Edwardas Mordrake‘as – iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos veikėjas, – kaip teigiama, gimė XIX a. ir buvo guvaus proto bei malonios išvaizdos kilmingas Anglijos džentelmenas. Be intelektinių gebėjimų, jis pasižymėjo įvairiais talentais, o aistringas pomėgis muzikuoti padėjo jaunyvame amžiuje pelnyti žmonių pripažinimą. E. Mordrake‘as buvo dar ir mokslininkas, dėl puikios akademinės karjeros laikytas pagarbos verta asmenybe, į kurią būtina lygiuotis.

Deja, ne tiktai talentais buvo apdovanotas tas visų mėgstamas vyras: jam teko ir prakeiksmas – savybė, kurią teko slėpti. Reikalas tas, kad užpakalinėje E. Mordrake‘o galvos pusėje buvo dar vienas veidas, rašoma portale „Historic Mysteries“.

Antrasis veidas, remiantis jo paties žodžiais, buvo mergaitiškų bruožų ir nenatūralios išraiškos. Jam apibūdinti E. Mordrake‘as vartojo frazę „Mielas kaip sapnas ir bjaurus kaip velnias.“

Tačiau tai – tik viena legendos versija. Yra ir kita, liūdnesnė, kaip spėjama, labiau artimesnė realybei.

Šių dienų Janas?

Dviveidžio E. Mordrake‘o asmenybė apipinta šimtais istorijų. Antrasis, užpakalinis, veidas, esą visada atspindėdavo priešingą emociją nei ta, kuri būdavo įsirėžusi pagrindiniame vyro veide. Tarkim, kai E. Mordrake‘as, apimtas sielvarto ir liūdesio, verkdavo, antrasis veidas šypsodavosi arba šaipydavosi, ir atvirkščiai.

Antrasis veidas buvo daug mažesnis už pirmąjį ir užėmė tik dalį vietos užpakalinėje kaukolės pusėje. Užpakaliniame veide nebuvo jokių išskirtinių protinių gebėjimų požymių. Nebuvo net apie savarankišką mąstymą bylojančių ženklų. Vis dėlto lūpos nuolatos krutėjo tarsi kažką marmaliuodamos, nors jokio garso ir nesigirdėjo.

Anot kalbų, užpakalinis veidas turėjo tam tikrų nepakenčiamų savybių, pavyzdžiui, neleisdavo šeimininkui miegoti naktimis, nes nuolatos šnabždėdavo kokias nors bjaurastis. E. Mordrake‘as galėjo prisiekti, kad jo antrasis veidas – tasai šėtoniškos prigimties dvynys – niekada nemiegodavo ir nesiilsėdavo, tik be atvangos pasakodavo apie dalykus, kurie vienaip ar kitaip būdavo susiję su pragaru.

Kad ir kokia būtų buvusi tiesa, E. Mordrake‘as ėjo iš proto dėl savo būklės ir artėdamas link 23-ejų metų jau buvo ryškiai paveiktas psichozės ir apniktas suicidinių minčių. Vyras nusprendė palikti šią ašarų pakalnę, tačiau prieš nusižudydamas parašė raštelį: „Lai šis antrasis veidas bjaurastis man šnabžda gulinčiam kape.“ Dar buvo parašyta, kad jam mirus antrasis veidas turi būti sunaikintas.

Dviveidžio žmogaus legenda

Netrukus po E. Mordrake‘o mirties žinia apie dviveidį vyrą apskriejo visas Jungtines Valstijas. Garbūs ir išmintingi medicinos specialistai pradėjo tirti E. Mordrake‘o būklę, kad išsiaiškintų, kokia liga jis sirgo.

1896 metais du amerikiečių profesoriai, Walteris L. Pyle‘as ir George‘as M. Gouldas, apie šį atvejį užsiminė knygoje „Anomalies and Curiosities of Medicine“ (Anomalijos ir keistenybės medicinoje) – knygoje, kurioje buvo surašyti patys neįprasčiausi atvejai, užfiksuoti per visą ligtolinę medicinos istoriją.

Mokslinis pagrindimas

Yra tokia liga, kuri medikų sluoksniuose įvardijama terminu „diprozopija“. Tai būklė, kartais pasitaikanti tarp gyvūnų. Ji siejama su suaugusių arba parazitinių dvynių kategorija. Tiesą sakant, pavyktų rasti dar vieną atvejį, kone identišką E. Mordrake‘o legendai. Buvo toksai žmogus, vardu Chang Tzu Pingas, iki brandaus amžiaus gyvenęs su papildomais veido bruožais, tarkim, dar viena burna.

Vaškinė E. Mordrake‘o skulptūra, kuri išliko iki dabar, turi galvą su dviem veidais, vienu – įprastos išvaizdos ir kitu – perteikiančiu piktus kėslus. Taigi, iš priekio toksai žmogaus turėjo atrodyti įprastai ir tik jam apsisukus galėjo paaiškėti, kad jis toli gražu nėra įprastas.

E. Mordrake‘o ir šėtoniškos prigimties jo dvynio tragedija – išprotėjimas ir galop savižudybė – pasitarnavo kaip motyvas pagaviam pasakojimui, todėl ir pasklido tarp žmonių. Istorija įgavo legendos statusą, tačiau kai kurie šventai tiki E. Mordrake‘ą buvus labiausiai prakeiktu žmogumi XIX a.

Kaip buvo iš tikrųjų

Apie E. Mordrake‘o gyvenimą žinoma labai mažai, kadangi dėl ypatingos savo būklės jis buvo priverstas visų šalintis, tapti atsiskyrėliu. Savo gydytojams jis kalbėdavo, kad prakeiksmą nešioti antrą veidą savo niekingais darbais jam bus užtraukę protėviai. Dėl to, kad gyveno atitrūkęs nuo žmonių ir retas kuris jį pažinojo, E. Mordrake‘o atvejis dėl šokiruojančio neįprastumo neretai laikomas pramanytu.

Visgi ir iš tiesų nėra jokių apčiuopiamų įrodymų, kad tokia istorija tikrai būtų atsitikusi. Visa, kas liko, – vien laikraščių, tokių kaip „Boston Sunday Post“, straipsniai. Juose E. Mordrake‘o gyvenimas aprašytas kaip visiškai realus.

Nors daugelis komentatorių visą istoriją laiko pramanyta ir mano, kad kito veido šnabždesiai tebuvo paties E. Mordrake‘o mintys, Karališkosios draugijos nariai tikina turėję progos pamatyti E. Mordrake‘o būklę ir ištyrinėti antrą veidą. Turint omenyje garbingą Karališkosios draugijos reputaciją, šito pakako, kad dauguma žmonių pagaliau patikėtų istorijos realumu.

Visi šiandien prieinami E. Mordrake‘o atvaizdai yra pieštiniai. Jo būklę patvirtinančių nuotraukų neišliko. Gal tais laikas net nuo minties įamžinti tokį dalyką apimdavo baimė?

Žiaurus likimas

E. Mordrake‘o istorija – tai vienas iš melancholiškiausių pasakojimų apie įgimtas deformacijas. E. Mordrake‘as, kiek žinoma, buvo kilmingos Anglijoje gyvenusios šeimos palikuonis, visgi į jokius titulus jisai nepretendavo ir užbaigė savo gyvenimą sulaukęs vos 23-ejų. Dėl neįprastos būklės jaunuolis gyveno ypač uždarai, vengdamas ne tik pašalinių, bet ir savo šeimos narių.

Nors ir galėjo nemažai pasiekti, atskleisti pasauliui savo talento ir toliau tobulėti vyrui nebuvo lemta. E. Mordrake‘as pastoviai jautė nerimą, buvo apimtas streso, depresijos. Ar galima sakyti, kad jį nužudė piktasis dvynys? O gal tai buvo visuomenė?

Komentarai ()