Gyvūnų siunčiami signalai gali mus perspėti apie artėjančias katastrofas (Foto)  ()

Jau tūkstantmečius žmonės visame pasaulyje pranešinėja apie nerimą keliantį gyvūnų elgesį artėjant stichinėms nelaimėms. Ar šie signalai gali būti naudojami įspėjant mus apie artėjančias katastrofas?


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

2004 m. cunamis, sukeltas 9,1 balo povandeninio žemės drebėjimo prie Indonezijos, sunaikino pakrantės bendruomenes aplink Indijos vandenyną. Tąkart žuvo mažiausiai 225 000 žmonių keliolikoje šalių. Didžiulį žuvusiųjų skaičių iš dalies lėmė tai, kad daugelis bendruomenių nebuvo perspėtos.

Vietinės išankstinio perspėjimo sistemos, tokios kaip potvynių ir žemės drebėjimų jutikliai, nesugebėjo perspėti. Daugelis jutiklių neveikė dėl priežiūros problemų, o daugelyje pakrančių zonų trūko perspėjimo sirenų apie artėjantį cunamį. Įspėjamosios trumposios žinutės taip pat šiuo atveju nepadėjo, nes daugelis tekstinių pranešimų nepasiekdavo mobiliųjų telefonų pavojingose vietose arba būdavo neskaitomi.

Tačiau likus kelioms valandoms iki to momento, kai siaubinga 9 metrų aukščio banguojanti vandens siena pakilo prie Indonezijos krantų, atrodė, kad kai kurie gyvūnai pajuto artėjantį pavojų ir dėjo pastangas, kad pabėgtų.

Pasak liudininkų pasakojimų, drambliai bėgo į aukštesnes vietas, flamingai apleido žemai esančias lizdavietes, o šunys atsisakė eiti į lauką.

Tailando pakrantės Bang Koey kaimelyje vietiniai pranešė, kad paplūdimyje buivolių banda staiga pastatė ausis, žvelgė į jūrą, o po to likus kelioms minutėms iki cunamio, pasileido bėgti į netoliese esančios kalvos viršūnę.

„Išgyvenusieji taip pat pranešė matę gyvūnus, tokius kaip karvės, ožkos, katės ir paukščiai, bėgančius į salos gilumą netrukus po žemės drebėjimo ir prieš prasidedant cunamiui“, – sako Irina Rafliana, anksčiau priklausiusi Jungtinių Tautų Tarptautinės nelaimių sumažinimo strategijos (UNISDR) patarėjų grupei, o dabar – Vokietijos plėtros instituto Bonoje mokslininkė. – „Daugelis išgyvenusių bėgo kartu su šiais gyvūnais arba iškart po to.“

Rafliana pasakoja panašias istorijas, susijusias su jos lauko darbais kitų nelaimių metu, pavyzdžiui, 2010 m. cunamį, sukeltą povandeninio žemės drebėjimo netoli Sumatros, per kurį Mentavėjaus salose žuvo beveik 500 žmonių. Tačiau čia taip pat buvo pranešta, kad kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, drambliai, reagavo taip, lyg turėtų kokių nors ankstyvų žinių apie įvykį. O štai į laisvę po reabilitacijos paleistas vėžlys staigiai apsisuko plaukti link kranto likus dviem dienoms iki sausio mėn. ugnikalnio išsiveržimo Tongoje.

 

Išankstinio įspėjimo sistemos neegzistuoja daugelyje vietovių, kurias reguliariai ištinka stichinės nelaimės. 2017 m. Pasaulio meteorologijos organizacija nustatė, kad maždaug 100 šalių vyriausybėms vis dar trūksta išankstinio perspėjimo apie stichines nelaimes sistemų.

Tačiau šie pasakojimai apie gyvūnų elgesį prieš nelaimes kai kuriuos tyrėjus paskatino rimtą mokslinį dėmesį skirti teorijai, kad gyvūnai gali turėti įgimtas sistemas, įspėjančias apie artėjančias stichines nelaimes. Tai kelia intriguojantį klausimą – ar gyvūnai galėtų suteikti žmonėms natūralias išankstinio įspėjimo sistemas?

Ankstyviausia užregistruota užuomina apie neįprastą gyvūnų elgesį prieš stichinę nelaimę datuojama 373 m. pr. Kr., kai graikų istorikas Tukididas pranešė, kad žiurkės, šunys, gyvatės ir žebenkštys paliko Helikės miestą likus kelioms dienoms iki katastrofiško žemės drebėjimo.

Kitos ataskaitos pateikia istoriją. Likus kelioms minutėms iki Neapolio žemės drebėjimo 1805 m., jaučiai, avys, šunys ir žąsys tariamai ėmė unisonu baubti, loti, gagenti, o arkliai, kaip teigiama, paniškai ėmė bėgti prieš pat 1906 m. San Francisko žemės drebėjimą.

Net naudojant pažangias technologijas gali būti sunku aptikti įvairias artėjančias stichines nelaimes. Pavyzdžiui, žemės drebėjimų atveju seisminiai jutikliai pajunta žemės virpesius tik tada, kai iš tikrųjų vyksta žemę krečiantys smūgiai. Norint atlikti patikimas prognozes, reikia pirmtakų signalų – ir kol kas mokslininkai nerado jokių signalų, kurie, atrodo, nuosekliai įvyktų prieš didelius žemės drebėjimus. Dėl šios priežasties kai kurie mokslininkai vis labiau linkę atsižvelgti į netradicinius įspėjamuosius signalus, tokius kaip gyvūnų elgesys.

 

„Net su visomis šiandien turimomis technologijomis negalime tinkamai numatyti žemės drebėjimų ar daugumos stichinių nelaimių“, – sako Charlotte Francesiaz, Prancūzijos biologinės įvairovės biuro (OFB) ornitologų komandos vadovė ir Kivi Kuaka projekto bendradarbė, tirianti, kaip migruojantys paukščiai, kertantys Ramųjį vandenyną, gali išvengti audrų ir kitų pavojų.

Vieną svarbiausių tyrimų, kaip gyvūnai gali numatyti nelaimes, prieš penkerius metus atliko komanda, vadovaujama Martino Wikelskio iš Maxo Plancko instituto Vokietijoje.

Tyrimo metu buvo registruojami skirtingų gyvūnų (karvių, avių ir šunų) judėjimo modeliai – procesas, žinomas kaip biologinis metodas (angl. biologging – miniatiūrinių prie gyvūnų pritvirtintų žymenų naudojimas registruojant ir (arba) perduodant duomenis apie gyvūno judesius, elgesį, fiziologiją ir (arba) aplinką) – ūkyje centrinės Italijos regione, kuriame dažnai vyksta žemės drebėjimai. Ant kiekvieno gyvūno buvo pritvirtinti antkakliai su lustais, kurie nuo 2016 m. spalio iki 2017 m. balandžio kas kelias minutes į centrinį kompiuterį siųsdavo judėjimo duomenis.

Per šį laikotarpį oficiali statistika užfiksavo daugiau nei 18 000 žemės drebėjimų regione, pradedant nuo mažų, vos 0,4 balo stiprumo, iki dvylikos žemės drebėjimų, kurių stiprumas siekė 4 balus ar daugiau, įskaitant niokojantį 6,6 balo Norčios žemės drebėjimą.

Tyrėjai rado įrodymų, kad gyvūnai ūkyje pradėjo keisti savo elgesį likus 20 valandų iki žemės drebėjimo. Kai stebimi gyvūnai buvo 50 % aktyvesni daugiau nei 45 minutes iš eilės, mokslininkai numatė žemės drebėjimą, kurio stiprumas didesnis nei 4 balai. Septyni iš aštuonių stiprių žemės drebėjimų buvo teisingai numatyti tokiu būdu.

„Kuo arčiau gyvūnai buvo prie gresiančio žemės drebėjimo epicentro, tuo anksčiau jie pakeitė savo elgesį“, – 2020 m., kai buvo paskelbtas tyrimas, sakė Wikelskis. – „Būtent to galima tikėtis, kai artėjančio žemės drebėjimo epicentre dažniau įvyksta fiziniai pokyčiai ir, didėjant atstumui, jie tampa silpnesni.“

Kitas tyrimas, kurį atliko Wikelskis, stebėjo paženklintų ožkų judėjimą Etnos kalno šlaituose Sicilijoje, taip pat parodė, kad gyvūnai iš anksto nujautė, kada Etnos ugnikalnis pabus.

Tęsinys kitame puslapyje: 

Pasidalinkite su draugais
(9)
(0)
(9)

Komentarai ()