Kodėl Rusija niekada nesukūrė monstrinės lėktuvnešių jūrų flotilės – atsakymas slypi šalies geografijoje (Foto) ()
Kodėl Rusija niekada nepastatė lėktuvnešių flotilės? Trumpam atsakymui reikia tik pažvelgti į žemėlapį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Rusija šiandien yra didžiausia valstybė pagal plotą pasaulyje, o istoriškai ji buvo dar didesnė, kai ji buvo imperija ir Sovietų Sąjunga, tačiau ji taip pat daugiausia buvo sausumos galia.
Jos karinio jūrų laivyno istorijoje pilna totalių pralaimėjimų – nuo Rusijos ir Japonijos karo (1904–1905), kai ji prarado dvi jūrų eskadras, įskaitant aštuonis laivus – iki vykstančio karo Ukrainoje, kurio metu pernai nuskandintas flagmanas „Moskva“ – didžiausias kovose nuskandintas karo laivas nuo Antrojo pasaulinio karo.
Pirmasis pasaulinis karas
Rusijos ir Japonijos kare sunaikinus Rusijos karinį jūrų laivyną, Rusijos karinio jūrų laivyno galia buvo labai sumažinta – tiek, kad iš antro pagal dydį laivyno pasaulyje jis nukrito į ketvirtą. Tačiau caras Nikolajus II matė karinių jūrų pajėgų poreikį ir pradėjo didžiulę laivų statybos programą.
Pirmasis pasaulinis karas kilo dar nepasibaigus atnaujinimo programai, tačiau Rusija vis dar turėjo didesnį karinį laivyną nei Trilypė sąjunga. Tačiau Rusijos karinis jūrų laivynas iš tikrųjų negalėjo atlikti tokio didelio vaidmens kare. Problema buvo ne jo dydis, o Rusijos geografija.
Konflikto metu Rusijos Baltijos laivynas buvo apribotas dėl Vokietijos jūrų laivyno artumo, tačiau Rusija vis tiek iškovojo pergalę Rygos įlankos mūšyje 1915 m. rugpjūtį.
Taip pat Rusijos Juodosios jūros laivynas galėjo kontroliuoti vandens telkinį karo metu, net jei jis iš esmės negalėjo dalyvauti jokiose kitose operacijose.
Ankstyvasis sovietmetis
Po imperatoriškosios Rusijos žlugimo po 1917 m. vasario revoliucijos Rusijos karinis jūrų laivynas liko uoste. Pirmieji tų metų Spalio revoliucijos šūviai buvo paleisti iš kreiserio „Aurora“ – ir tai atvedė į Rusijos pilietinį karą. To konflikto metu Rusijos karinis jūrų laivynas buvo iš esmės sunaikintas kaip kovinė jėga.
Tačiau po bolševikų pergalės naujoji Sovietų Sąjunga pamatė būtinybę vėl kurti laivyną nuo nulio.
1920-aisiais ir 1930-aisiais, kai JAV, Didžioji Britanija ir Japonija pradėjo naudoti lėktuvnešius, sovietai daugiausia dėmesio skyrė mūšio laivams, kreiseriams ir minininkams. Tiesa ta, kad kai 1941 m. birželį Vokietija netikėtai pradėjo puolimą prieš Sovietų Sąjungą, ji visiškai netikėtai užklupo ir sovietų laivyną.
Abejotina, kad jei sovietai būtų pastatę kokius nors lėktuvnešius, tokie laivai būtų suvaidinę kokį nors reikšmingą vaidmenį „Didžiajame Tėvynės kare“.
Šaltojo karo metu Maskva matė poreikį turėti didelį ir galingą karinį jūrų laivyną, net jei ji išliko sausumos galia. Tačiau sovietai stengėsi sutelkti dėmesį į povandeninius laivus, o ne į didelius antvandeninius laivus. Vienas iš veiksnių buvo tai, kad Antrasis pasaulinis karas parodė, kad didžiųjų mūšio laivų era iš esmės baigėsi – net kai devintajame dešimtmetyje Jungtinių Valstijų karinis jūrų laivynas savo keturis Ajovos klasės mūšio laivus grąžino į tarnybą.
Nesėkmingos lėktuvnešio statybos
Maskva matė potencialias galimybes, kurias galėtų pasiūlyti lėktuvnešiai, ir buvo bandymų sukurti tokius laivus. Tai prasidėjo septintajame dešimtmetyje su „Moskva“ klasės sraigtasparnių nešėjais (nepainioti su pernai Ukrainos nuskandinta fregata). Buvo pastatyti tik du iš planuotų dešimčių, tačiau tai nebuvo tikri „lėktuvnešiai“, nes savo arsenale neturėjo jokių naikintuvų.
Sovietai toliau pažengė į priekį vystydami Kijevo klasę, iš kurių trys buvo baigti ir tarnavo iki 1990-ųjų pradžios, o ketvirtasis buvo parduotas Indijai – po rekonstrukcijos jis naudojamas kaip INS „Vikramaditya“.
Maskva taip pat pastatė vieną „Project 1143.5“ klasės lėktuvnešį – tai yra liūdnai pagarsėjęs „Admirolas Kuznecovas“, dabar vienintelis Rusijos lėktuvnešis; antrasis, pavadintas „Variag“, buvo statomas, kai 1991 m. žlugo Sovietų Sąjunga.
Jis atiteko nepriklausomybę atgavusiai Ukrainai, kuri jį pardavė Kinijai, o 2012 m. jis buvo pabaigtas kaip „Type 001 Liaoning“.
Šaltojo karo pabaigoje sovietų kariniam jūrų laivynui taip pat buvo statomas suplanuotas superlėktuvnešis „Uljanovsk“, tačiau žlugus Sovietų Sąjungai, jis buvo atšauktas.
Rusijai tiesiog nereikia lėktuvnešių
Nors kai kurie Maskvoje ir šiandien mato lėktuvnešių laivyno potencialą, karas Ukrainoje dar kartą įrodė, kad Rusijai tokių karo laivų niekada nereikėjo.
Ji neturi užjūrio bazių jiems palaikyti ir trūksta uostų, iš kurių jie galėtų veikti – šiaurinis Murmansko uostas yra netinkamas lėktuvnešiams, tas pats pasakytina ir apie Ramiojo vandenyno laivyno gimtąjį uostą Vladivostoką.
Sankt Peterburgas ir net Kaliningradas Baltijos jūroje iš esmės yra apsupti NATO valstybių narių ir karo atveju būtų nedelsiant užpulti.
Sevastopolis Juodojoje jūroje yra dar labiau izoliuotas, o sutartys net neleidžia tikriems lėktuvnešiams praplaukti Bosforo sąsiaurį, todėl Sovietų Sąjunga savo laivus klasifikavo kaip orlaivių kreiserius.
Kitaip tariant, vėlgi trumpas atsakymas į Rusijos vežėjų klausimą yra nepatogi šalies geografija.
