Praėjus daugiau nei šimtmečiui po to, kai jis atsitrenkė į ledkalnį ir nuskendo šaltuose Atlanto vandenyse, karališkasis pašto laivas „Titanikas“ ir toliau žavi žmonių vaizduotę.

Tai klasikinė ambicijų, socialinio pasipūtimo ir tragiško Aukso amžiaus (apie 1877-1896) pasaka, įkvėpusi daugybę knygų, dokumentinių filmų, televizijos programų ir vieną iš daugiausiai uždirbusį visų laikų vaidybinį filmą.

Tačiau, kol „Titaniko“ atminimas gyvas, daugiau nei septynis dešimtmečius pats laivas liko paslėptas kažkur Šiaurės Atlanto dugne. Tada, 1985 m. rugsėjo 2 d., okeanografo daktaro Roberto Ballardo ekspedicija pagaliau aptiko laivo nuolaužas beveik keturių kilometrų gylyje, vėl įžiebdama pasaulinę maniją dėl laivo ir jo nuskendimo, besitęsiančią iki šiol.

Tačiau šis atradimas galėjo neįvykti, nes Ballardas iš pradžių nesiruošė rasti „Titaniko“. Jo istorinė 1985 m. ekspedicija iš tikrųjų buvo slaptos JAV karinio jūrų laivyno misijos, kurios tikslas buvo apžiūrėti dviejų nuskendusių branduolinių povandeninių laivų nuolaužas, kurių praradimas tebėra viena didžiausių Šaltojo karo paslapčių, dalis.

USS „Thresher“ katastrofa

Branduolinis atakos povandeninis laivas USS „Thresher“ buvo nuleistas 1960 m. liepos 9 d. iš Portsmuto laivų statyklos Meino valstijoje.

Pagrindinis savo klasės laivas, 85 metrų ilgio, 3200 tonų sveriantis „Thresher“, iki šiol buvo pajėgiausias ir technologiškai pažangiausias povandeninis laivas JAV kariniame jūrų laivyne – iš tikrųjų toks pažangus, kad netrukus po jo paleidimo karinis jūrų laivynas užsakė dar 14 tos pačios klasės laivų statybą – precedento neturintis užsakymas JAV karinio jūrų laivyno istorijoje.

Sukurtas medžioti ir sunaikinti sovietų povandeninius laivus, ginkluotus balistinėmis raketomis, „Thresher“ galėjo pasiekti iki 33 mazgų greitį (61 km/val.) ir 500 metrų gylį, jame buvo sumontuotos naujausios elektroninės sistemos ir ginklai, įskaitant priešvandenines raketas SUBROC su branduolinėmis galvutėmis.

Būdamas savo klasės lyderiu, „Thresher“ didžiąją savo karjeros dalį praleido atlikdamas didelius bandymus jūroje ir taktines pratybas, kad įvertintų savo veiklą ir pažangias laive esančias sistemas. 1962 m. liepos 16 d. jis atvyko į Portsmuto sausąjį doką nuodugniam patikrinimui ir kapitaliniam remontui, o 1963 m. balandžio 8 d. grįžo į tarnybą.

Balandžio 9 d., atliekant darbų įvertinimą po kapitalinio remonto, „Thresher“ išplaukė į vietą, esančią 350 kilometrų į rytus nuo Menkių kyšulio (Masačusetsas), kur susitiko su povandeniniu gelbėjimo laivu „Skylark“ atlikti giluminio nardymo bandymus.

Atlikęs du preliminarius nėrimus į pusę bandyminio gylio, kitą rytą 6:30 val. „Thresher“ pradėjo pilnavertį nėrimo bandymą. Plaukdamas dideliais ratais po „Skylark“, kad liktų hidrofono ryšio diapazone, „Thresher“ lėtai leidosi žemyn, sustodamas kas 30 metrų, kad patikrintų savo sistemų vientisumą prieš tęsdamas nėrimą.

Iš pradžių viskas klostėsi gerai, bet 9.18 val., kai „Thresher“ priartėjo prie bandyminio gylio, „Skylark“ įgula gavo iškraipytą pranešimą iš povandeninio laivo:

„... nedideli sunkumai, turime teigiamą kampą aukštyn, bandome staigiai išnerti, jus informuosime...“.

Po to sekė antra, dar labiau iškraipyta žinutė... o tada nieko. „Skylark“ desperatiškai bandė atkurti ryšį su povandeniniu laivu, tačiau minutėms slenkant tyloje, pamažu visiems laive esantiems nušvito niūrus suvokimas: USS „Thresher“ dingo kartu su visais 129 jo įgulos nariais. Tai buvo antra pagal dydį nelaimė povandeninio karo istorijoje ir baisiausia branduolinio povandeninio laivo katastrofa.

Žinia apie „Thresher“ netektį sukrėtė Amerikos visuomenę, o prezidentas Johnas F. Kennedy įsakė visoje šalyje iškelti vėliavas iki pusės stiebo.

Netrukus buvo pradėta didžiulė ekspedicija, siekiant nustatyti nuolaužų vietą ir avarijos priežastį. Gelbėjimo laivyną sudarė pažangus sonaras NRL „Rockville“, okeanografinis laivas USNS „Mizar“ ir net giliai nardantis batiskafas „Triestas“, kuris 1960 m. sausio 23 d. tapo pirmuoju pilotuojamu laivu, pasiekusiu Marianų įdubos dugną, giliausią tašką Žemėje.

Po daugiau nei mėnesį trukusių paieškų naudojant palei jūros dugną velkamas kameras, 1963 m. birželio 27 d. 2500 metrų gylyje galiausiai buvo rastas pagrindinis nuolaužų korpusas. Tai, ką atskleidė kameros, buvo šokiruojantis vaizdas: „Thresher“ buvo visiškai suplėšytas: jo korpusas buvo sudraskytas į šešis didelius gabalus, gulinčius nuolaužų lauke, kuris apėmė apie 134 000 kvadratinių metrų plotą. Tyrėjai nesuprato, kas galėjo sukelti tokią katastrofišką žalą.

Per kitą mėnesį paieškų ekspedicija sugebėjo nufotografuoti didžiąją dalį nuolaužų lauko ir, remiantis šiomis nuotraukomis, iš jūros dugno ištrauktomis nuolaužomis bei „Thresher“ projekto ekspertize, pradėjo formuotis aiškesnis balandžio 10 d. įvykių vaizdas.

Oficiali tyrimo taryba padarė išvadą, kad „Thresher“ priartėjęs prie bandyminio gylio greičiausiai patyrė sūraus vandens vamzdynų sistemos gedimą – statant vamzdyną plačiai buvo naudojamas sidabro litavimas vietoj įprastinio suvirinimo.

Panašus gedimas įvyko 1960 m. lapkričio 30 d. povandeniniame laive USS „Barbel“, dėl kurio beveik 18 tonų vandens užtvindė jo mašinų skyrių, kol laivas sugebėjo iškilti į paviršių staigiai užpildydamas balasto talpą suslėgtu oru (ballast tank blow).

Jei toks gedimas būtų įvykęs „Thresher“ laive, vanduo galėjo užtrumpinti gyvybiškai svarbias grandines ir suaktyvinti reaktoriaus automatinį išjungimą. Kadangi branduoliniai povandeniniai laivai nerdami ir pakildami į paviršių daugiausia pasikliauja varomaisiais ir nardymo pelekais, o staigus avarinis balasto talpų užpildymas oru atliekamas tik šalia paviršiaus, o dėl reaktoriaus išsijungimo „Thresher“ negalėjo pajudėti.

Ir nors standartinė procedūra būtų buvusi avarinis balasto talpų užpildymas oru, eksperimentai, atlikti „Thresher“ seseriniame laive USS „Tinosa“, atskleidė, kad dėl staigaus slėgio sumažėjimo vožtuvai gali užšalti ir užsikimšti ledu, todėl suslėgtas oras nepasiektų balasto talpų. Taip „Thresher“ bejėgiškai niro vis gilyn ir gilyn, kol maždaug 700 metrų gylyje dėl didžiulio vandens slėgio jis sprogo kaip skardinė.

Po „Thresher“ katastrofos karinis jūrų laivynas pradėjo SUBSAFE – kokybės užtikrinimo programą, kuri užtikrino, kad kiekvienas komponentas, veikiamas vandens slėgio, atitiktų griežtus medžiagų ir gamybos standartus. Karinis jūrų laivynas tikėjosi, kad SUBSAFE neleis pasikartoti „Thresher“ tragedijai, ir kurį laiką atrodė, kad taip ir bus. Bet tada, 1968 m. branduolinį povandeninį laivyną vėl ištiko nelaimė.

USS „Scorpion“ katastrofa

1968 m. gegužės 21 d. Skipjack klasės atakos povandeninis laivas USS „Scorpion“ Atlanto vandenyne netoli Azorų salų plaukė į savo gimtąjį Norfolko uostą Virdžinijoje. Pastaruosius du mėnesius „Scorpion“ buvo dislokuotas Viduržemio jūroje, kur veikė kaip „agresorius“ NATO pratybose, skirtose kovoti su priešo povandeniniais laivais.

1959 m. gruodžio 29 d. nuleistas „Scorpion“ 1968 metais jau buvo „pradėjęs rodyti savo amžių“. Dėl daugybės mechaninių problemų, įskaitant hidraulinius nuotėkius, pernelyg didelę vibraciją, jūros vandens nuotėkį aplink sraigto veleną ir balasto talpų problemų, dėl kurių jo didžiausias gylis buvo tik 30 m, laivui labai reikėjo atlikti kapitalinį remontą.

Tačiau karinio jūrų laivyno biudžeto apribojimai ir Šaltojo karo spaudimas nuolat tolino labai reikalingus remonto darbus. Šie vėlavimai nuolat kėlė įgulos nusivylimą, kai kurie jūreiviai reikalavo, kad jie būtų perkelti iš to, ką jie vadino USS „Metalo laužu“ (USS Scrap Iron, Scorpion žodžių žaismas).

1968 m. balandžio pabaigoje „Scorpion“ ruošėsi išvykti iš Neapolio į Norfolką, kai gavo pranešimą, kuriame liepta vykti į Azorų salas. Šioje zonoje buvo pastebėta neįprasta sovietų karinio jūrų laivyno veikla, o „Scorpion“ buvo nurodyta stebėti ir pranešti apie situaciją.

„Scorpion“ aptiko du November klasės atakos povandeninius laivus ir raketinį kreiserį, veikiantį tiesiai į pietus nuo Azorų salų, tačiau tris dienas stebėjęs juos per periskopą nepastebėjo nieko neįprasto ir patraukė namo 18 mazgų greičiu (33 km/val.). Gegužės 21 d. „Scorpion“ išsiuntė radijo žinutę, pranešdamas, kad atvyks į Norfolką gegužės 27 d., 13 val.

Gegužės 27-oji atėjo ir praėjo, bet „Scorpion“ neatvyko. Iš pradžių buvo mažai priežasčių nerimauti; povandeniniai laivai visą laiką vėlavo. Tačiau bėgant dienoms ir savaitėms, karinis jūrų laivynas pradėjo baimintis, kad kažkas nutiko siaubingo.

Galiausiai, birželio 5 d., praėjus dviem savaitėms po to, kai „Scorpion“ turėjo grįžti į Norfolką, povandeninis laivas ir jo 99 įgula buvo paskelbti „dingusiais, manoma, prarastais“.

„Scorpion“ buvo vienas iš keturių povandeninių laivų, paslaptingomis aplinkybėmis dingusių 1968 m., kartu su Izraelio „Dakar“, Prancūzijos „Minerve“ ir Sovietų Sąjungos K-129, pastarasis 1974 m. buvo iš dalies iškeltas per slaptą CŽA operaciją, pavadintą „Project Azorian“.

Pasklido spėlionės dėl „Scorpion“ netekties priežasčių – daugelis įtarė, kad jį nuskandino sovietų laivai, kuriuos jam buvo įsakyta šnipinėti. Tačiau nei prieš, nei po „Scorpion“ dingimo nebuvo pastebėta jokios neįprastos sovietų laivyno veiklos. Vienintelis būdas nustatyti tikrąjį jo likimą buvo surasti nuolaužas.

Tačiau, skirtingai nei su „Thresher“, karinis jūrų laivynas nelabai suprato, kur „Scorpion“ galėjo nuskęsti, todėl tikimybė jį rasti buvo labai menka. Laimei, laivynas turėjo tūzą: vyrą, turintį unikalios patirties atliekant tokią paieškos operaciją.

Buvęs karinio jūrų laivyno specialiųjų projektų biuro vadovas Johnas P. Cravenas išgarsėjo 1966 m., kai sausio 17 d. bombonešiui B-52 susidūrus su oro tankeriu KC-135 virš Palomareso (Ispanija), į Viduržemio jūrą nukrito 1,1 megatonos termobranduolinė bomba B28.

Standartinė karinio jūrų laivyno paieškos procedūra būtų buvusi didelės paieškos zonos padalijimas į paieškos kvadratus, o laivai, povandeniniai laivai ir velkamos kameros metodiškai naršytų kiekvieną paieškos kvadratą. Šis procesas vadinamas „vejos pjovimu“.

Tačiau Cravenas nusprendė imtis analitiškesnio požiūrio ir sukūrė naują paieškos metodą, pagrįstą matematikos šaka, žinoma kaip Bajeso tikimybė. Remdamasis tokiais veiksniais kaip orlaivio greitis, kursas ir aukštis bei ispano žvejo liudijimus, Cravenas kiekvienam paieškos kvadratui priskyrė skirtingą tikimybę, kuri buvo nuolat atnaujinama vykstant paieškai. Šis metodas gerokai sutrumpino paieškos laiką, o kovo 17 d., praėjus 80 dienų po katastrofos, povandeninis laivas „Alvin“ bombą sėkmingai surado 780 metrų gylyje.

Tačiau norint pritaikyti savo sugalvotą metodą „Scorpion“ paieškai, Cravenui reikėjo daugiau duomenų. Jei „Scorpion“ būtų nuskendęs neilgai trukus po paskutinio vietos perdavimo, samprotavo Cravenas, jis būtų greitai pasiekęs gniuždymo gylį ir sprogęs, sukurdamas išskirtinį garsą, kurį būtų galima aptikti povandeniniais hidrofonais.

Iš pradžių Cravenas atkreipė dėmesį į karinio jūrų laivyno garso stebėjimo sistemą arba SOSUS tinklą, tačiau jis buvo skirtas aptikti sovietinių povandeninių laivų variklio triukšmą ir išfiltruoti garsesnius garsus, pavyzdžiui, sprogimus.

Tada Cravenas sugebėjo aptikti tiriamąjį hidrofoną Kanarų salose ir dar du Niufaundlende, o išnaršęs daugybę duomenų pagaliau rado tai, ko ieškojo: porą garsių sprogimų, 90 sekundžių skirtumu, maždaug tuo pačiu metu, kai buvo manoma, kad „Scorpion“ dingo.

Nors pirmasis sprogimas buvo paslaptis, antrasis greičiausiai buvo „Scorpion“ sprogimo garsas. Trianguliuodamas visų trijų hidrofonų signalus, Cravenas sugebėjo susiaurinti paieškos sritį iki daug lengviau valdomo dydžio. Tačiau jis taip pat išaiškino netikėtą faktą: nors visi manė, kad „Scorpion“ nuskendo, kai plaukė į vakarus, hidrofono duomenys atskleidė, kad jis iš tikrųjų plaukė į rytus, atgal link Viduržemio jūros. Kai Cravenas paklausė povandeninių laivų vadų, ką tai galėtų reikšti, atsakymas buvo vieningas: „Scorpion“ patyrė „karštą paleidimą“ (Hot run).

Vienas iš baisiausių povandeninio laivo košmarų yra patirti savo paties torpedos smūgį. Dėl šios priežasties torpedose yra įrengtas saugos mechanizmas, kuris jas išjungia, jei jos pasisuka daugiau nei 180 laipsnių. Jei povandeninis laivas patiria „karštą paleidimą“ – karinio jūrų laivyno žargonas, skirtas torpedai, netyčia įsijungiančiai paleidimo vamzdyje, – standartinė procedūra yra apsukti povandeninį laivą, kad suveiktų šis mechanizmas ir neleistų kovinei galvutei sprogti.

Iš tiesų, „Scorpion“ išgyveno tokį incidentą tik prieš 6 mėnesius. Atrodė, kad hidrofono duomenys tai patvirtino – šį kartą laivui nepasisekė. Į jį pataikė jo paties torpeda, arba torpeda netyčia sprogo paleidimo vamzdyje, sprogimas pramušė skylę, buvo užtvindytas priekinis skyrius ir povandeninis laivas nugarmėjo į dugną.

Siekdamas paremti savo teoriją, Cravenas atliko kompiuterinį modeliavimą su buvusiu „Scorpion“ vykdomuoju pareigūnu, vadu leitenantu Robertu Fountainu. Modeliavime Cravenas imitavo karštį ir sprogimą torpedų skyriuje. Nepaisant didžiausių Fountaino pastangų išgelbėti savo laivą, povandeninis laivas greitai niro ir po 90 sekundžių pasiekė gniuždymo gylį – lygiai taip pat, kaip ir hidrofono duomenyse.

Po daugelio metų Cravenas sužinojo, kad sidabro-cinko baterijos „Mark 46“, naudojamos „Mark 37“ torpedoje, turėjo nerimą keliantį įprotį užsiliepsnoti ir sprogti atliekant vibracijos bandymus, ir kad tokie gaisrai buvo pakankamai karšti, kad galėtų suaktyvinti torpedos kovinę galvutę. Tiesą sakant, ataskaita apie šį trūkumą buvo paskelbta prieš pat „Scorpion“ dingimą, tačiau dėl biudžeto suvaržymų karinis jūrų laivynas to nepaisė ir atsisakė kapitališkai remontuoti savo torpedas.

Nors karinis jūrų laivynas iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į Craveno teiginius, kad „Scorpion“ skendimo metu plaukė į rytus, vis dėlto jie leido jam tęsti paiešką ir 1968 m. spalio 29 d. žvalgybos laivas USNS „Mizar“ galiausiai rado nuolaužas 3000 metrų gylyje.

Netrukus po to karinio jūrų laivyno batiskafas „Trieste II“ buvo nusiųstas apžiūrėti ir nufotografuoti nuolaužų. „Triesto II“ misijos metu išsiaiškinta, kad „Scorpion“ dideliu greičiu trenkėsi į jūros dugną, išmušdamas ilgą tranšėją dumble, o jo centrinė dalis, kurioje buvo valdymo kambarys, visiškai susprogo ir laivas skilo į dvi dalis. Tačiau nuotraukose neatskleidė jokių torpedos skyriaus pažeidimų nei dėl išorinio smūgio, nei dėl vidinio sprogimo. Todėl 1969 m. tyrimo komisija padarė išvadą, kad nepavyko rasti neginčijamų nuskendimo priežasties įrodymų. Tikslios „Scorpion“ netekties aplinkybės iki šiol tebėra paslaptis.

Tačiau nors karinis jūrų laivynas oficialiai uždarė „Thresher“ ir „Scorpion“ avarijos tyrimus, jie nebuvo iki galo baigti. Kadangi abu buvo varomi branduoline energija, buvo baiminamasi, kad iš jų reaktorių į aplinką gali patekti radioaktyvioji tarša, todėl karinis jūrų laivynas 1965 ir 1977 m. surengė porą stebėjimo ekspedicijų, siekiant paimti vandens ir nuosėdų mėginius aplink nuolaužas.

Devintajame dešimtmetyje reaktorių elgesys vandenyno gelmėse tapo ypač aktualus, nes JAV karinis jūrų laivynas svarstė branduolinių povandeninių laivų pertekliaus atsikratyti jūroje, kad atitiktų SALT ginklų apribojimo sutartis. Ir čia pasirodo Robertas Ballardas.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()