_the_Body,_Reluctantly_Parting_with_Life,_from_The_Grave,_a_Poem_by_Robert_Blair_MET_DP816839
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Padėjęs mirštančius pacientus ant jautrių svarstyklių, jis bandė užfiksuoti akimirką, kai siela palieka kūną. Rezultatas – 21 gramas – iki šiol žadina emocijas ir įkvepia kultūrą.
XX amžiaus pradžioje amerikiečių gydytojas Duncanas MacDougallas nusprendė išmatuoti tai, kas šimtmečius buvo laikoma nematerialiu – žmogaus sielą. 1907 m. Masačusetse jis atliko eksperimentą, kuris tapo žinomas kaip „21 gramo eksperimentas“. Idėja buvo paprasta, nors ir šiek tiek makabriška. Mirštantys pacientai buvo dedami ant specialiai sukonstruotų svarstyklių, kad būtų galima pamatyti, ar kūnas mirties akimirką staiga nepraranda nedidelio kiekio masės.
Apskaičiuota, kad pirmasis tiriamasis, sergantis tuberkulioze, mirties metu neteko trijų ketvirtadalių uncijos, arba garsiųjų 21 gramo. MacDougallas padarė išvadą, kad tai gali būti sielos, paliekančios kūną, masė. Rezultatas skambėjo sensacingai, tačiau jis taip pat iškėlė daugiau klausimų, į kuriuos atsakymai nebuvo paprasti.
|
Duncanas MacDougallas sukūrė itin jautrią skalę ir bandė pašalinti visus veiksnius, kurie galėtų iškreipti rezultatus. Jis apskaičiavo tokias detales kaip šlapimo pūslės ir žarnyno ištuštinimas, net prakaito garavimas ir oro netekimas iš plaučių. Nepaisant šių skaičiavimų ir bandymų, jis visada pastebėdavo staigų, nedidelį kiekvieno paciento svorio kritimą netrukus po mirties. Jis ištyrė iš viso šešis pacientus: penkis vyrus ir vieną moterį.
MacDougallas žinojo apie apribojimus. Kai kuriais atvejais rezultatai buvo negalutiniai. Padėtį dar labiau apsunkino kai kurių medicinos darbuotojų pasipriešinimas, kurie tokius eksperimentus vertino kritiškai. Pats tyrėjas vėliau pripažino, kad keli bandymai neįrodo sielos egzistavimo, lygiai taip pat, kaip „kelios kregždės nereiškia pavasario“.
Publikacija žurnale „Journal of the American Society for Psychical Research“ sukėlė ažiotažą. MacDougallas sulaukė laikino palaikymo iš kai kurių religinių sluoksnių, tačiau mokslininkai jo tyrimus laikė pernelyg ribotais ir metodologiškai abejotinais. Nepaisant to, susidomėjimas buvo milžiniškas, ir laikraščiai rašė apie „sielą, kuri turi svorį“.
Vėlesni tyrėjai bandė patikrinti arba paneigti rezultatus. Profesorius Twiningas svėrė mirštančias peles ir teigė, kad svorio kritimas atsirado vien dėl dujų arba drėgmės. Ketvirtajame dešimtmetyje R. A. Wattersas tyrė gyvūnus kamerose ir pranešė apie „garų debesį“, paliekantį kūną.
Po dešimtmečių, 2001 m., Lewisas Hollanderis bandė pakartoti eksperimentą su avimis, o 2005 m. gydytojas Gerardas Nahumas pasiūlė apsupti kūną elektromagnetiniais jutikliais, kad būtų aptikta bet kokia iš kūno paliekanti energija.
Nors MacDougallo eksperimentas pasirodė esąs ydingas, o tyrimo imtis gana ribota, jis paliko tokį pėdsaką istorijoje, kad paveikė popkultūrą. Jo atgarsius galima rasti filmuose, knygose ir net mangoje. Garsiausia nuoroda yra 2003 m. drama „21 gramas“, kur pavadinimas tampa netekties ir prasmės paieškų metafora. Danas Brownas paminėjo eksperimentą romane „Prarastas simbolis“, o japonų seriale „One Piece“ buvo pasakojama apie mokslininką, turintį panašias teorijas.
MacDougallas norėjo suteikti materialią formą tam, kas visada buvo laikoma nematerialiu. Jo drąsus eksperimentas iškėlė sielos svorio klausimą ne tik į mokslines diskusijas, bet ir į populiariąją kultūrą. Iki šiol svarstome, ar sąmonė ir asmenybė yra vien smegenų produktai, ar mumyse slypi kažkas daugiau. Taigi 21 gramo istorija lieka atvira, kaip ir pats klausimas, kas nutinka žmogui po mirties.
