Kokių problemų rusai gali turėti su Tu-160 ir kodėl Ukraina jų atsisakė – štai ką už juos gavo  ()

Po kiekvienos raketinės atakos prieš rusus, be kita ko, ukrainiečiams įprasta „prisiminti“, kad 1999 metais Ukraina atidavė Rusijai savo strateginius bombonešius Tu-160 ir beveik pusę tūkstančio Kh-55 raketų.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Nes dabar, 2022-aisiais, Ukraina beveik neturi „įrankių“ ir „argumentų“ atsakomiesiems smūgiams Rusijos kariniams objektams.

Tuo pačiu „siauro profilio“ publika gali atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką – per pastaruosius kelis smūgius rusai iš viso nenaudojo Tu-160, net jei tai buvo bent kiek logiška. Galbūt todėl, kad vienas Tu-160 gali gabenti iki 12 sparnuotųjų raketų, o Tu-95MS – iki 6-8 (priklausomai nuo raketos tipo ir bombonešio modifikacijos).

Kaip tai? Galimą atsakymą galime rasti abiem atvejais, jei, pavyzdžiui, atsiverstume žurnalo „Aviatsiya y vremya“ (Авиация и время), Nr. 4, 1995 m. elektroninį egzempliorių (jis viešai prieinamas internete).

Istorinė retrospektyva atrodo taip. SSRS žlugimo metu visi Tu-160, kurie vėliau perėjo į Ukrainos oro pajėgų rankas, buvo sutelkti 184-ajame gvardijos sunkiųjų bombonešių aviacijos pulke, kuris tuo metu buvo įsikūręs Černigovo srities Priluky aerodrome. Pirmoji šių lėktuvų priežiūros problema iškilo „nuo pat pradžių“: tik 25 % skrydžio ir 60 % techninio personalo prisiekė ištikimybę Ukrainai.

Tada Rusijos Federacija, norėjusi gauti šiuos bombonešius į savo rankas, ėmė kišti „pagalius į ratus“. Pavyzdžiui, Tupolevo projektavimo biuras „staiga“ atsisakė savo įsipareigojimų prižiūrėti Ukrainos oro pajėgų Tu-160. O orlaivių technikų trūkumas šią problemą tik paaštrino.

Savo vaidmenį suvaidino ir to meto Ukrainos karinės-politinės vadovybės demonstruojama subjektyvi inercija. Pavyzdžiui, buvo manoma, kad šalis neturi Tu-160 poligonų, o valstybė neturi užduočių, kurioms reikalingi tokie bombonešiai. Tokios „smulkmenos“ galiausiai atvedė prie 1999-ųjų epizodo, kai Rusijai buvo perduoti orlaiviai ir raketos už dujas, dėl Ukraina apgailestauja.

 

Kalbant apie Tu-160 techninės priežiūros problemas, kurių dabar gali turėti rusai. Iš tiesų, 1995 metų realijas „perkelti“ į 2022 metų realijas gali būti ne visai teisinga. Bet čia mes kalbame apie šalį, kuri, pavyzdžiui, Tu-160M2, pagamintą tik iš devintojo dešimtmečio pabaigos ruošinių, pristato kaip „visiškai naują produktą“.

Pirmas niuansas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, yra „matmenys“. Pavyzdžiui, Priluky aerodromas buvo pirmasis, kuriame buvo naudojamas Tu-160. O šiame „Rytų“ oro uoste kilimo ir tūpimo tako ilgis buvo pailgintas iki 3000 metrų, nes tokio tipo strateginis bombonešis leisdamasis parodė labai didelę inerciją (paprasčiau tariant, dėl piloto klaidos galėjo kilti rizika nuriedėti nuo kilimo ir tūpimo tako).

Dar viena smulkmena – praktika parodė, kad Tu-160 sparnų geriau „nesulankstyti“ į 60 laipsnių kampu, norint „sutaupyti“ vietos stovėjimo aikštelėje – tuomet bombonešis iškart virsdavo ant uodegos. Todėl rusai Tu-160 stato tik sparnus „išskleidę“ iki 20 laipsnių kampo. O tai savo ruožtu užima daug vietos oro uoste.

 

Atitinkamai, 2022 m., Ukrainos dronams atakavus oro bazes, rusams gali kilti proziška problema – kaip sutvarkyti visus Tu-160, kad jie tiksliai tilptų „patogiuose“ aerodromuose. Ir tai nepaisant to, kad būtina pasirinkti didelius aerodromus, galinčius „apgyvendinti“ strateginius bombonešius.

Norint paruošti vieną Tu-160 kilimui, prireikė 64 darbo valandų parengiamųjų darbų. Ir 15-20 specialių įvairios paskirties transporto priemonių, tarp kurių – automobiliai su mobiliais kondicionieriais, bent trimis kuro piltuvais TZ-60 ir degalų azotavimo instaliacijomis ir kt.

Sunku pasakyti, ar Rusijos karinės oro pajėgos šiuo metu naudoja tokį „mašinų karavaną“ ruošdamos Tu-160 skrydžiams. Iš dabartinių palydovinių vaizdų matome, kad Tu-95MS paruošti kilimui naudojama daug mažiau įrangos. Ką gali lemti tai, kad Ukrainos apšaudymui orkai dažniau naudoja Tu-95MS, o ne Tu-160.

 

Kitas techninis Tu-160 aspektas, kurį verta paminėti, yra jų NK-32 varikliai. Pirmaisiais eksploatavimo metais problema buvo ta, kad kartais šiuos variklius buvo labai sunku užvesti.

Dar vienas niuansas – bent jau pirmaisiais Tu-160 tarnybos metais dažnai pasitaikydavo BKO (borto gynybos komplekso) „Baikal“ gedimų, kuriuose buvo ir radioelektroninio karo priemonių.

Žinoma, visiškai įmanoma, kad iš tikrųjų dabar 2022 m. rusai neturi jokių techninių problemų su Tu-160. Ir jie laikinai nustojo naudoti šiuos bombonešius, kad „saugotų“ išteklius. Bet kita vertus, tai kartu atveria naują klausimą – kadangi rusams reikia „taupyti“ Tu-160 išteklius, tai ten „kažkas ne taip“.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: MTPC
MTPC
(43)
(3)
(40)

Komentarai ()