Vampyrai – mitas, iš piršto laužtos legendos, medžiaga paauglių siaubo filmams? Archeologai Bulgarijoje atkasė du viduramžiais palaidotus skeletus, kurių krūtinės ląstos pervertos geležiniais kuolais. O štai Italijoje, Venecijoje prieš mėnesį archeologai rado masinėje maro aukų kapavietėje palaidotos moters palaikus su plyta burnos ertmėje. Naujausi tokio pobūdžio archeologiniai radiniai akivaizdžiai iliustruoja, jog viduramžių žmonės vampyrų grėsmę vertino pakankamai rimtai, o anuomet gyvavę įsitikinimai virto pamatu nūdienos mitams.

Tiesa, „Dailymail.co.uk“ informuoja, jog praėjusį mėnesį italų archeologai Venecijoje rado, kaip manoma, vampyre laikytos moters palaikus. Tarp kaukolės žandikaulių buvo įsprausta plyta – „kad ji nemistų XVI a. miestą nusiaubusio maro aukų kūnais“.

Florencijos universiteto antropologas Mateas Borinis (Matteo Borrini) pareiškė, jog atradimas mažos Venecijos salos Ladzareto Nuovo (Lazzaretto Nuovo) lagūnoje liudija apie kadaise gyvavusias nuostatas, jog vampyrai gali platinti maro užkratą. Moters su plyta burnoje skeletas buvo rastas masinėje Venecijos maro aukų kapavietėje, kuri datuojama 1576 m. Šios maro epidemijos metu mirė ir garsus italų dailininkas Ticianas (Tiziano Vecelli). Kapavietė įrengta maždaug už trijų kilometrų į šiaurės rytus nuo Venecijos – ten buvo laidojamos tik maro aukos.

„Tai – pirmas atvejis archeologijoje, kai pavyko rasti tikrų vampyrų egzorcizmo ritualų liudijimų, – tvirtina M. Borinis. – Tai atveria galimybes autentifikuoti, kaip gimė mitai apie vampyrus.“

„XIV-XVIII a. Europoje siautėjusios maro epidemijos skatino tikėjimą vampyrais dažniausiai todėl, kad buvo neteisingai suprantami mirusio kūno irimo procesai, – tęsia antropologas. – Masines kapavietes kasinėję duobkasiai kartais atrasdavo palaikus, išpurtusius nuo dujų, tebeaugančiais plaukais, iš burnos ištekėjusiu krauju, todėl pradėdavo tikėti, jog velioniai tebėra gyvi. Įkapes, kuriomis būdavo pridengiami mirusiųjų veidai, dažnai suėsdavo burnos ertmės bakterijos, todėl iš įkapių kyšodavo kaukolės dantys – tokiu būdu susiformavo kitas mitas, jog vampyrai ėda įkapes.“

„Kaip rašoma viduramžių medicininiuose ir religiniuose tekstuose, buvo tikima, jog „nemirštantieji“ skleidžia maro užkratą, nes „siurbia gyvybės likučius iš kitų masinėje kapavietėje palaidotų maro aukų palaikų, pakol sukaupia tiek energijos, jog gali sugrįžti į gatves, – pasakoja M. Borinis. – Kad užmuštum vampyrą, reikėdavo nuo veido nuimti įkapes, kurios vampyrams neva būdavo tarsi pienas naujagimiui. Nuėmus įkapes nuo veido, mirusiajam į burną įgrūsdavo ką nors nevalgomo – plytą, akmenį. Visai įmanoma, jog tokių palaikų su plytomis burnose būdavo randama ir anksčiau, tačiau šis atvejis yra pirmas, kai tokiu būdu palaidoti palaikai siejami su vampyrų naikinimo ritualu.“

Komentarai (2)