Kaip budistų vienuoliai save paversdavo mumijomis

Kokio velnio žmonėms reikia tokių dalykų prisigalvoti?

Tikėjimas. tau ką, neaišku dar vis?

Kaip žiauru, nemanau, kad Buda būtų jiems pritaręs, juk jis teigė, kad malonumų nereikia visiškai atsisakyti.

Kai kurioms sieloms yra poreikis nugaleti zemiskuma. Bet tai ne vakarietiskoms davatkoms suprasti...

davatkoms... Matai, kai esi protiškai ir fiziškai sveikas, tau tokių minčių net nekiltų. Kam tai atneša naudą? Tikrai ne kitiems ir tikrai ne sau. Čia nebent įžvelgiu begalinį norą būti sudievintam. Taigi - egocentriškumą.

Japoniskas budizmas isvis pasizymi smagiu prikolinimu, tad ju pasauleziuroj net gyvenimas nera rimtas dalykas(gali viena ju mumija susirast su saules akiniais ). Nori mirsti, nori gyveni, vistiek siela nemirtinga. Tad nera tokiu vakarietisku davatkisku fraziu kaip "nauda" ir "egocentriskumas"

O kokia ir kam "nauda" iš tradicinio (begalinis dauginimosi ir mirties ritualas) gyvenimo?

Eik jau, budistai žiūri rimtai į gyvenima, tiesiog supranta, kad viskas yra netikra (laikina) todėl beprasmiška prisirišt prie daiktų ir pasiduot instinktams, reikia džiaugtis paprastais dalykais, o numirt ir tapt mumija čia jau visiškas kraštutinumas, tas pats kaip krikščioniškieji Opus Dei, kurie save kankindavo baisiausiais būdais, kad taptų "šventesni".

Rimtai ziuri labiau tibetieciai. Zen budistai labiau prikolina is visko. Beja ju susirupinimas - tik kad yra daug kencianciu butybiu. Bet ne fiziskai kencianciu, o dvasiskai. Tad i sita mumifikacijos eksperimenta jie galejo ziureti kaip i "kencia kunas, bet siela sveiksta" gydymo metoda. Ekstemistiska, bet viskas laikina, iliuziska, tad ner ko cia perdaug dievagotis.

Na mano požiūris, kad sveikame kūne, sveika siela. O čia tai nieko sveiko nematau. Jei tiki į kažkokią aukštesniąją jėgą, tai kokio velnio tada tau suteikė šį gyvenimą, jei ne juo mėgautis? Nesakau besaikiai vartoti ir pan. Viską galima visada iškreipti, kai kas čia ypač tai mėgsta. Galima daryti gera kitiem, prisidėti kuriant geresnę visuomenę.

Zmogus savo likimo kalvis,taigi ka nori ta daro su savim ,nebent manot ka tie budistai kazkaip pavirte mumijom kenke likusiai visuomenei .

Tai va ir pasakyk pati - ar vienuoliai, reklamuojantys savižudybę, kenkia likusiai visuomenės daliai ar ne?

Įdomu kaip į šitokius, straipsnyje aprašytus, dalykus žiūri tie kurie pritaria eutanazijai? Kad nekiltų neaiškumų šių dviejų dalykų į vieną neplaku, bet abiem atvejais kalbama apie savižudybę, tad įdomiausia būtų išgirsti aregumentaciją tų žmonių kurie pritaria vienam atvejui ir yra nusistatę prieš kitą. Pats esu už eutanaziją ir problemos vienuolių pokštuose nematau, gaila šiek tiek kai įsivaizduoji paskutines jų dienas, bet tai jų reikalas.

Mes esdami visoki suda ir dirbdami iki nukritimo ir reklamuojame "gyvenima be streso",kiekviena visuomene turi skirtingus paprocius ir filosofini poziuri i gyvenima.Tai kad viskas yra be galo subjektyvu, nebent kai kas galvoja ,kad esam mes normalus ir visokie ten like durneliai . Paprastas pavyzdys,akoholikus dauguma linke smekti ,o darboholikus kaip ir pateisina tai , kad nereikia le le del savizudybes reklmos,kad pasirinkti toki kelia kaip ta budistu sekta daugumai butu per skystos blauzdos.

ne daosizmas, o daoizmas. O Šiaip Zen/Chan budistų požiūris gan savotiškas į viską. Kaip, kad kažkas minėjo, dažnai primena prikolinimą, nors iš tiesų remiasi gan tvirtom nuostatom, kurios mums europiečiams visų pirma gali priminti skepticizmą. Tačiau šią praktiką, manyčiau reikėtų labiau sieti ne su budizmu, o su budizmo ir tradicinės japonų liaudies kultūros elementais. Visų pirma - pasiaukojimu ir abejingumu mirčiai. Mirtis japonų kultūroje iš esmės suvokiama kaip neišvengiamas dalykas, BET, tą neišvengiamybę galima panaudoti pragmatiškai - vardo atstatymui, autoriteto iškėlimui, vardan valstybės etc. Gyvybė japonų kultūroje niekada nebuvo labai svarbi. Ir nereikėtų to suvokti per religinę prizmę, nes tai visų pirma kultūrinis dalykas, susiformavęs dėl unikalių japonų patirčių: gamtiniai kataklizmai, nuolatiniai feodalų karai, suirutės, pasauliniai karai etc. etc. Tai puikiai iliustruoja harakiri, kamikazės, nuolatiniai savižudiški samurajų išpuoliai, va, religinėje terpėje tą patį atspindi save mumifikuojantys vienuoliai

Esu tikras, kad pradėti vartoti heroiną tamstai irgi "butu per skystos blauzdos". Ar tai reiškia, kad nereikia smerkti heroino prekeivių?