Sent Luiso socialinių būstų projektas „Pruitt-Igoe“, 1954 m. pompastiškai atidarytas ir skambiai nugriautas po trijų dešimtmečių, tebėra galingas socialinės, rasinės ir architektūrinės įtampos, kamavusios Amerikos miestus XX amžiaus viduryje, simbolis.

Jei pasiūlysite daugiaaukščių socialinių būstų projektą Amerikoje, jūsų oponentai beveik neabejotinai pasinaudos „Pruitt-Igoe“ pavyzdžiu kaip retoriniu ginklu prieš jus ir nugalės jus.

„Captain W. O. Pruitt Homes“ ir „William L. Igoe Apartments“ – rasiškai atskirtas, vidutinės klasės kompleksas, susidedantis iš 33 vnt. 11 aukštų daugiabučių, 1954–1956 m. pastaytas šiaurinėje Sent Luiso dalyje. Tačiau per dešimtmetį jis tapo apleistu getu, kuriame gyveno tik neturtingi juodaodžiai gyventojai. Per du dešimtmečius jis bus visiškai nugriautas.

Nesvarbu, ar trumpą, neramią „Pruitt-Igoe“ egzistavimą galima pavadinti architektūros, politikos ar visuomenės nesėkme, jo likimas tebėra susijęs su daugelio Amerikos miestų likimu XX amžiaus viduryje ir puikiai atspindi tuometinę didmiesčių situaciją.

Dar prieš nusėdus dulkėms po liūdnai pagarsėjusio, plačiai per televiziją transliuoto vieno iš „Pruitt-Igoe“ pastatų griuvimo 1972 m. (paskutinysis iš jų sugriautas tik 1976 m.), argumentas, kad projektas buvo pasmerktas nuo pat pradžių, sulaukė rimto atgarsio. Architektūros istorikas Charlesas Jencksas nurodo, kad toks dinamiškumas yra „šiuolaikinės architektūros mirties“ momentas.

Kas buvo „Pruitt-Igoe“?

„Pruitt–Igoe“ sudarė 33 vienuolikos aukštų daugiabučiai namai 23 ha sklype, šiaurinėje Sent Luiso (JAV, Misūrio valstija) dalyje. Socialinių daugiabučių projektas buvo pastatytas iš betono ir apdailintas plytomis. Kiekvienas pastatas buvo 52 m ilgio ir buvo nuo 80 iki 90 butų, nors kai kuriuose pastatuose buvo iki 150 butų. Iš viso komplekse buvo 2 870 butų (1 736 „Pruitt“ ir 1 132 „Igoe“), o jame gyveno daugiau nei 10 000 žmonių.

Butai buvo sąmoningai maži, su per maža virtuvės įranga, o keli butai buvo skirti didesnėms šeimoms. „Skip-stop“ tipo liftai sustodavo tik pirmame, ketvirtame, septintame ir dešimtame aukštuose, siekiant sumažinti liftų spūstis, todėl daugelis gyventojų buvo priversti lipti laiptais. Pastatuose buvo įrengti dideli į pietus nukreipti bendrieji koridoriai, vadinami „galerijomis“, taip pat skalbyklos ir šiukšlių latakai.

Kaip gimė „Pruitt-Igoe“

Būsto projektų, tokių kaip „Pruitt-Igoe“, statyba buvo tiesioginis atsakas į miestų gyventojų evoliuciją, vykstančią po Antrojo pasaulinio karo.

Spartus Amerikos miestų augimas iki 1920 m. smarkiai sulėtėjo, o kai kuriuose miestuose, įskaitant Sent Luisą, Misūrio valstijoje, netgi gyventojų pradėjo mažėti. Miesto ekspertams dar labiau nerimą kėlė tai, kad iš miestų į priemiesčius plūstantys gyventojai daugiausia buvo turtingesnės klasės. Šis masinis išvykimas, jų manymu, paliko vakuumą, kurį pamažu užpildė lūšnynai – baisų „marą“, kurį galima išgydyti tik jį išnaikinus.

Priėmus 1949 m. Būsto įstatymą, miestams buvo skirta 1 milijardas dolerių (2022 m. 12,5 milijardų dolerių) vertės paskolų lūšnynų išvalymui ir pertvarkymui, o tai paskatino miestų atnaujinimo projektus visose Jungtinėse Valstijose.

Ketvirtajame dešimtmetyje Sent Luiso miestas buvo perpildytas, būsto sąlygos kai kuriose miesto vietose priminė XIX a. skurdžiųjų rajonus Londone. Miesto būsto fondas XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pablogėjo, o daugiau nei 85 000 šeimų gyveno XIX amžiaus daugiabučiuose.

1947 m. atlikta oficiali apklausa parodė, kad 33 000 namų buvo įrengti bendri tualetai. Vidurinės klasės gyventojai, daugiausia baltieji, paliko miestą, o jų buvusias rezidencijas užėmė mažas pajamas gaunančios šeimos. Juodųjų lūšnynai šiaurėje ir baltųjų pietuose plėtėsi ir grasino uzurpuoti miesto centrą. Siekdama apsaugoti centrinius objektus nuo neišvengiamo vertės praradimo, miesto valdžia nusprendė pertvarkyti vidinį žiedą aplink centrinį verslo rajoną.

Pirmieji Sent Luiso socialinių būstai buvo pastatyti pagal 1937 m. Būsto įstatymą ir buvo atidaryti 1942 m. kaip du identiški, bet rasiškai atskirti mažaaukščiai pastatai: Carr aikštė šiaurės vakaruose afroamerikiečiams ir „Clinton Peabody“ pietvakariuose baltiesiems. Projektai, skirti dirbantiems vargšams, o ne tikrai skurstantiems, buvo sėkmingi.

1947 m. Sent Luiso planuotojai pasiūlė transformuoti „DeSoto-Carr“, apleistą rajoną, kuriame gyveno daug juodaodžių gyventojų, naujais dviejų ir trijų aukštų gyvenamaisiais kvartalais ir viešuoju parku. Planas buvo neįgyvendintas; vietoj to 1949 m. išrinktas meras demokratas Josephas Darstas ir respublikonų valstijų lyderiai pasisakė už lūšnynų išvalymą ir jų pakeitimą daugiaaukščiais, didelio tankumo socialiniais būstais. Jie samprotavo, kad nauji projektai padės miestui padidinti pajamas, padės sukurti naujus parkus, žaidimų aikšteles ir prekybos erdves.

1950 m. Sent Luisas iš federalinių lėšų ruošėsi pastatyti 5800 įperkamų butų, numatytų Būsto įstatyme. Miesto inžinierius Haroldas Bartholomew ir meras Josephas Darstas, siekdami didžiausio efektyvumo, nusprendė beveik pusę šio tikslo įgyvendinti vienu didžiuliu kompleksu.

Iš pradžių planuotas Jungtinių Valstijų Jimo Crow segregacijos įstatymų prieblandoje, projektas turėjo būti padalintas pagal rasines linijas: juodaodžiai gyvens „Wendell Olliver Pruitt“ namuose, o jų baltieji kolegos užims „James Igoe“ apartamentus. Tačiau kadangi projektas buvo baigtas tik 1954 m. – po to, kai Aukščiausiojo Teismo byloje buvo priimtas sprendimas, kad „atskira, bet lygiavertė“ segregacija Jungtinėse Valstijose buvo neteisėta, jis buvo integruotas į vieną kompleksą – „Pruitt-Igoe“.

Prasideda statybos

1950 m. miestas pasirinko „Leinweber, Yamasaki & Hellmuth“, Sent Luise įsikūrusią architektų firmą, kuri suprojektavo naują socialinių būstų kompleksą. Projektui vadovavo architektas Minoru Yamasaki (tas pats, kuris suprojektavo originalius Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius Niujorke). Jo pradiniam pasiūlymui, kuris apėmė žemus pastatus bei daugiaaukščius pastatus, Sent Luiso valdžia nepritarė, motyvuodama federalinių išlaidų ribomis. Taip buvo nustatytas vienodas 11 aukštų pastatų aukštis. Korėjos karo sukeltas medžiagų trūkumas ir įtampa Kongrese dar labiau sugriežtino federalinę kontrolę. Bendras tankumas buvo nustatytas 50 butų 0,4 hektaro, didesnis nei miesto centro lūšnynuose. Nors kiekviena pastatų eilė turėjo būti šalia „atviros erdvės upės“, galutiniame plane kraštovaizdžio sutvarkymas buvo praleistas ir buvo pasodinta nedaug medžių.

Statybos prasidėjo 1951 metais. Pirmuosius nuomininkus „Pruitt“ priėmė 1954 m. lapkritį, „Igoe“ – 1955 m. liepą. Atidarius du projektus, jie buvo vienas didžiausių socialinių būstų projektų šalyje. Net pagal federalinius sąnaudų mažinimo reglamentus, „Pruitt-Igoe“ iš pradžių kainavo 36 mln. dolerių, o tai 60 procentų viršijo nacionalinį socialinių būstų vidurkį.

Dar prieš jį užbaigiant, „Pruitt-Igoe“ nebuvo pastatytas taip, kaip buvo numatyta. Architektas Yamasaki pasiūlė daugybę dizaino elementų, kurie niekada nebuvo pastatyti: žemaaukščiai pastatai, išskirstyti tarp didesnių kolegų, žaidimų aikštelės, tualetai pirmame aukšte ir papildomas kraštovaizdžio sutvarkymas. Tai, pasak Federalinės būsto administracijos, buvo per brangu. Būtent šis nuolatinis ekonomiškumo akcentavimas padiktavo tokias funkcijas kaip liftai, kurie stoja tik konkrečiuose aukštuose.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (6)