Dangiškos pasakos: Nuo Morės iki Jorės (0)
Artėjant Jorės šventei verta dar syki pasigilinti į gilumines šios šventės prasmes. Be abejo, visų pirmiausia tai yra atgijusios gamtos šventė. Jei per Užgavėnes pasirodė tik pirmieji atgimstančios gamtos ženklai, tai per Jorę gamtos gyvybinė galia trykšte trykšta.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šias dvi šventes pavasaris tarytum apjungia į vieną atgimimo veiksmą. Įdomu ir tai, kad tų švenčių pagrindinių dievybių vardai irgi yra panašūs. Nors Jorė ir Morė skamba panašiai, didelių sąsajų tarp šių žodžių mokslininkai neįžvelgia. Visgi pripažįstama, kad abu žodžiai yra susiję su gyvybinėmis galiomis (Laurinkienė, Klimavičius). Čia panagrinėsime dar vieną šaltinį šioms dviems šventėms ir jų sąsajom nagrinėti, daugiausia dėmesio skirdami pasakoms, kurių pagalba žmonės orientavosi laikotarpyje „nuo Morės iki Jorės“.
Jau šnekėjome kodėl buvo stebimas dangus. Pasakos aprašančios danguje vykstančius procesus gali atskleisti mums protėvių pasaulėžiūrą. Pavyzdžiui, dalis tautosakoje užfiksuotų pasakų, aprašančių slibino ir karalaičio kovą, aprašo danguje pasirodančių žvaigždynų eiliškumą. Pagal pasirodžiusius žvaigždynus žmonės galėdavo spręsti kiek prabėgo laiko nuo Morės deginimo ir kiek liko laiko iki Jorės. Iš pasakos fragmentų galiausiai galima sudėlioti bendrą vaizdą ir daryti prielaida, kad Užgavėnės ir Jorė yra laikotarpis kada gamtoje miręs vanduo virsta gyvuoju vandeniu. Mūsų protėviai pasaulį matė vieningą, todėl sujungdavo kasmetinius atmosferinius reiškinius su žvaigždžių judėjimu į vieną pasakojimą.
Dangiškajame stiklo kalne be zodiako personažų galima atrasti ir daugiau pasakų herojų. Panagrinėsime ir mes vieną herojų – tautosakoje minimą, kalno papėdėje įsikūrusį, slibiną
Pukį ar Vyžūną, kitur vadinamą „Wizunas, Staubunos, Didalis“, kuris lietuvių padavimuose dažniausiai vaizduojamas kaip paslaptinga pabaisa, su odiniais sparnais ir karūna ant galvos, su kietais šarvais ant krūtinės, visada saugantis užkeiktus lobius (Vėliuvienė 2014),
taip pat laukiantis kol sielos eidamos siauru tiltu nuslys į bedugnės pusę. Neaišku, ar Pukys – Vyžūnas sielas nupučia, ar jas praryja. Sielos prarijimo atveju sutinkamas archajiškas kelionės į aną pasaulį vaizdinys, kuriame minimas kelias pro Slibino nasrus (Beresnevicius 1990).
Dangaus skliaute ilgą laikotarpį zenitas prabėgdavo tarp roplių prigimtį turinčių Slibino ir Gyvatės galvų (savotiškų nasrų). Geriausia ši kelionė matėsi prieš daugmaž 6000 metų pavasario naktimis. Dabartiniais laikais zenitas jau kerta Slibino galvą. Tuo gi metu, pavasario naktimis, išlaviruodavo tarp šių dviejų būtybių.
Pilną autoriaus Kęstučio Račkaičio straipsnį skaitykite šiame puslapyje.