1942 m. viename Himalajų kalnų ežere (Indija) buvo rasti šimtai žmonių skeletų. Daugiau kaip 60 metų niekas nesugebėjo įvardyti, kas buvo tie žmonės ir iš kur 5 km virš jūros lygio tyvuliuojančiame Rupkundo (Roopkund) ežere atsirado jų skeletai. Šią patologišką mįslę mėginta paaiškinti įvairiausiomis teorijomis, tačiau tiesą mokslininkai sugebėjo atskleisti tik 2004 m.

Kadangi jie buvo rasti per Antrąjį pasaulinį karą, daugelis manė, kad tai – žuvusių japonų okupantų kūnai. Tačiau netrukus buvo nustatyta, kad palaikams – mažiausiai 100 metų, tad pradėta spėlioti apie 1841 m. Himalajuose pradingusią Kašmyro kariuomenę. Skaičiai ir numanomos datos sutapo, tad pradėta spėlioti, kas galėjo pražudyti tiek žmonių. Versijų būta įvairių: lavina ar nuošliauža, kitos kariuomenės išpuolis, liga, net kolektyvinė savižudybė. Daugelį toks miglotas žūties priežasties įvardijimas tenkino. Tačiau, kaip parodė laikas, nė viena iš numanomų priežasčių nebuvo teisinga. Maža to, nebuvo net arti tiesos.

XX a. septintame dešimtmetyje nuspręsta skeletus datuoti dar kartą. Šį kartą prieita išvados, kad jiems – 500-800 metų. Tad dingusios Kašmyro kariuomenės versija nebetiko. Ją pakeitė nauja teorija: ežeras pasauliui atidavė XIV a. nesėkmę patyrusio Delio sultono kariaunos kūnus. Kaulų pažeidimai bylojo, kad žuvusieji patyrė kažkokią nelaimę, tad ši istorija dar sykį sulaukė migloto paaiškinimo ir buvo pamiršta. Nors ištisus dešimtmečius po to niekas taip ir nesugebėjo tiksliai paaiškinti, kas buvo tie ežero bangų išplukdyti nelaimėliai ir kada bei kaip jie atidavė savo gyvastį.

2004 m. TV kanalas „National Geographic“ delegavo į Skeletų ežerą specialią tyrėjų grupę. Jų užduotis buvo įminti ežero mįslę ir sukurti dokumentinį filmą „Roopkund: The Skeleton Lake“ („Rupkundas: Skeletų ežeras“). Tyrėjų rezultatai šįkart buvo kur kas konkretesni.

Visų pirma, palaikų DNR analizė atskleidė, kad 200 palaikų grupę sudarė dvi stovyklos. Buvo iškelta teorinė prielaida, kad grupė piligrimų (labiausiai tikėtina, jog tai buvo kažkokia didelė šeima, mėginusi pereiti kalnus) nusamdė dabartinės Mongolijos teritorijoje gyvenusius žmones, kad šie pervestų juos per Himalajus.

Antra, paaiškėjo, kad skeletai yra gerokai senesni nei buvo spėjama iki tol: nustatyta, kad jų amžius – apie 1200 metų.

Pagaliau „National Geographic“ tyrėjams pavyko paneigti nuošliaužų, savižudybės ar žudynių hipotezes – tyrėjai atidžiai išstudijavo, kokius pažeidimus patyrė Rupkundo nelaimėliai. Ekspertizės rezultatai bylojo, kad ant žuvusiųjų kūnų likę daug bukais objektais padarytų sužeidimų – galvos, pečių traumos. Tačiau kitos kūno sritys buvo nepažeistos – traumuotos daugiausiai tik žuvusiųjų galvos ir pečiai. Be to, neaptikta jokių durtinių, pjautinių, plėštinių žaizdų požymių. Tad mūšio hipotezė visiškai netiko.

Prieita išvados, kad žmonės žuvo nuo didžiulių, apvailanų, sferos pavidalo objektų. Atsakymą pasufleravo ir viena iš vietos gyventojų legendų: dainoje pasakojama, kaip grupė keliautojų mėgino pereiti kalnus, tačiau nepademonstravo deramos pagarbos deivei Nandai ar jos kalnams, tad ji juos išžudė milžiniško dydžio krušos gabalais, o negyvus kūnus sumetė į ežerą.

Anot „National Geographic“ tyrėjų ir kitų mokslininkų, šis „mitas“ bylojo tiesą – skeletų ekspertizė bylojo, kad 200 Rukundo ežero kūnų galėjo žūti nuo didžiulių krušos ledokšnių.

Deja, ežero apylinkės nebuvo tinkamai kasinėtos ir apsaugotos, tad ledams ir toliau kasmet tirpstant, šimtai turistų plūsta pasižiūrėti šio makabriško reginio, o daugelis jų susigundo atminčiai pasiimti kokį kaulą ar kaukolę. Nors mokslininkai ištyrė tik 200 palaikų, manoma, kad jų ežere (dugne, lede, sniege) galėtų būti bent 600.