Prieš beveik 30 metų, idilišką rojaus kampelį Karibų jūroje – Montserato salą, nusiaubė seniai matyto masto katastrofa, po kurios sala neatsigavo iki šiol: pusė jos iki šiol virtusi niūria dykviete.

Montseratas yra Karibų sala, esanti Pavėjinėse salose, salų grandinės, žinomos kaip Mažieji Antilai, dalis Vest Indijoje ir Britanijos užjūrio teritorija.

Sala buvo iš dalies sunaikinta, kai 1995 m. liepą išsiveržė anksčiau snaudęs Soufrière Hills ugnikalnis, palaidojęs Montserato sostinę Plimutą daugiau nei po 12 metrų purvo ir pelenų sluoksniu. Du trečdaliai salos gyventojų buvo priversti bėgti.

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ugnikalnis ir toliau reguliariai išsiveržė, įskaitant vieną 1997 m. birželio 25 d., kai 19 žmonių žuvo, kai juos pasivijo piroklastinis srautas.

Nuo 2010 m. ugnikalnis buvo gana tylus, tačiau sostinė Plimutas tebėra daugiausia palaidotas purve ir sukietėjusiose uolienose.

Dėl esamo ugnikalnio aktyvumo ir dėl to atsirandančio piroklastinio aktyvumo potencialo buvo nustatyta „uždraustoji zona“ (exclusion zone), besitęsianti nuo pietinės salos pakrantės į šiaurę iki Belhamo slėnio dalių. Šiuo metu lankytojams neleidžiama patekti į draudžiamąją zoną, tačiau įspūdingas vaizdas į sunakintą Plimutą atsiveria nuo Garibaldi kalvos viršūnės Isles įlankoje.

Nepaisant ugnikalnio aktyvumo, didelė Montserato dalis išlieka vešli ir žalia. 2005 m. vasarį „oficialiai atidarytas naujas oro uostas Gerald mieste šiaurėje; ankstesnį oro uostą sunaikino ugnikalnis. Salos šiaurės vakaruose esančioje Mažojoje įlankoje kuriamas naujas sostinės miestas ir uostas, kur įrengtos naujos prieplaukos. Dabartinis vyriausybės centras ir de facto sostinė yra Brades mieste, nors de jure sostine išlieka sunaikintas Plimutas.

Salos geografija

Montserato sala yra maždaug 40 km į pietvakarius nuo Antigvos, 21 km į pietryčius nuo Redondos (mažos salos, priklausančios Antigvai ir Barbudai) ir 56 km į šiaurės vakarus nuo Prancūzijos užjūrio regiono Gvadelupos.

Sala užima 104 km² ir palaipsniui didėja dėl pietrytinėje pakrantėje besikaupiančių ugnikalnių telkinių. Sala yra 16 km ilgio ir 11 km pločio. Salos centrinė dalis kalnuota, apsupta plokštesnio pakrantės regiono, su uolėtomis pakrantėmis, iškilusiomis 15–30 m virš jūros. Yra daugybė smėlio paplūdimių, išsibarsčiusių tarp įlankų vakarinėje (Karibų jūros) salos pusėje.

Soufrière Hills ugnikalnis yra aukščiausias salos taškas; jos aukštis iki 1995 m. buvo 915 metrų, tačiau po išsiveržimo dabar jis išaugo – dabartinis jo aukštis yra 1 050 metrų.

Montseratui priklauso kelios mažytės atviroje jūroje esančios salos, tokios kaip Mažoji Redonda prie šiaurinės pakrantės ir Pinnacle Rock bei Statue Rock prie rytinės.

Klimatas – tropinis jūrinis. Metinė vidutinė temperatūra 25–26 °C. Per metus iškrinta 1400–1600 mm kritulių; rugpjūtį–spalį būna tropinių ciklonų.

2018 metų duomenimis saloje gyveno tik apie 4700 gyventojų. Iki 1997 metų ugnikalnio išsiveržimo jų skaičius siekė daugiau kaip 11 000.

Trumpa Montserato istorija

Žmonės saloje gyveno jau 500 pr. Kr. – 500 po Kr. (rasta šio laikotarpio gyvenviečių liekanų). 1493 m. salą antrosios ekspedicijos metu atrado Kristupas Kolumbas ir ją pavadino Ispanijos vienuolyno vardu.

1632 m. saloje įsikūrė pirmieji kolonistai – airiai ir nuo persekiojimų iš netoliese esančios Sent Kitso salos pabėgę katalikai anglai; vėliau atvyko nemažai airių iš Virdžinijos kolonijos (dabartinės JAV). Kolonistai plantacijose augino tabaką, cukranendres, vilnamedžius. Nuo 1664 m. dirbti plantacijose buvo atvežama juodaodžių vergų iš Afrikos.

1660–64 m. ir 1782–83 m. Montseratas buvo užimtas Prancūzijos. Nuo 1783 m. priklauso Didžiajai Britanijai. 1834 m. panaikinta vergovė. Nuo 1958 m. Montseratas buvo Vest Indijos Federacijos narys. 1962 m., federaciją panaikinus, Montserato gyventojų dauguma balsavo už Didžiosios Britanijos užjūrio teritorijos statusą.

Montserato katastrofa

90-ųjų pradžioje Montserato ateitis atrodė šviesi.

Po 1989 m. niokojančio uragano „Hugo“ atlikto didžiulio atstatymo buvo pastatyta daug modernios infrastruktūros, o teritorija išgyveno precedento neturintį klestėjimą. Net buvo kalbama apie nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos.

Tačiau mažai kas įsivaizdavo, kad 1995 m. pradėjęs rūkti ugnikalnis, neveikęs kelis šimtus metų, atsibus su tokia jėga.

Kai kalnas pirmą kartą pradėjo skleisti savo baltus garus, salos gyventojai prisimena, kad tai buvo užburianti ir jaudinanti akimirka. Žmonės vakarais rinkdavosi su baime stebėti ugnies liepsnos.

1995 m. liepos mėn. Soufrière Hills ugnikalnis, neveikęs šimtmečius, išsiveržė ir netrukus palaidojo salos sostinę Plimutą (kurį spėta evakuoti) daugiau nei po 12 metrų purvo ir pelenų sluoksniu, sunaikino salos oro uostą ir doko įrenginius bei pavertė pietinę salos dalį netinkama gyventi ir nesaugia keliauti dykviete.

Pietinė salos dalis buvo evakuota, o lankymas griežtai apribotas. Draudžiama zona taip pat apima dvi jūros zonas, esančias greta vulkaninės veiklos sausumos zonų.

Po Plimuto sunaikinimo ir ekonomikos sutrikimo daugiau nei pusė gyventojų paliko salą, kuriai taip pat trūko gyvenamojo būsto. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje įvyko papildomų išsiveržimų. 1997 m. birželio 25 d. piroklastinis srautas nukeliavo žemyn slėniu. Šio piroklastinio antplūdžio metu žuvo 19 žmonių, keletas kitų patyrė stiprius nudegimus.

Keletą metų ugnikalnio veikla daugiausia apsiribojo retais pelenų išmetimais į negyvenamas pietų teritorijas. Pelenai retkarčiais iškrenta į šiaurinę ir vakarinę salos dalis. Paskutiniuoju padidėjusio Sufrière Hills ugnikalnio aktyvumo laikotarpiu, nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2010 m. vasario mėn., įvyko vulkaninis sprogimas, dėl kurio piroklastiniai srautai nusileido keliomis kalno šlaito pusėmis.

Tęsinys kitame puslapyje:

Uždraustoji zona

Po 1997 m. pietinėje salos dalyje buvo nustatyta draudžiamoji zona. Kartais leidžiama keliauti į draudžiamos zonos dalis, tačiau tik gavus Karališkųjų Montserato policijos pajėgų leidimą. Nuo 2014 m. teritorija buvo padalinta į keletą pozonių su skirtingais patekimo ir naudojimo apribojimais, atsižvelgiant į ugnikalnio aktyvumą: kai kurios sritys netgi yra atviros 24 valandas ir apgyvendintos.

Pavojingiausia zona, kuriai priklauso ir buvusi sostinė Plimutas, lieka uždrausta atsitiktiniams lankytojams dėl ugnikalnių ir kitų pavojų, ypač dėl nepakankamos priežiūros sunaikintose teritorijose. Lankytis šioje vietovėje leidžiama lydint vyriausybės įgaliotam gidui.

Šiaurinė Montserato dalis iš esmės nebuvo paveikta ugnikalnių veiklos, ji išlieka sodri ir žalia. 2005 m. buvo atidarytas naujas John A. Osborne oro uostas šiaurėje. Mažojoje įlankoje statomas naujasis sostinės miestas, vyriausybės centras šiuo metu yra Brades mieste.

Vulkanas tapo vienu iš labiausiai stebimų ugnikalnių pasaulyje nuo jo išsiveržimo pradžios, o Montserato ugnikalnių observatorija atlieka išsamius matavimus ir praneša apie savo veiklą Montserato vyriausybei ir gyventojams. Observatoriją valdo Britanijos geologijos tarnyba pagal sutartį su Montserato vyriausybe.

Gyvenimas po katastrofos

Montserato ekonomiką nuniokojo 1995 m. išsiveržimas ir jo padariniai. Šiuo metu salos veiklos biudžetą didžiąją dalį sudaro Didžiosios Britanijos vyriausybės dotacijos, kurios sudaro maždaug 25 mln. svarų sterlingų (30 mln. eurų) per metus.

Papildomos sumos užtikrinamos pajamų ir nekilnojamojo turto mokesčiais, licencijomis ir kitais mokesčiais bei importuojamų prekių muitais.

Visiškas Plimuto sunaikinimas sukėlė rimtų ekonominių problemų Montserato salai. Plimutas buvo iki šiol didžiausia gyvenvietė saloje, kurioje gyveno apie 4000 gyventojų, todėl čia buvo beveik visos salos parduotuvės ir paslaugos, be to, buvo jos vyriausybės būstinė. Kai kurie prarasti įrenginiai vėliau buvo atstatyti kitur Montserate, tačiau tai nesutrukdė emigruoti. 1995–2000 m. du trečdaliai visų salos gyventojų buvo priversti bėgti, daugelis jų apsigyveno Jungtinėje Karalystėje, todėl 1997 m. saloje gyveno mažiau nei 1 200 žmonių. 2016 m. gyventojų skaičius išaugo iki beveik 5 000.

Muzikantų rojus

1979 m. „The Beatles“ prodiuseris George'as Martinas atidarė „AIR Studios Montserrat“, todėl sala tapo populiari tarp muzikantų, kurie dažnai ten lankydavosi įrašinėti, pasinaudodami salos klimatu ir gražia aplinka. Daugiau nei dešimtmetį George'o Martino studija buvo daugelio žinomų roko muzikantų, tokių kaip „Dire Straits“, „The Police“, „Rush“, Elton John, Michael Jackson ir „The Rolling Stones“, įrašų šeimininkė.

Tačiau 1989 m. rugsėjo 17 d. uraganas Hugo nusiaubė salą kaip 4 kategorijos uraganas, apgadinęs daugiau nei 90 % salos infrasuktūros. „AIR Studios Montserrat“ buvo uždaryta, o turizmo ekonomika iš esmės buvo sunaikinta. Lėtai atsigaunanti turizmo pramonė vėl buvo sunaikinta 1995 m. išsiveržus Soufrière Hills ugnikalniui, nors per penkiolika metų ji iš dalies pradėjo atsigauti.

Uraganas Hugo

Uraganas Hugo buvo galingas atogrąžų ciklonas, kuris 1989 m. rugsėjį padarė didelę žalą Karibų jūros šiaurės rytuose ir JAV pietryčiuose. Jo tiesioginiai padariniai nužudė 67 žmones ir padarė 11 milijardų dolerių žalos.

Audros padaryta žala buvo didesnė nei bet kuris Atlanto uraganas iki tol. Hugo buvo priskirtas 5 kategorijos uraganui – aukščiausiam įvertinimui pagal Saffir-Simpson skalę. Per penkias dienas Hugo pasiekė Gvadelupą, Sent Krua, Puerto Riką ir Pietų Karoliną. Dėl Hugo poveikio masto Hugo vardas daugiau nebenudojamas Atlanto uraganų pavadinimams.

Ateities perspektyvos

Pusėje salos vis dar niūrus vaizdas, tačiau praėjus beveik 30 metų po pirmojo išsiveržimo salos gyventojai pradeda keisti požiūri į Sufrière Hills kalną.

„Mes išmokome gyventi su ugnikalniu“, – sakė buvęs (2014-2019) salos premjeras Donaldsonas Romeo. „Ilgas, beviltiškas laikotarpis, prasidėjęs nuo išsiveržimų, baigėsi. Pelenai į pinigus“, – šypsodamasis pasakė jis.

Tačiau „pelenai į pinigus“ realizuojasi lėtai. Kalbos apie geoterminę plėtrą, kaip ir daugelis projektų saloje, vyksta jau daugiau nei dešimtmetį, tiek Montserate, tiek JK nerimaujant dėl ​​netinkamo pagalbos pinigų valdymo.

Vis dėlto Romeo sako, kad sala yra pasirengusi pagaliau atgaivinti santykius su Londonu.

Salos privatus sektorius jau pradėjo „kasti pinigus“ iš ugnikalnio. Maždaug 2010 m. prasidėjo smėlio kasyba salos draudžiamojoje zonoje – vietovėje, kuriai labiausiai gresia ugnikalnių veikla, kur žmonėms nebeleidžiama gyventi. „Tai tarsi aukso kasykla Monserate“, – sakė Monserato žemės ūkio, prekybos, būsto, žemės ir aplinkos ministras Claude'as Hoganas.

„Manau, kad smėlio kasybos operacija yra naudinga šaliai“, - sakė Wade'as, vairuodamas sunkvežimį, važiuojantį keliu palei Plimuto griuvėsius. „Aš manau, kad tai yra kažkas perspektyvaus, nes mes nieko neeksportuojame, nieko neauginame, neturime gamyklų, kurios ką nors gamina. Mums pasisekė, kad ugnikalnis aprūpina mus smėliu, kurį galime siųsti į kitas šalis“.

Tačiau geoterminės energijos plėtra juda lėčiau. Šiuo metu saloje veikia keturi dyzeliniai generatoriai, o elektros energijos tiekimas nuolat nutrūksta.

Nedidelį, bet augantį Montserato turistų skaičių traukia gamtos grožis. 2015 metais regioninė kruizinė linija pradėjo reguliariai sustoti Montserate. Vietiniai vairuotojai ir kelionių organizatoriai kiekvieną antradienį renkasi mažame salos uoste, norėdami užsidirbti iš turistų, norinčių pamatyti ugnikalnį.

Licencijuoti vairuotojai, tokie kaip Wade'as, gavo leidimą nuvežti lankytojus apžiūrėti Plimuto griuvėsių, nes daugelis vietinių tikisi, kad pritrauks daugiau turistų, atvykstančių pasižvalgyti po „Karibų Pompėją“.

Komentarai ()