Tai buvo keista rasė. Oda – pieno baltumo, nepaliesta saulės spindulių. Dėl prieblandos jie prastai matydavo. Sulaukę 35 metų, jie turėjo atrodyti kaip žili seneliai.

„Atsargiai, štai čia reikia žemai lenktis, bus gumbas, o ten galima patekti tik šliaužte. Matai ąsočių sandėlį? Tai – vyno saugykla, o kairėje – viešbutis, atvykusiesiems iš kitų miestų. Patalpa su karūna – salė, kur rinkdavosi požemių valdovai. Kvėpuoji normaliai? Juk mes jau giliai po žeme – čia dešimtas lygis. Senovėje būta puikaus vėdinimo! Labirintus ir kambarius apšviesdavo deglai. Čia, be saulės šviesos, požemių gyventojai augindavo daržoves. Spėjama, kad jie niekada neišeidavo į paviršių.“

Gyvenimas 80 metrų gylyje

Kemalis, nedidelio viešbučio savininkas Turkijos Kapadokijos provincijos Goremės mieste, veda žurnalistą žemyn nesibaigiančiais tuneliais. Požemių aukštus apšviečia blausios lemputės; kuo giliau, tuo šalčiau; iš burnos verčiasi garas. Kaip prieš tūkstančius metų, buvo įmanoma po žeme sukurti megapolius, pragręžti upių vagas vandens atsargoms, parinkti statyboms tokius akmenis, kad namuose būtų vėsu vasarą ir šilta žiemą? Didžiulės gyvenamosios patalpos su ventiliacijos šachtomis ir „šildytuvais“ – mažais židiniais – buvo numatytos tūkstančiams žmonių. Jas jungė išsišakojusi perėjimo sistema. Ir visa tai – 80 metrų gilumoje.

Vietiniai archeologai įsitikinę, kad atkasė toli gražu ne viską – „apačioje“ dar liko maždaug dvidešimt aukštų. Šiuo metu Turkijoje (daugiausia Kapadokijos regione) jie atkasinėja du šimtus požeminių gyvenviečių. Mokslininkai negali paaiškinti, iš kur atsirado ta požemių imperija, kas ją sukūrė ir, svarbiausia, kas ten gyveno?

„Oficialiai Kapadokijos požemių miestai laikomi pirmųjų krikščionių prieglobsčiu, – aiškino archeologijos profesorius Suleimanas Komogly. – Krikščionys slėpdavosi po žeme nuo imperatoriaus Nerono laikų, kai juos ėmė persekioti romėnai. Bet, atsitiktinai aptikę labirintus, jie rado urvus jau ištuštėjusius.“ Turkijos kultūros ministerijos nuomone, „požeminis pasaulis“ egzistavo jau VI amžiuje pr. m. e., valdant Frygijos karaliui Midui, kuris, pasak legendos, paversdavo daiktus auksu.

Požemio gyventojai ne tik pastatė miestus, spirale besileidžiančius žemyn, Žemės centro link, bet ir sujungė juos tuneliais. Kiekvienas tunelis buvo tokio pločio, kad juo galėtų važiuoti arklio traukiamos vežėčios. Atsakymo į klausimą, kas tai per civilizacija, nežino niekas.

Kodėl slėptis nuo žmonių?

Žurnalistas išlandžiojo keturis Kapadokijos požemio miestus: Derinkujų, Kaimahą, Ozkonaką ir Gazimirą. Kuo giliau nusileidi, tuo daugiau pamatai: pompastiškas sales iškilmingiems susirinkimams, maisto sandėlius, vyno rūsius ir net gardus gyvuliams. Taip, požeminiuose miestuose buvo laikoma arklių, kiaulių ir karvių. Požeminiuose miestuose žmonės kurdavosi ilgam, ištisomis gatvėmis; jie linksmindavosi per šventes, tuokdavosi, gimdydavo vaikus.

Vieną tokį miestą – Anabasį – mini dar IV amžiuje pr. m. e. Romos metraštis (vadinamoji „Ksenotono knyga“): „Mes atsitiktinai aptikome Anabasį ir stebėjomės jo dydžiu. Žemyn vedantys tuneliai – tokie, kad jais būtų galima pertempti dramblį. Daugybė didelių ir mažų laiptų, milžiniški šuliniai, požeminės aikštės gyventojams šokti. Šitie miestai taip padaryti, kad niekas jų nepastebėtų iš viršaus. Žmonės buvo jų gyventojų priešai.“

„Ir krikščionys, ir frygiečiai aptiko šias patalpas tuščias, – teigė Raulis Saldivaras, archeologas iš Los Andželo, kuris jau penkerius metus gyvena ir dirba Nevšehire. – 2008 metais padarėme analizę radioaktyviąja anglimi. Ji parodė, kad megapoliai iškirsti uolose maždaug prieš penkis tūkstančius metų. Kai kurios celės naudotos kaip bankai – ten buvo saugomos tonos aukso. Kasinėjimai iškėlė į paviršių šimtus naminių gyvulių kaulų, bet nė vieno vietinio gyventojo skeleto. Niekas negali suprantamai paaiškinti, kam reikėjo statyti po žeme tokius didelius miestus ir kodėl jų gyventojai pasirinko gyventi sutemose, nepažindami saulės šviesos. Nuo ko jie slėpėsi ir kodėl? Po žeme tada egzistavo kitas – atskiras pasaulis. Ar tik Turkijoje?“

Britų mokslininkai, 2002–2005 metais dirbę Nevšehire, padarė išvadą, kad Kapadokijos požeminiuose miestuose galėjo gyventi „gana specifiniai“ žmonės. Jų ūgis turbūt neviršijo pusantro metro, todėl jie galėdavo lengvai nardyti siaurais perėjimais tarp patalpų. Mokslininkų nuomone, 35 metų sulaukęs „požemio pilietis“ turėjo atrodyti kaip žilas senukas. Tai buvo kitokių žmonių, nepanašių į mus, požeminė rasė.

„Štai ir suk galvą, – pečiais gūžtelėjo R. Saldivaras. – Gal viduramžių legendos apie gnomus – visai ne pasaka, o realybė?“

Pasak vienos iš mokslininkų versijų, kiekviename megapolyje po žeme gyveno 50 tūkst. žmonių, kurių ūgis buvo 1,3–1,5 metro. Juos valdė paslaptingi karaliai, garbinti tarsi dievai.

„Kol kas turime nedaug tiesioginių įrodymų. Mokslininkai skelbia tik miglotas hipotezes, – mano Stambulo universiteto istorijos profesorius Ibrahimas Beichanas. – Iš tų informacijos kruopelyčių, kurias pavyko surinkti daugelio archeologinių kasinėjimų Kapadokijoje metu, jau galima daryti išvadą: prieš maždaug 5 tūkst. metų po žeme gyveno ir vystėsi paslaptinga vadinamųjų gnomų rasė. Šie žemaūgiai žmonės uolose pastatė daugiaaukščius miestus ir sujungė juos tuneliais. Dabar mane domina du dalykai: kodėl tie žmonės nusprendė gyventi prietemoje ir kur jie dingo?“

Komentarai (10)