Vaiduoklių medžiotojai nepaliaujamai ieško įrodymų: mano, kad dvasių egzistavimą paaiškina fizika

visai man nereikia, kad kazkas man irodytu, kad ne mano mirusi mociute apie pora menesiu po mirties nakti tuo paciu metu, kaip ir gyva buvo ipratusi, vaiksciotu i tualeta: lygiai taip pat girgzdejo grindys (apie 120 kg svere), lygiai taip pat girgzdejo varstomos durys (nors realiai nesivarste), lygiai toks pat buvo nuleidziamo vandens garsas (nors realiai nebuvo nuleidziamas). Mano kambario durys buvo tiesiai pries tualeto duris koridoriuje, todel per stikla maciau, kad nevaiksto, nevarsto, sviesos nejungia, bet garsai visi buvo tokie patys, kaip ir seniau. Taip kad dvasios egzistuoja. Ir jos yra ivairios, nes, pvz. poltergeistai, kurie judina daiktus, jau visai kita kategorija, ir t.t. Iki tol nebuvau susidures , todel irgi buvau skeptiskas. Bet paskui pradejau dometis. Kaip suprantu dabar - daugumoje tai astralai mirusiu zmoniu, kurie ne is karto issisklaido del ivairiu priezasciu (dazniausiais todel, kad labai bijojo mirties, nes nesuprato ar netikejo gyvenimu po gyvenimo), o ne "silumine energija". Tai jokiu budu ne siela ar dvasia, nes jos yra aukstesniu vibraciju ir nelieka musu suvokimo ribose.

! Tai tiek pat "plaukianti" išvada, kaip ir hipotezė, kad tos durys užsidaro dėl nematomų vienaragių. Tai reikš būtent tik tai, kad "kažkodėl keistai užsidaro durys" ir reikalaus nuodugnesnių tyrimų. Tačiau va tokie žmonės kaip tie vaiduoklių medžiotojai ar prieš tai komentavęs komentatorius mąsto visiškai priešingai: anti-moksliškai, kitaip sakant "geltonosios spaudos" mąstymu - susigalvoja savo kokią fantaziją, o paskui bet ką bando pritempinėti kaip "įrodymą". Vadovaujasi anti-Okamo skustuvu - pirmiausia iškelia pačias nerealiausias hipotezes ir jomis tiki, o jų atsisako tik tada, kai kažkas jas paneigia. Nors dažniausia tokiems net ir prieš nosį numetus mokslišką paaiškinimą, vis tiek ir toliau bukai neigia mokslą, nes tokeims žmonėms tiesiog maloniau tikėti pasakoms. Be to ir mažiau reikalauja smegenų resursų suprasti tą sudėtingą mokslą. Todėl "diskutuoti" su tokiais ezoterikais dažniausiai būna tiesiog beprasmiška, nebent jie dar vaikai, kurie dar tikrai naivūs ir neturi patirties atsirinkti mokslinės info nuo pasitalų.

Schizofrenija serga tiek tikintys, tiek ateistai. Jei būtų tikintis, manytų, kad tai dievo balsas. Pilna Biblija tokių atvejų. O kadangi netikintis, tai atėjus remisijai, kaip normalus žmogus, jautė atsakomybę dėl savo veiksmų. O prieš mirtį norisi bent prieš save išpirkti kaltę.

Taip, labai dažnas ezoterikų pateikiamas neva tai "argumentas" mokslas dar ne viską žino, vadinasi - (nepaprastas logikos šuolis) - egzistuoja vaiduokliai! Reiškiniai vyksta nepriklausomai nuo to, ar moksliškai paaiškinti ar ne. Gravitacija veikė daiktus dar iki Niutono, o apie tokį reiškinį kaip elektra pastebėjo dar senovės graikai žaisdami su gintaru. Be abejo ir nepriklausomai nuo graikų buvo pastebėti įvairūs su elektra susiję reiškinai, kaip pavyzdžiui žaibai, kibirkščiavimas rengiantis vilnonius drabužius ir pan. Kalbant apie vaiduoklius nėra nei vieno moksliškai patvirtino nepaaiškinamo reiškinio, kurį vaiduokliais tikintys žmonės sieja su vaiduokliais. Nei poltergeistų, nei kokių dar tai dvasių ar pan. Kol kas visi tie neva keisti atvejai yra paaiškinami sukčių apgavimais ar žinomais gamtos reiškiniais. Apskritai nėra nei vieno fizikinio reiškinio, kuris suteiktų bent prielaidą įkišti hipotezes apie pomirtinį gyvenimą - visas pasaulis labai sėkmingai veikia ir be pomirtinio pasaulio. Mokslas dar daug ko negali paaiškinti, tik, deja tai ne ezoteriniai kliedesiai, dažniausiai apie tai, ko negali paaiškinti mokslas ezoterininkai net nėra girdėję, nes kas domisi "mįslingais nepaaiškinamais reiškiniais", dažniausiai nesidomi mokslu.

mano po mirties vaikstanti mociute - ne hipoteze. Geriausiai tai man patinka "mokslininku" teze - mokslas negali paaiskinti... Ir viskas ... ir nieko daugiau nereikia. Tiesiog - yra reiskinys ar objektas, bet mokslas negali paaiskinti. negali paaiskinti, bet tavo teorija nesamone, nes to negali buti. O to negali buti, nes tai neatitinka musu kitu teoriju, arba to tiesiog buti negali. Juokingi jus man "mokslininkai" - savo puikybeje paskende... , bet realiai tai visai ne siame pasaulyje gyvenantys ir nuo jo atitruke... gaila man jusu...

Galvojau nesivelti, bet aš papasakosiu, o jūs paaiškinsite. Tai jau kelių dešimtmečių įvykis, beje ne vienas kuris kelią minčių apie dėsningumus. Kažkada domėjausi ar regėtojai tikrai mato ar tai apgaulė, tuo metu bendravau su keliais, mokiausi ir aš regėjimo. Darant įvairiausius pratimus protas būna įtemptas "ant ribos" ir tada išlenda visokių vaizdų. Taip vieną dieną, vidury baltos dienos matau galvą tarp duryje - tokia nemalonios išvaizdos galva per visą durų aukštį su liūto karčiais... Aš tą "galvą" pasiunčiau toli toli, o sau pasakiau, kad jau gana tų nesąmonių nes tuoj išprotėsiu, niekam nepasakojau, kaip ir pamiršau.. Po kelių metų mano seseriai atsitiko didelis sukrėtimas - užsienyje likęs vyras pasakambino ir pasakė, jog turi kitą. Sesuo kitą dieną papasakojo, o tai jai atsitiko naktį, kad jai net stogas pradėjo važiuoti, sako - net pradėjo vaidentis... Paklausiau, o ką matei? Na virš durų dar buvo stiklinis langas ir sako matau į mane žiūri tokia baisi galva, tokia kaip su "liūto karčiais", po to tolo ir pranyko... Beje tie regėjimai vyko skirtinguose vietose man bute, seseriai sodyboje..

Klausos haliucinacijos yra pavojingesnės už regos.

Nemanau, kad čia yra tokių, kurie galetų tau paaiškinti: tiems, kurie galėtų - čia neįdomu; tiems, kuriems čia įdomu - neturi reikiamų gebėjimų dėl įvairių priežasčių. Daugiausia todėl, kad save apriboja liniuotės taisykle, t.y., tikiu tik tuo, ką galiu pamatuoti, visa kita - haliucinacijos ar mąstymo/proto defektai. Psichika yra vis dar per mažai ištyrinėta, nors jau pasiektas technologinis lygis, kai vien protu/mintimis galima valdyti įrangą ar procesus. Kadangi "mokslas" vis dar neturi atsakymų į daugelį klausimų, nusistatė sau parametrus, pagal kuriuos protą/mąstymą įvertina, kaip racionalų ir neracionalų, t.y., nukrypusį nuo normų. Ir tų įvertinimų yra tiek, kad pagal juos apie 90% populiacijos galima įvertinti, kaip psichus. ... Ir kuria metodus, kaip juos "gydyti". Visai šitai veiklai prigalvota visokiausių sindromų, terapijų, medikamentų ir kitų įrankių. Tačiau mažai kas turi holistinį požiūrį į problemą ir eina paprasčiausiu keliu. Kaip pavzydys - placebo efektas. "Mokslas" pripažįsta kad toks efektas egzistuoja ir kai kuriais atvejais sėkmingai taiko. Bet kodėl apsiribojama tik organizmo savigydos galimybėmis? Gal taip pat veikia ir save "pataisyti" gali ir protas? Bet tai per sudėtinga, o ir kam to reikia - mąstantys žmonės nereikalingi. Reikalingi problemų užguiti, galvos nuo darbų nepakeliantys robotai, kuriem išrašysim prozako ir tegu aria toliau, kam čia vaikščios visas laimingas?

Visai gali būti. Tik čia tema apie tai, ką galime vadinti haliucinacija, o kas - tik reiškiniai, kurių nesugebame paaiškinti.

Reiškinius, kurie objektyviai nevyksta, o egzistuoja tik juos patiriančio žmogaus sąmonėje, galima vadinti haliucinacijomis. Mes aplinkinį pasaulį patiriame sąmoningai. Sąmonė yra centrinės nervų sistemos produktas. Todėl mes galime ne tik žiūrėti, bet ir matyti, ne tik klausyti, bet ir girdėti. Signalas, gaunamas iš juslių (akių, ausų, odos, etc) niekuo nesiskiria nuo signalo, atsiradusio pačiose smegenyse (įgimti defektai, laidumo klaidos, traumos, cheminės medžiagos, tiesiog triukšmas, etc). Tik žmogaus sąmonė stengiasi suteikti gaunamiems impulsams, signalams prasmę – tokia jau jos paskirtis, taip sakoma, modus operandi. Artimo, brangaus žmogaus mirtis – sukrėtimas, stresas. Sąmonė stengiasi streso išvengti: buvo žmogus, nebuvo streso, žmogus dingo, atsirado stresas, vadinasi, norint išvengti streso, reikia grąžinti žmogų. Protu suprantame, kad tai neįmanoma, bet protas yra daug naujesnis darinys, nei sąmonė ar juo labiau pasąmonė. Sugirgždėjo išdžiuvusi lenta – tikriausiai kas nors ja eina, niekas iš pažįstamų negali eiti, tada tikriausiai eina žmogus, kuris dar prisimenamas, (nors jau amžinatilsį), kuris teikia ramybę, mažina stresą.

Papasakosiu dar, dėl bendro vaizdo, įvykis jau irgi senas... Pradėjau bendrauti su panele ir būnant šalia jos "išoko" vaizdinys kažkokio humanoidinio vabzdžio kuris didelėje kančioje, net nusipurčiau, pasistengiau greitai atsikratyti to vaizdinio... Sekantį kartą vėl būnant su panele išlindo tas pats vaizdinys su tuo vabzdžiavaizdžiu, bet vaizdas keitėsi vabzdys (man priminė laumžirgį)- humanoidas kol susitapatino su ta panele... Po kelių dienų ji man papasakojo ką jai pirmą kartą papasakojo mama. Vaikystėje ji sunkiai susirgo gripu, kuris sukėlė komplikacijas, jai darė sudėtingą operaciją, kuri truko apie 7 val. motina visą laiką budėjo prie palatos. Iš to nuovargio motina tarytum prisnūdo ir mato kaip jos dukra skrenda pas ją drugelio pavidalu. Motina ją apibarė ko ji čia blaškosi, liepė grįžti į palatą ir tuo metu išėjusi gydytoja pradėjo pasakoti, kad padarė ką galėjo, bet ar dukra išgyvens jokių garantijų. Jos motina nuramino gydytoją - išgyvens, gydytoja, išgyvens. Aš su ja jau pakalbėjau...

Artimų giminaičių genetika yra panaši, auklėjimas, vaikystės įspūdžiai. Gal su sese tą patį animacinį filmuką matėte, kuris tada sukėlė įtampą, išgąsdino. Todėl kilus stresui, įtampai, nežinomai situacijai, sąmonė rausiasi atminties kloduose, ieškodama, kaip galėtų tokį nemalonų pojūtį išreikšti, atkreipti dėmesį, pranešti – „ė, girdi, žmogau, kažkas negero vyksta“.

Pats sau irgi panašiai aiškinčiau, o kaip vaizdinių suderėjimas su negiminingais žmonėmis?..

) Todėl mūsų praeitis dar mažiau apibrėžta, nei ateitis

Mirtis nėra linkusi kartotis tam pačiam žmogui. Ir jei buvo papasakotas vienas atvejis, tai visai nereiškia, kad nebuvo kitų – ne tokių ryškių, susijusių su kitais žmonėmis, nevertų pasakojimo – atvejų.

Bėda ta, kad niekam niekada nepavyksta įrašyti vaiduoklių. Pvz su mikrofonu įrašyti tokio garso kaip pasakojai.